Per pastarąjį dešimtmetį ukrainietė Natalia nuo Rusijos agresijos bėgo dukart – 2014-aisiais paliko Krymą, su vyru ir šeima grįžo į gimtąjį Charkivą. Čia įsirengė, kaip pati pasakoja, svajonių namus su dirbtuvėmis, jose galėjo ramiai užsiimti savo mėgstama veikla, hobiu ir verslu – odadirbyste. Dar visai neseniai, jau didėjant įtampai su Rusija, Natalia vaikščiodama su vyru mieste jo klausė, ar tikrai okupantai galėtų sunaikinti tokį gražų miestą. „Be problemų“, – atsakė vyras.
Nuo Rusijos agresijos bėga antrą sykį
Savo pavardės dėl už Ukrainos laisvę likusio kovoti sūnaus saugumo atskleisti nenorinti moteris tikina, kad, prasidėjus Rusijos ginkluotės ir karinių pajėgų telkimui prie Ukrainos sienos, logiškai jau lyg ir buvo aišku, kas tai nutiks. „Bet psichologiškai negalėjome to suvokti“, – pasakoja tolimą kelią nuo Charkivo iki Kauno įveikusi moteris. Pas bičiulius čia ji apsistojo su 17-os sūnumi. Vyresnysis, kuriam 33-eji, liko ginti tėvynės. „Net jei būtų galėjęs bėgti, nebūtų. Sakė, mama, neverk, suprask, tikrai niekada negalėčiau sau atleisti pabėgimo iš šalies tokiu metu. Kaip aš toliau gyvenčiau?“ – paskutinį pokalbį su sūnumi prie Ukrainos ir Lenkijos sienos prisimena Natalia.
„Aš pati esu iš Charkivo, tačiau Kryme gyvenau 20 metų, ten mes su vyru pasistatėme namą ir gyvenome iki 2014 m., kai atėjo rusai. Tiesa, jau anksčiau su vyru pastebėjome, kad pavyzdžiui, mūsų gatvėje – labai daug rusų, ne šiaip rusakalbių, bet iš Rusijos atvykusių čia gyventi. Paskui sužinojome, kad jie buvo skatinami čia vykti, Rusija Kryme vykdė apgyvendinimo politiką, dalijo beprocentes paskolas rusams, kurie pirkdavo nekilnojamąjį turtą Kryme.“
Pastebėję šią tendenciją dar prieš 2014-uosius Natalia su vyru svarstė, kad geruoju tai nesibaigs, ir buvo teisūs, po Rusijos agresijos Kryme šeimai teko palikti ten susikurtus namus ir ieškoti ramesnės vietos gyventi. Taigi šeima nusprendė keltis į moters gimtąjį miestą – Charkivą.
„Grįžome į Charkivą. Nors buvo minčių, kad galbūt kada nors pasieks mus ir čia, tačiau vylėmės – gal jam reikėjo tik Krymo“, – prisiminimais dalijosi moteris.
Logika sakė viena, jausmai – kita
Kai Rusija pradėjo telkti karines pajėgas aplink Ukrainos sienas, įtampa šalyje – savaime aišku – buvo juntama. Civiliai žmonės tą stebėjo, žinojo, buvo informuoti. Vis dėlto, kaip kalba pati Natalia, suvokti, kad įsiveržimas įvyks, buvo sunku: „Aš galiu pasidalyti savo asmeniniais išgyvenimais. Logiškai aš lyg ir supratau, kad užpuolimas įvyks, tačiau psichologiškai tuo patikėti niekaip negalėjau.“
Šeimoje, pasak Natalios, nuotaikų buvo visokių. Vyras buvo kone užtikrintas, kad Rusijos invazija – tik laiko klausimas, o karyba besidomintis 33-ejų sūnus, užsiimantis ginklų inžinerija, vis tikino: „Mama, tai būtų visiškai nelogiška. Iš karinės perspektyvos – tai visiškai nelogiška.“
Ir vis dėlto, nepaisant visų vilčių, vasario 24 d. rytą Charkive šeima išgirdo sprogimus, Natalia tvirtina, kad jų nesumaišysi su niekuo, kad tai – Rusijos invazijos pradžia, tapo iškart aišku. „Iš vakaro man labai skaudėjo pilvą, nežinau, dėl kokių priežasčių, todėl aš nemiegojau visą naktį. 4 ryto aš pažadinau vyrą, kad jis man iškviestų greitąją pagalbą. Jis paskambino medikams ir jie atvyko apie pusę penktos. Būtent tada, kai jie mane apžiūrinėjo, nuaidėjo galingas sprogimas, toks, lyg prasidėtų žemės drebėjimas. Garsas nugriaudėjo tris kartus, sukaukė signalizacijos ir mes išbėgome į lauką, net aš – net pamiršau tą pilvo skausmą“, – apie Rusijos invazijos į Ukrainą rytą pasakojo moteris. Pasak Natalios, po kokio pusvalandžio prasidėjo nuolatiniai sprogimų garsai. Kartais atrodė, kad jie kažkur visai šalia, o kartais – kiek toliau.
Moteris pasakojo, kad socialiniuose tinkluose, gyvenvietės grupėje nuolat vyko bendravimas su žmonėmis – visi bandė spėlioti, kur šį sykį pataikė, tie, kurie būdavo arčiau sprogimų, – patvirtindavo arba paneigdavo: „Sprogimai buvo labai galingi, patikėkite, drebėjo grindys ir langai.“
Natalia prisimena, kad buvo labai išsigandusi – nežinojo, ką daryti. Įsijungus televizorių, iki kokios dešimtos ryto, pasak moters, nebuvo jokių naujienų: „Vėliau jau ėmė kalbėti apie tai, kad naktį Putinas pareiškė apie antiteroristinę operaciją Ukrainoje, kad visi nacionalistai bus sunaikinti, tik nežinau, kur jis jų ketina ieškoti. Mes buvome tiesiog apimti šoko būsenos.“
Prie sūnaus namų – tankai
Vyresnysis sūnus, kaip pasakoja Natalia, gyveno atskirai nuo šeimos, tačiau palyginti netoli esančiame miegamųjų namų kvartale. „Aišku, ėmiau iš karto skambinti sūnui – ar jam viskas gerai. Jis patvirtino, kad sveikas, tačiau šalia jo namų griaudėjo dar smarkiai, jis net nufilmavo skriejančias raketas, o šalia jo namų – miegamajame kvartale – pasirodė tankai. Sūnus mums liepė niekur neiti iš namų, net jei dings ryšys ar elektra, tiesiog būti namuose. Mes jo klausėme“, – šiurpiausios gyvenime dienos įvykius pasakojo pašnekovė.
Natalia neslėpė, kad net tada turėjo vilties, tik jau kitokio pobūdžio – gal viskas baigsis greitai, gal netrukus viskas susitvarkys. „Laukėme, tikėjomės, prasėdėjome namuose tris dienas. Niekur nėjome. Deja, situacija prastėjo, vis labiau ir labiau rusų armija ėmė atakuoti civilius objektus. Miestas buvo tiesiog naikinamas, taigi – nusprendėme trauktis“, – atviravo moteris. Sprendimas, pasak Natalios, buvo itin sunkus. „Tai mano svajonių namai – mano svajonių dirbtuvės, mano gyvenimas, mano hobis ir darbas. Viskas. Labai sunku žiūrėti į namus, juos palikti ir suvokti, kad gali išsinešti kone tik dokumentus“, – graudinosi moteris. Išvykti jai patarė sūnus ir vyras, nes sklido informacija, kad kai tik rusai paims miestą, pirmiausia imsis pačių aktyviausių Putino režimo kritikų, o Natalia savo pažiūrų neslėpė socialiniame tinkle, be to – dirbo savanore ligoninėje, slaugė per 2014 m. Krymo agresiją sužeistus žmones.
Natalią ir jos jaunėlį sūnų iki Lenkijos ir Ukrainos sienos per karo krečiamą Ukrainą vežė vyresnėlis. „Kelionės metu jis pasakė, kad net jei galėtų – nebėgtų. Aš tikrai labai nenorėjau jo paleisti – tai juk mano sūnus. Aš jam siūliau bent jau atsitraukti į vakarus, gal prisidėti prie kitokios pobūdžio gynybos – negrįžti į patį karo sūkurį. Jis tik atsisuko ir pasakė, kad niekada sau to neatleistų – jis turi ginti tėvynę. Taigi, jis grįžo į Charkivą, į patį karą“, – verkdama kalbėjo moteris. Sūnus išsitrynė visus telefono numerius, nuotraukas, kad jei telefonas atitektų rusams į rankas – jie nieko apie jo artimuosius nesužinotų.
Nataliai sūnus liepė neskambinti, patikino, kai tik galės – susisieks pats. Natalios vyras iš Ukrainos taip pat nesitraukė, nors jis nepatenka į karinio amžiaus vyrų grupę, liko dėl sūnaus – jei jam reiktų kokios pagalbos.
Nenori būti pabėgėle
Nors namus dėl karinės agresijos palikti teko ne kartą, Natalia sako, kad priprasti prie to neįmanoma – žmogų išlupa su šaknimis, sugriauna jo gyvenimą. Prie Lenkijos ir Lietuvos sienos moterį pasitiko bičiuliai – kolegos iš Kauno, jie priglaudė ją savo namuose. Koks planas toliau? Natalia tikino, kad planuoja keliauti į Berlyną, pas savo grupiokę, ten 17-metis sūnus galbūt pabaigs mokslus. „Tai paskutiniai ir labai svarbūs metai prieš stojimus, noriu padėti jam pabaigti mokslus – jis gabus jaunuolis. Vėliau, nežinai, kiek čia truks, galbūt trauksime į Lenkiją. Jaunėlis šiaip ar taip norėjo ten studijuoti. Vis dėlto aš meldžiuosi, kad karas pasibaigtų greičiau ir galėtume grįžti namo. Vėl visa šeima susitikti.“
„Niekada neįsivaizdavau, kad tapsiu pabėgėle. Nenoriu ja būti. Mus labai šiltai priėmė. Esu labai dėkinga, bet tiesiog noriu, kad karas pasibaigtų kuo greičiau ir galėčiau grįžti namo į Ukrainą“, – viltingai kalbėjo moteris.
