Kai 20-metis anūkas su 70-mete močiute klausosi jos dainų ir kaifuoja, Monika Liu tai laiko didžiuliu komplimentu. Šių metų mūsų „Eurovizijos“ viltis supranta, kodėl jos muzikos neperpranta pačios karta, norinti būti amerikietiška. LRT.lt pokalbių laidoje „Kur važiuojam?“ dainininkė pasakoja labai nemėgstanti būti spaudžiama, o savotišką maištą pradėjo išgyvenusi abejones dėl jos kūrybos.
„Taip atrodo, kad ji visada geros nuotaikos, visuomet šypsosi ir yra nuolat žavi. Jos muzika patinka ir jauniems, ir vyresniems, netgi šukuosena – lyg iš praėjusio šimtmečio. Tuo pačiu Monika yra absoliučiai šių laikų menininkė. Gali būti, kad tas jo savybių kokteilis jai dar atneš ne vieną pergalę ir įrašys Moniką Liu į muzikos istoriją“, – apie savo pašnekovę sako LRT.lt pokalbių laidos „Kur važiuojam?“ vedėja Nomeda Marčėnaitė.
– <...> Nomeda, labai norėjau tau pasakyti, kad aš tave žaisdavau, kai buvau paauglė. Dabar galvoju, gali būti, kad tą grybuko šukuoseną tu man ir įdėjai į galvą.
<...> Mano svajonė buvo mokytis Salomėjos Nėries gimnazijoje, o tada mano tėvai atsisėdo ir nusprendė, kad aš būsiu advokatė. Aš buvau antrokė.
– Jie tave apie tai informavo?
– Pasyviai darė, kaip jiems reikia. Paskui, žiūriu, devintoje klasėje aš jau kažkokioje matematikų gimnazijoje, ko gyvenime nesuprantu... Galvojau, kas čia dabar vyksta? O man labai nepatinka, kai mane spaudžia, dėl to aš niekada iki galo nesusidraugauju su vadybininkais.
Šiaip galiu pakelti balsą tarp pačių artimiausių. Su jais būni tikrai toks, koks darbo aplinkoje – niekada. Man šiaip sunku eiti į konfliktus. Nekenčiu konfliktų, labai jų nemėgstu. Bet tie vyrai, būna, kartais taip sunervina... Pakeliu balsą ant vyrų. Kartais nėra kaip pasakyti. Su moterimis puikiai draugauju, o vyrai mane nervina.
Man yra piršęsi, bet nieko iš to neišėjo. Kažkaip nežinau, kaip dabar šiais laikais žiūrėti į tuos pakeleivius ir tas santuokas. Aš neaugau su svajone eiti su balta suknele į „zaksą“.
– Mes su Ūla, dukra, kažkada kalbėjome – nesvarstei galimybės gyventi su moterimi?
– Kaip aš norėčiau! Kaip būtų gerai. Būtų žymiai paprasčiau. Tas švelnumas... Nebūtų to: a tai kaip?.. Jėzau Marija...
<...> Savo svajonę išpildžiau, kaip norėjau. Dešimt metų trankiausi po visą pasaulį, gyvenau bet kaip, prastomis sąlygomis. Visiškai nesureikšmindavau aplinkos, nes galvodavau, nesvarbu aplinka, imu iš išorės, iš pasaulio: Londono, Bostono, Niujorko... Pinigų ten geram gyvenimui nėra, gyveni bet kaip.
– Tai tavo gyvenime buvo taip: Klaipėda, Vilnius, Bostonas, Londonas, tada vėl Vilnius ir?
– Bet aš visą laiką skraidydavau į Ameriką. Kartą per metus po mėnesį du – į Niujorką.
– Ko?
– Inspiruotis, gyvybės. Dėl to tas karantinas ir buvo sunkus, aš pirmąkart neišvažiavau. Aš pasimaitindavau, mane didmiesčiai įkvėpdavo gyventi. Paryžius irgi labai patinka. Ten ir dabar, kai galiu, važiuoju, atsijungiu nuo šito srauto, kuris čia vyksta, nes mes gi vieni kitus veikiame, nesame kažkokie unikumai.
Pakeiti tą srautą, kuriame esi, į kitą. Tada aš jaučiu, kad pasigaunu naujų idėjų. Man tai duoda gyvybės. Kai gyvenau Londone, Bostone, būdavo, vakarais išeidavau su kokiu draugu žiūrėti, kaip gyvena žmonės. Arba su mašina važiuodavome tokia gatve, kur gyvena ypač turtingi.
– <...> Kada vestuvės?
– Nežinau, Nomeda. Kad mane kas tokią imtų į žmonas, tai tas vestuves pati greit suorganizuočiau.
– Klausyk, o tu nesvarstei apie variantą pasipiršti?
– Svarsčiau, o paskui pagalvojau: ar tu to vertas? Galvojau – jam per gerai. Jeigu aš jam dar atsiklaupsiu...
Man yra piršęsi, bet nieko iš to neišėjo. Kažkaip nežinau, kaip dabar šiais laikais žiūrėti į tuos pakeleivius ir tas santuokas. Aš neaugau su svajone eiti su balta suknele į zaksą. To niekada neturėjau. Turėjau svajones – namai, vaikai, šeima, visi kartu.
– Kiek norėjai vaikų?
– Visada sakydavau, kad trijų, būtinai dvynukų.
– Pasakojai apie tai, kad tėvai nuo tam tikro amžiaus sugalvojo, ką tu galėtumei daryti. Tai turbūt iš nerimo. Mama studijavo konservatorijoje, muzikos mokytoja galvojo: Dieve, savo vaikui noriu kažko kito.
– Aš pati labai norėjau būti advokatė, o tėčio svajonė buvo dainuojanti advokatė, kad dalyvaučiau „Žvaigždžių duetuose“ su kokiu Valinsku, bet dirbčiau advokate. Ketvirtoje klasėje atsineša vaikai, ką skaitė per vasarą, ir aš pasidėjusi dvi knygas: „Advokatų kalbos teisme“ ir „Bermudų trikampio paslaptys“. Skaitydavau kodeksus, buvo tokia knyga „Notaro užrašai“...
– Tai tau buvo įdomu ar tiesiog buvai tokia motyvuota?
– Man būdavo įdomu. Galvoju, tai galėjo būti viena iš karjeros galimybių, nes aš krapštukė.
– Čia apie tave, kad yra geri vaikai, yra blogi vaikai ir yra Liubinaitė?
– Taip... Mokytojas Vaičiulis sakydavo: geri, normalūs, blogi, labai blogi ir... Tai vienintelis mokytojas, kuris mane yra pastatęs kampe. Bet jis buvo fantastiškas, labai fainas, tik aš kažkaip jam, matyt, trukdydavau.
Nežinau, atsiranda kuriantis žmogus, jam ir taip nelengva suprasti, ką jis daro, ką jaučia, kas čia vyksta. Kai tu pajauti kūrybinę energiją, tu gi iš pradžių nežinai. Buvo šešta klasė – nepamiršiu gyvenime, kaip mokytoja liepė parašyti rašinėlį, kas yra šešta klasė. Tada buvo pirmas kartas, kai pajutau įkvėpimą. Pirmąkart pajutau, kad kažkas yra.
Gyvendama Anglijoje ir Amerikoje supratau, kaip jiems yra neįdomu, kai mes bandome būti amerikietiški ar angliški. Jiems tai juokinga. Dėl to aš tikiu ir „Eurovizija“.
Aš iki tol grojau, jausdavau muziką, bet tai buvo įkvėpimas. Sėdau ir rašiau, rašiau dieną, kitą perrašinėjau. Aš pati pirmąkart labai džiaugiausi. Mokytoja paprašė, kad perskaitytume. Ir aš norėjau paskaityti. Aš ten pirmąkart filosofavau, pradėjau mąstyti, pradėjo galva suktis. Bet mokytoja nepatikėjo, kad aš jį parašiau. Ji sakė: parašė mama. Klasiokai irgi nepatikėjo.
Man atrodo, aš nuo tada pradėjau maištauti. Atsimenu, kad buvo skaudu, jog nepatikėjo ir klasiokai. Dalis sureagavo, kad tikrai ne pati. Aš, matyt, dar ir gražiai perskaičiau.
– O kai tau chemijos mokytoja siūlė keisti mokyklą?..
– O Jėzau, chemijos mokytoja... Bent jau vienintelė, kuri paauglystėje pasakė: gražuolė, kuri nieko kito nemoka.
– Gražuolė – vienintelė tavo gera savybė?
– Taip, bet man buvo gerai, nes berniukai sakydavo, kad aš stora ir negraži, bent jau chemijos mokytoja pasakė, kad aš graži.
– Tu prisimeni tuos laikus, kad tu amžinai kalta? Buvo toks jausmas?
– Aš visą laiką jausdavausi prisidirbusi, kad kažką ne taip darau. Ragelio kelti negalima, tuoj pričiups, prigaus... Vargšai tie tėvai iš tiesų.
– Jau išsivadavai iš to jausmo?
– Ne, dar būna, bet aš priešinuosi, kiek galiu.
– <...> Kai dabar tau sako, kad tavo muzika yra praeities muzika? Esu girdėjusi tokią formuluotę. Ką tu į tai? Žmonės labai mėgsta vertinti, netgi tie, kurie galbūt ir nelabai gali. Kaip tu į tai reaguoji ar apskritai nereaguoji?
– Jie iš esmės yra kažkiek teisūs, nes aš sėmiausi įkvėpimo. Gyvendama Anglijoje ir Amerikoje supratau, kaip jiems yra neįdomu, kai mes bandome būti amerikietiški ar angliški. Jiems tai juokinga. Dėl to aš tikiu ir „Eurovizija“. Ėjau su savo idėja ir tikėjau, kad tik tai gali būti įdomu, o ne dar vienas bandymas būti kažkuo, kuo nesi.
Man tai komplimentas, kai taip sako, kai žmonės sako, kad mano muzikos klausosi su savo močiute. Anūkui 20 metų, močiutei – 70-imt, sako: mums abiem yra kaifas. Kai mano dainas groja Bruklino diskotekoje, kažkur Niujorke, jiems tai yra šviežias garsas. Čia jaunimui tai irgi yra šviežia, o mano kartos žmonės, kurie turėjo norą būti amerikietiški, angliški, galvoja, kad tai negerai, sena. Vyresni žmonės jaučia kažkokią dvasią, jiems irgi patinka, bet mano kartai tai atrodo nesąmonė. Bet jiems tereikia į tai pasigilinti.
Aš semiuosi iš senesnių dvasių, mūsų giminėje buvo estrados dainininkė Stasė Laurinaitytė, mano mamos teta. Aš susijungiu su ja, bet kaip mes darome tą muziką, tai visiškai šiuolaikiškas dalykas.
Visas pokalbis – vasario 22 d. laidos „Kur važiuojam?“ įraše.
Parengė Indrė Motuzienė.
