„Jeigu būčiau galėjusi sau leisti alpti, gal būčiau taip ir dariusi, bet aš kiekvieną dieną turėjau keltis, žindyti, ruošti valgyti, keisti sauskelnes“, – LRT TELEVIZIJOS laidoje „Stilius“ laiką po vyro mirties ir su septynių mėnesių sūneliu ant rankų pamena tinklaraštininkė Nora Žaliūkė. Knygų dama pasivadinusiai moteriai likimo plunksna prirašė daug sunkumų, bet ji sako – su vaikeliu dabar yra savotiškai laimingi.
Ne vieną gyvenimo išbandymą ir sunkumą atlaikiusi tinklaraštininkė Nora Žaliūkė, socialiniuose tinkluose geriau žinoma Knygų damos slapyvardžiu, savo dienos neįsivaizduoja be literatūros. Net sudėtingiausiomis akimirkomis ją lydi knygos.
Prieš kelerius metus socialiniuose tinkluose ji išgarsėjo kaip knygų tinklaraštininkė. Intensyviausiais skaitymo etapais perskaitydavo daugiau nei 200 knygų per metus. Tik pastaraisiais metais dėl gimusio sūnaus ir užklupusių gyvenimo sunkumų Nora sulėtino tempą. Tinklaraštininkė prisipažįsta: knyga yra tarsi vidinės ramybės mentorius, o literatūra padeda atsigauti.
„Kai paskaitau, ką apie knygas rašiau prieš penkerius metus, ir palyginu, kaip rašau dabar, norisi tas apžvalgas sunaikinti, perrašyti iš naujo. Knygos formuoja supratimą apie pasaulį, apie žmones, apie knygų personažus, rašytojus, atsiranda kitokio suvokimo, nes yra knygų, kurios tave provokuoja. Tau atrodo, kad esi šventai įsitikinusi, bet paimi knygą, kur veikėjai permąsto tą pačią problemą, žiūri – ir tu ją permąstai, gal tu per griežtas tam tikriems dalykams arba per nuolaidus. Tai tikrai lipdo charakterį“, – mintimis dalijasi pašnekovė.
Literatūra keičia žmones, tačiau Nora džiaugiasi, jog profesiniame kelyje neiškilo egzistencinių klausimų. Iš Naujosios Akmenės kilusi mergina, atvykusi studijuoti leidybos į Vilnių, savo jėgas išbandė modelių pasaulyje, dalyvavo grožio konkurse „Mis Lietuva“, tačiau knygos nugalėjo ir Nora įsidarbino knygyne. Tiesa, darbas neprilygo romantiškai istorijai, nestigo fizinio ir emocinio nuovargio.
„Fizinis krūvis iš tiesų didelis, tu visą laiką stovi ant kojų. Ta rožinė svajonė, kad stovi ir glostai knygas, pasakoji, kaip gera skaityti vieną ar kitą leidinį, – ne, tai yra sunkus darbas, aš jį dirbau dvejus metus. Vis tiek turi parduoti tam tikrą skaičių knygų, o kartais nėra žmonių. Ką daryti? Tuomet vertiesi per galvą, galų gale, yra slapti klientai, kurie ateina ir tave tikrina, kaip tu dirbi, ar tu kažko nenusuki, ar tu viską darai pagal planą“, – darbo knygyne užkulisius atskleidžia Nora.
Bet atitrūkusi nuo šio darbo ji pradėjo rašyti knygų apžvalgas savo socialiniame tinkle. Ekspromtu gimė slapyvardis Knygų dama. Pati apžvalgininkė nesitikėjo, jog jos rašymas bus pastebėtas internautų. Palikusi knygyną greta tinklaraščio Nora dirbo bibliotekoje, tačiau tyliai pasvajodavo, kad knygų skaitymo malonumas taptų ne tik hobiu, bet ir pragyvenimo šaltiniu. Ilgai laukti nereikėjo – Nora gana greitai pradėjo užsidirbti iš skaitymo bei socialinių tinklų reklamos.
„Į biblioteką ateidavo daug senjorų. Tu matai, kiek jiems reikia to dėmesio, paprasto bendravimo. Tu žinai, kad gali sau leisti tai daryti, nes jiems nieko neprakišinėji, jie tiesiog tikrai ateina knygų, bet dar apie anūkus papasakoja, apie savo gyvenimą, praeitį, kodėl viena knyga jiems patiko, galų gale tau kažką rekomenduoja“, – pamena moteris.
Kuriant tinklaraštį jai patiko ne tik rašyti apžvalgas – daug dėmesio skyrė knygų fotografijoms, rekvizitų paieškai, kompozicijų idėjų generavimui. Šiandien Nora Žaliūkė – viena įtakingiausių nuomonių formuotojų, kuri kalba apie knygas. Tiesa, jos tinklaraščio turinys irgi kito, jame autorė nevengia dalintis savo asmeninio gyvenimo akimirkomis, tad nenuostabu, kad nuomonės formuotojai tenka sulaukti įvairių komentarų.
Būna sunkių dienų, kai kažko nespėju, kažkas erzina, vakare atsisėdu ir suprantu, kad nieko nevalgiau visą dieną. Ta liga galimai prisidėjo prie to, kad mano Mariukas į pasaulį atėjo labai sunkiai, bet jis atėjo.
„Oi, tu tiek skaitai, kas tavo vaiką prižiūri, tu taip nerenk, neguldyk, apkirpk... Ko tik nesulaukdavau. Pradžioje buvo skaudu, bet šiuo momentu – visiškai ne, nuoširdžiai sakau – nueina kaip nuo žąsies vanduo. Galų gale dažniausiai žmonės rašo iš netikrų anketų, pasislėpę. Kodėl jam rūpi? Jis eikvoja brangų laiką man rašydamas kažkokias neigiamas žinutes. Man mano laiko gaila, aš tikrai turiu ką veikti, su kuo veikti, turiu ką mylėti, kuo džiaugtis. Man į galvą neateitų kažkam rašyti ir kritikuoti jo gyvenimo ar darbo“, – pasakoja pašnekovė.
Ilgainiui tinklaraštininkė išmoko atsiriboti nuo negatyvių komentarų. Pasak Noros, dalies lietuvių pasąmonėje bujoja klaidingas požiūris į nuomonės formuotojų darbą. Iš tiesų tai – vienatvė su tekstu, apžvalgų rašymas, fotografavimas. Visa tai nuo ankstyvo ryto iki vakaro sugeria visą asmeninį laiką. Nora pripažįsta kartais pamirštanti net artimiausius draugus.
„Vieną dešimties minučių vaizdo apžvalgą tu kartais filmuoji net pusę dienos. Užstringa koks žodis, jo niekaip neištari arba nuklysta mintis... Atrodo, dešimt minučių, bet kartais tai – kelios valandos darbo“, – pažymi moteris.
Kita neišsemiama tema – literatūrologų ir intelektualių žmonių požiūris į knygų tinklaraštininkes.
„Aš labai dažnai palyginu: o kodėl profesionalieji šefai, „Michelin“ žvaigždučių gavėjai nepyksta ant maisto tinklaraštininkų? Juk jie irgi dažnu atveju nėra baigę kažkokių ypatingų studijų, nėra stažavęsis Prancūzijoje, bet labai gerai gamina, jų receptus puikiai naudoja kiti žmonės. Kodėl jie negauna tiek kritikos strėlių? Tai lygiai tas pats. Mes irgi skaitome laisvalaikiu, kodėl aš negaliu pasidalinti savo nuomone?
Man atrodo, tai šioks toks kartų skirtumas, pyktis, kad jų ilgus metus dirbtas darbas įgauna kitą formą, kuri jų akimis atrodo per paprasta. Galbūt knyga yra per intelektuali prekė, kad ją supaprastintum iki instagramo, bet knygas skaito ne tik mokslininkai. Jas skaito nuo namų šeimininkių iki virėjų, tų pačių mokslininkų. Tas mokslininkas gali pasiimti erotinį romaną ir turėti labai gerą dieną. Ne visi skaito traktatus“, – mano ji.
Anoreksija prisidėjo prie negalėjimo pastoti
Prieš kelerius metus socialiniuose tinkluose Nora ryžosi viešai terapijai – parašė, jog jiems su vyru, futbolininku Mariumi nepavyksta susilaukti pirmagimio. Dabar ji prisipažįsta: vaisingumo klinikoje psichologė patarė viešai kalbėti apie savo problemą ir taip nusimesti naštą.
„Nė viena prieš pastodama negalvoja: dabar man bus sunku, tikriausiai pastosiu po dvejų metų. Ne, tu pradedi planuoti vaiką ir tikiesi to stebuklo čia ir dabar. Kai nėra, nėra, nėra, nueini pas gydytoją, tau pasako, kad blogai tas, tas, tas, – šokas. Atrodo, žemė išslysta iš po kojų, nebežinai, ką daryti. Tu nesi medikė, pleistro ant žaizdos neužsiklijuosi, tai tavo viduje. Priimti tai, kad su tavimi kažkas ne taip, galbūt tavo svajonės nueis šuniui ant uodegos, buvo labai sunku.
Pasipasakojau instagrame ir labai džiaugiuosi, kad tai padariau. Mane susirado sekėjų, kurios turi tų pačių problemų, kalbėdavomės apie savo kelionę. Kartais su svetimu žmogumi kalbėtis lengviau. Aš ir dabar tai patiriu, kad kartais svetimam žmogui pasakyti viską yra paprasčiau negu artimam, nes artimam tu labai rūpi. Kadangi esu labai empatiška, man pradeda rūpėti, kad aš jam rūpiu, kad jis dėl manęs išgyvena. Tas skausmas, atrodo, dar padvigubėja“, – sako tinklaraštininkė.
Viešos terapijos nepakako – Nora su sutuoktiniu Mariumi nepaleido savo svajonės susilaukti vaikelio. Gydymo metu paaiškėjo, jog moters sveikatos įtakai turi paauglystėje patirti valgymo sutrikimai. Teko vėl prisiminti seną sielos rykštę – anoreksiją.
„Turėjau bėdų su svoriu ir dabar nesakau, kad jų neturiu. Mano akimis, šita liga yra nepagydoma, ji nėra skrandyje, kauluose, raumenyse, ji yra smegenyse, galvoje. Būna sunkių dienų, kai kažko nespėju, kažkas erzina, vakare atsisėdu ir suprantu, kad nieko nevalgiau visą dieną. Aš išsigąstu, nes atsimenu, kaip buvo sunku. Ir sunku ne man – mano šeimai. Kiti man visą laiką rūpi labiau. Ta liga galimai prisidėjo prie to, kad mano Mariukas į pasaulį atėjo labai sunkiai, bet jis atėjo“, – su ašaromis akyse, bet šypsodamasi taria laidos herojė.
Jeigu metro žmogus tau padeda išsikapstyti iš tokios duobės, tai jis yra stebuklas. Mes esame dviese ir esame savotiškai laimingi. Mano vaikas ir mano darbas, mūsų kasdienybė yra mūsų laimė.
Pasak Noros, laiko ratas apsisuka ir sunkiose situacijose vėl grįžta anoreksija. Taip atsitiko ir prieš daugiau nei metus, kuomet Noros sutuoktinis, futbolininkas Marius mirė po sunkios ligos. Norai dar vis sunku kalbėti apie netektį, bet pripažįsta, kad mylimojo praradimo skausmą išgyventi padeda sūnus.
„Aš žinojau, kad neturiu iš ko rinktis. Aš turiu mažą vaiką, kuris yra labai apvogtas gyvenimo. Aš, suaugęs žmogus, vienaip vedu save, savo mintis, o jis buvo septynių mėnesių, toks mažytis. Žinojau, kad neturiu iš ko rinktis, turiu save susirinkti. Bet kai yra vienas kelias, tu turi juo eiti. Jeigu būčiau galėjusi sau leisti ardytis, alpti, gal būčiau taip ir dariusi, bet aš kiekvieną dieną turėjau keltis, žindyti, ruošti valgyti, keisti sauskelnes. Tai yra dalykai, kurių negali nedaryti.
Bet sakau: jeigu metro žmogus tau padeda išsikapstyti iš tokios duobės, tai jis yra stebuklas. Aš kitaip negaliu pasakyti. Mes esame dviese ir esame savotiškai laimingi. Mano vaikas ir mano darbas, mūsų kasdienybė yra mūsų laimė. Aš rizikuoju pasirodyti pačia nuobodžiausia tinklaraštininke, bet mano vaikas, mano darbas yra mano šviesa, mano pasaulis“, – kalba pašnekovė.
Nora nedėvi rožinių akinių ir dėl motinystės. Tik prieš kelias savaites sūnelis pradėjo lankyti darželį, tad laisvą laiką ji skiria naujam darbui – tapo knygų mainų platformos turinio vadove. Čia Nora primena globalaus pasaulio kertinius dalykus: tvarumą, dalijimąsi, bendrystę.
„Knyga nepraranda savo vertės, jeigu ji yra kažkieno kito, kelių žmonių perskaityta. Jos turinys, intelektinė informacija yra visiškai ta pati, ji keliauja, randa kitus namus. Galbūt tai, kas man visai nepatiko, kitam atvers akis, jis ją saugos ir mylės“, – teigia Knygų dama.
Yra sakoma: kartu su vaiku gimsta mama. Visgi Nora pažymi: joje ji negimė, turėjo visko mokytis, kartais – per ašaras, suvokimą, kad viskas nebus labai gerai.
„Ta mama negimsta, ji auga kartu su vaiku. Viską mokomės daryti kartu su mažiuku. Aš nesiekiu būti tobula, siekiu, kad mes būtume geriausi draugai išlaikydami ribas, vienas kitą be proto mylėtume“, – mintimis dalijasi ji.
Plačiau – vasario 12 d. laidos „Stilius“ įraše.
Parengė Indrė Motuzienė.
