Nors iki 14 metų gyveno vienkiemyje, žurnalistui Rimvydui Valatkai artima sielai vieta – Vilniaus miestas. Kaimas jo visiškai netraukia, beveik visus ūkio darbus gebantis atlikti vyras sako: „Prisiariau tos žemės.“ Kai dabar lietuviai zyzia, koks blogas gyvenimas, LRT.lt pokalbių laidos „Kur važiuojam?“ pašnekovui tos problemos juokingomis virsta prisiminus vaikystę. Bet ne laiką Sibire.
Trys mėnesiai tremties – tiek bus įskaičiuota į jo darbo stažą. Gimęs Šamankos kaime, vienerių atvežtas į vienkiemį netoli Palangos, 8 klases baigęs kaimo mokykloje ir raudonuodavęs iškviestas prie lentos pirmojoje Palangos vidurinėje. Nepriklausomybės Akto signataras R. Valatka šiandien – žurnalistas, kurio prisibijo ne vienas politikos pasaulyje besisukantis veikėjas, o pats sako nuoširdžiai laukiantis progos, kada galės juos už kažką pagirti, pasakoja LRT.lt pokalbių laidos „Kur važiuojam?“ vedėja Nomeda Marčėnaitė.
– <...> Esu gimęs ne tik per gruodą, bet ir per baisius šalčius. Gimiau Sibire, ten turėjo būti gal 30–40 laipsnių šalčio, tai aš nemėgstu šalčio, man niekada šiluma kaulų nelaužo.
– Ta vieta, kur gimėte, – Šamanka. Vien pavadinimas ko vertas. Kas ta Šamanka?
– Nesu buvęs. Artimiausioje vietoje, kur buvau, iš vienos pusės buvo Bratskas, iš kitos pusės į viršų – Lenskas. Tai Irkutsko sritis. Jeigu įsivaizduotume Baikalo ežerą, tai ne viršuje, o apačioje, arčiau Lietuvos pusės.
– Taip optimistiškai pasakyta...
– Bet esu matęs daug nuotraukų, regis, Aleknos darytų per Sibiro ekspedicijas. Tai tikrai gražios vietos.
– Gražios, kol per prievartą ten nenuveža.
– Taip. Ten – ir kapinės, kur yra likęs mano senelis. Jo nesu matęs gyvenime. Tas kapines paskui nunešė polaidžio ledai. Yra daug išvartytų antkapių.
Jis užsidirbo daug pinigų anglių šachtose Amerikoje, grįžo 1914 metų gal birželį, gal liepą į Lietuvą. Ir prasidėjo karas, o jis turėjo maišelį dolerių. Nusipirko 100 hektarų Skuodo rajone ir tuo pačiu – kaip ir kelialapį į Sibirą, kur mirė 1949 metų gruodžio 31 dieną.
Aš prisimenu tą laiką – pinigų nebuvo. Bet tėvai kažkaip sugebėdavo išmaitinti vaikus, aprengti ir t. t. Kai aš palyginu su tuo, dabartinės problemos yra juokingos. Dabar iš principo yra – tik galvok ir norėk dirbti, vis tiek užsidirbsi.
– Kur susipažino jūsų tėvai?
– Vagone. Tėvas pasakojo, kad tą dieną jis turėjo laikyti egzaminą Palangos gimnazijoje ir verkė matydamas, kaip jo klasiokai važiuoja į egzaminą, o jį veža į kitą pusę. Pažintis – gyvuliniame vagone.
Aš tiktai prieš tėvo mirtį sužinojau, kad jo svajonė buvo tapti finansininku. O jis buvo kolchozo traktorininkas, Sibire išsilaikė teises. Tai buvo aiškiai ne jo lygis.
– Ar jūs jautėte tą jo skausmą, neišpildytą svajonę, kažkokį lūkestį?
– Žinote, žemaičiai yra tokie keisti padarai. Jie jausmų nerodo, tik per budynę, kai kas nors numiršta, tada tris dienas bliauna, bet prieš tai 40 metų vienas kitam jokio gero žodžio nepasako.
– 1956 metais buvo leidžiama grįžti? Tai jūsų gimimo metai.
– Buvo leista grįžti 1957 metų kovą. Mano seneliai grįžo iš karto, o tėvai laukė, kol galės su vaiku per visą Rusiją važiuoti namo, nes buvo maitinimo problema, reikėjo ją kažkaip spręsti stotyse. Tad mes grįžome spalį. Į mano pensinį stažą įsiskaičiuoja trys mėnesiai tremtyje – iki to momento, kai sovietų valdžia leido grįžti.
<...> Kai Lietuvoje žmonės zyzia, koks blogas gyvenimas, aš visada turiu blogesnį prisiminimą. Ir tai net ne pati Sibiro tremtis, aš jos natūraliai neprisimenu, bet prisimenu, kaip tėvai gyveno pirmus trejus ar ketverius metus. Jau Lietuvoje gimė mano sesė Vanda. Ji tik tik buvo gimusi, o per metus krito dvi karvės. Be karvės kaime, kolchoze algų nemokėjo. Įsivaizduoji – kaip tėvams reikėjo suktis? Vaikus maitinti tai kažkaip reikia.
Aš prisimenu tą laiką – pinigų nebuvo, tėvas pradėjo algą gauti, kai man buvo gal septyneri ar aštuoneri metai. Bet tėvai kažkaip sugebėdavo išmaitinti vaikus, aprengti ir t. t. Kai aš palyginu su tuo, dabartinės problemos yra juokingos. Dabar iš principo yra – tik galvok ir norėk dirbti, kažkur vis tiek kažkiek užsidirbsi.
<...> Mano sielai artimiausias miestas – Vilnius, nors iki 14 metų gyvenau vienkiemyje. Dėl to net ir dabar kartais raustu, iki 9 klasės iškviestas atsakinėti prie lentos nurausdavau, nes neturėjau kontakto su kitais žmonėmis. Atrodo, turėčiau būti kaimietis, bet niekada nenorėjau turėti sodo kaip visi lietuviai, nenorėjau arti žemės, prisiariau iki 18 metų, prisipjoviau to šieno.
– Tai kokius darbus mokate daryti?
– Visus, tik karvės melžti nemoku. Tai labiau dėl mačistinio darbo pasidalijimo – berniukams tai nepriklausė. O visus kitus darbus, kuriuos darė vyrai kaime, moku ir dar dabar galėčiau daryti, bet man miestas yra artima vieta sielai. Tačiau mintimis aš nuolat esu savo kaime, galėčiau iš atminties nubraižyti schemas sodybų, kurių jau beveik nebėra.
– Bet į pirmąją mokyklą, vadinasi, važinėdavote, jeigu iki 14 metų gyvenote vienkiemyje.
– Po 8 klasių kaimo mokykloje perėjau į kitą. Kažkas nusprendė, kad aš rašau eilėraščius, ir mane tokia Palmira Čibiraitė, 2 metais vyresnė jau garsi Lietuvoje poetė, atitempė į literatų būrelį, kuriame aš pakeičiau Rolandą Rastauską. Patekau į geras rankas. Mokytojas Jonas Brinza turėjo tokį fakultatyvą „Vakarų Europos moderni literatūra“ ir skaitydavo, kas yra Beckettas, Ionesco`as, Hemingway`ius... Aš jo sąrašą baigiau skaityti pirmame antrame kurse.
Mane daug kartų metė iš mokyklos už liežuvį. Vienąkart, kai mane norėjo mesti iš mokyklos, jis priėjo: Rimai, na, kartais gal patylėk, aš suprantu tave ir taip toliau... Jokių moralų, bandė patarti, kad neįveiksi šitos sistemos.
Tai labai geras žmogus, iš jo sklido gerumas. Prisimenu, mane daug kartų metė iš mokyklos už elgesį, už liežuvį. Vienąkart, kai mane norėjo mesti iš mokyklos, jis priėjo: Rimai, na, kartais gal patylėk, aš suprantu tave ir taip toliau... Jokių moralų, bandė patarti, kad neįveiksi šitos sistemos, nedaužyk galvos į sienas. Man tai buvo toks palaikymas.
Mokykla buvo toks daiktas... Kai paskui būdamas 24 metų po Pedagoginio instituto patekau į rusų kariuomenę, staiga supratau, kuo skiriasi sovietinė mokykla nuo sovietinės kariuomenės, – tuo, kad mokykloje trečią valandą paleidžia.
Baigėsi mokykla ir reikėjo kažką rinktis. Buvo tokia mintis – žurnalistika, rašytojystė... Bet tada reikėjo turėti penkis išspausdintus reportažus. Aš tuo nepasirūpinau, o jeigu būčiau rūpinęsis, kol būčiau sugalvojęs, kaip tą padaryti, būtų praėję dar treji metai. Reikėjo kažkur stoti. Atvažiavau į Vilnių, apsistojau pas dėdę, kuris buvo chemikas. Norėjau stoti Vilniaus universitete į lietuvių kalbą ir literatūrą. Mano dėdė chemikas sako: „Tu įsivaizduoji – nuo Mažvydo iki dabar turėsi viską perskaityti. Kada merginos? Kada gyvenimas?“
Kadangi vaizduotę turiu, mane apėmė šiurpas. Žinojau, kad tuo metu lietuviškų leidinių buvo 91 tūkstantis, kažkur buvau skaitęs. Paveldėjau iš tėvo meilę skaičiui. Man tikslieji mokslai kartais sekėsi gal net geriau negu literatūra ir buvo įdomesni, bet paskui pradėjau tingėti.
– Bet skaičiukai gyvenime net ir humanitarui yra naudingi.
– Aš paskui, kai jau galėjau kviesti žmones į darbą, jų klausdavau, ne kiek jie turėjo iš literatūros, o kiek iš algebros ir fizikos. Žurnalistikoje iš principo dirbi pagal algoritmą. Yra reportažo algoritmas, yra informacijos, interviu algoritmai. Jeigu tu nesudarai sekos, kas yra svarbiausias dalykas, mažiau svarbus, dar mažiau svarbus, visai nesvarbus, lūžti nuo informacijos gausos.
Mūsų mokymo sistema nužudo skaičiais, faktais, mūšiais, karalių vardais ir t. t. O esmė – tu turi pažinti epochą, kaip žmogus buvo apsirengęs, ką jis valgė, kur miegojo. Arba tarkime – kada Lietuvoje atsirado katinas? Mano žmona, gydytoja, uždavė šitą klausimą profesoriui Bumblauskui važiuojant iš Kauno, iš kažkokio renginio, į Vilnių. Jis susimąstė ir pasakė: tai – įdomi tema. Ir per savo 60-metį parengė pranešimą, kad katinas Lietuvoje atsirado 1357–1358-aisiais.
Visas pokalbis – vasario 15 d. laidos „Kur važiuojam?“ įraše.
Parengė Indrė Motuzienė.
