„Dabar aš suprantu, kad laidai nereikia konflikto, reikia geros istorijos“, – ryškiausiai atmintin įsirėžusį skandalingą filmavimą, kai bandė sutaikyti pirmąjį Lietuvoje lytį pasikeitusį žmogų su jo išsižadėjusia mama, LRT.lt pokalbių laidoje „Kur važiuojam?“ apibendrina žurnalistas Orijus Gasanovas. Klausytis istorijų ir daug klausinėti jis mėgo nuo mažens ir sako, kad iki pat šiol jaučiasi tuo smalsiu vaiku.
Pirmasis O. Gasanovo mikrofonas buvo samtis. Būdamas trečioje klasėje jis jau tikrai žinojo, kad užaugęs bus žurnalistas, o penktoje išdrįso apskambinti visas jam žinomas žiniasklaidos priemones, kad gautų savo pirmuosius uždavinius. Būdamas dvylikos O. Gasanovas atsiėmė savo pirmąjį oficialų atlyginimą, trylikos jau dirbo žurnalisto darbą.
Šiandien jis yra visų atpažįstamas, mylimas, galbūt daugiausiai Lietuvoje keliaujantis ir ilgiausią darbo stažą turintis žurnalistas. Bet nedaug kas žino, kad tas vardas, kuriuo į jį kreipiamasi, nėra tikrasis jo vardas, įrašytas pase. Ir to tikrojo jis neketina niekam išduoti. O. Gasanovą kalbina LRT.lt pokalbių laidos „Kur važiuojam?“ vedėja Nomeda Marčėnaitė.
– Šiandien štai toks orelis... Orijau, ką renkiesi: žemė, oras, ugnis, vanduo? Kur man tave vežti?
– Renkuosi tai, ką dabar labiausiai myliu, – turbūt orą. Jau daug kartų tą supratau, bet paskutinio skrydžio metu tai taip ryškiai matėsi Vilniuje. Čia darėsi belenkas, turbūt buvo blogiausia šios žiemos diena: lijo, snigo, atšaukinėjo skrydžius... Sėdžiu lėktuve ir galvoju, kils ar nekils. Labai norėjau, kad kiltų, nes labai reikėjo į tą kelionę, tuo pačiu buvo labai baisu, galvojau, kas čia bus. Sako: kilsime.
Na, kylame, visi žmonės įsitempę... Mes pakylame ir danguje visada geras oras virš debesų. Visada. Kas bebūtų žemėje, ten visada šviečia saulė.
– Kurios vietos Vilniuje yra tavo?
– Štai šitos [važiuoja pro Halės turgų – LRT.lt]. Aš visą laiką sakau, kad gyvenu savo burbule, tai yra matau tiktai gražiąją Vilniaus pusę, nes Vilnius turi daug pusių, kaip ir visi didmiesčiai. Kažkada važiavome su fotografu Algiu Kriščiūnu į Naująją Vilnią, darėme tokią labai tamsią, liūdną, labai asocialią temą. Tokia panelė ten labai sunkiai gyvena, viskas blogai, visi kalėjimuose sėdi... Supranti, kad buvai tokioje tamsoje, tokiame purve, važiuojame iš ten į Senamiestį ir sakau: važiuojame į tą savo šiltą ir ramų burbuliuką. Kai esi toje tamsoje ir liūdesyje, tikrai supranti kai kurių žmonių nusiteikimą.
– Tavęs neužkrauna tie dalykai? Tavo temos iš tiesų ne visada rožinės. Daugelis turbūt įsivaizduoja, kad esi atsipūtęs keliautojas, kuriam viskas – tiktai aukščiausiomis natomis, gražiausiomis spalvomis... Kaip gelbėjiesi nuo to slogučio?
– Aš tiesiog visą laiką nuo to pabėgu. Bet tai pradėjau daryti būdamas labai jaunas. Mano žurnalistikos pradžia buvo trylikos metų, o paskui ir mes dirbome kartu. Man buvo šešiolika septyniolika metų, tai buvo paauglystė, buvo pokalbių šou „Nomeda“. Aš ieškodavau temų. Tų temų irgi būdavo baisiai tamsių, bet kai tau yra septyniolika metų, nėra tokio žmogiško užjautimo. Pacaniukas ieško temų... Man pasako, ką surasti, aš ir ieškau visais įmanomais būdais, kur tiktai galiu.
Aš daug pasakojau žurnalistams, kaip darydavome „Nomedą“. Tai buvo geriausia žurnalistikos akademija Lietuvoje. Prisimenu patį ryškiausią filmavimą. Mes darėme televizijai, mums reikia reitingų, Nomeda visa tai žino, bet... Mes filmavome pirmąjį Lietuvoje lytį pasikeitusį žmogų. Filmavimą suorganizavau naktį, nes važiavau daryti interviu žurnalui, jį kalbinau ir sakiau: būtų labai įdomu mūsų laidai. Vakare skambinu prodiuserei, Nomedai, sakau: ar padarysime papildomą filmavimą? Per dieną turėdavome keturis. Sakei: darome, iš tikrųjų išskirtinė tema. Tas žmogus atvyko trumpam pasikeisti pasą, turėjo problemų.
Mes įkalbėjome, kad mamai reikia susitaikyti. Iš mūsų tai kaip ir padarytas geras darbas, jų giminėje niekas netaikė. Bet mama prašo atleidimo, o tas lytį pasikeitęs žmogus atsistoja ir spjauna mamai į veidą.
– Tas laidas darėme prieš dvidešimt metų, o iki dabar niekaip to neperžengėme.
– Ta laida ir dabar būtų aktuali ir sukeltų skandalą. Toje istorijoje buvo problema – mama išsižadėjo lytį pasikeitusio sūnaus ir reikėjo atvežti ją į studiją. Jie nebuvo susitikę 5–10 metų ir turėjo susitikti studijoje. Dabar, kai galvoju, kodėl jie turėjo susitikti?.. Mes tarsi turėjome juos sutaikyti, bet nei ten jie susitaiko, nei ką, man taip atrodo visą laiką.
Vežame į studiją: viena mašina iš Palangos važiuoja tas lytį pasikeitęs žmogus, kita mašina slapta, nežinant tam žmogui, važiuoja mama ir studijoje įvyksta susitikimas. Mes įkalbėjome, kad mamai reikia susitaikyti. Iš mūsų tai kaip ir padarytas geras darbas, jų giminėje niekas netaikė. Bet mama prašo atleidimo, o tas lytį pasikeitęs žmogus atsistoja ir spjauna mamai į veidą.
Vyksta didžiausia drama, kokios būna Amerikos televizijos šou. Ką daro Nomeda? Meta savo užrašus ir sako: „Tokios laidos aš nevesiu.“ Operatorius nusiima kamerą, prodiuserė nežino, ką daryti, aš, būdamas paprastas redaktorius, rėkiu jiems: prodiuserė liepia. Nors niekas neliepia.
Man tuo metu atrodė ir iki šiol atrodo: kadangi tai vyksta, reikia nufilmuoti, o rodyti ar nerodyti, spręsime vėliau. Tada mes filmuojame, tie žmonės bėga iš studijos, Nomeda eina iš studijos, operatorius eina paskui. Nomeda rodo nefilmuoti, operatorius filmuoja... Tai atsimenu labai ryškiai. Dabar aš suprantu, kad laidai nereikia konflikto, reikia geros istorijos.
– Tu šiaip gimęs Vilniuje. Kai tu gimei, kiek metų buvo tavo mamai?
– Mamai buvo aštuoniolika devyniolika.
– Tu gimęs 1986-aisiais. Jeigu būtumei vaiko susilaukęs tokio pat amžiaus kaip tavo mama, kiek tavo vaikui dabar būtų metų?
– Mano vaikui dabar gal jau būtų šešiolika?..
– Koks tu buvai vaikas?
– Buvau smalsus visą gyvenimą, visada labai daug klausinėjantis žmonių. Iki šiol esu lygiai toks pat. Kaip labai seni žmonės sako, kad širdyje jaučiasi kaip 40-ies, aš irgi visą laiką jaučiuosi panašaus vienodo amžiaus.
Labai daug laiko praleisdavau su seneliu, jis pasakodavo daug istorijų. Vienas smagesnių vaikystės prisiminimų – kaip važiuoju pasitikti senelio iš darbo prie jo gamyklos ir mes važiuojame namo. Prisimenu, važiuodavome į gamyklą valgyti pietų, nes buvo galima prasivesti darbuotojams. Iki šiol labai mėgstu valgyklinį maistą.
– O knygų skaitymas?
– Visą vaikystę buvau apsėstas knygų, tik man kartojo: neskaityk valgydamas, nes suvalgysi protą. Labiausiai skaitydavau būtent valgydamas. Skaitydavau viską. Kai greit perskaitydavau komiksus, tada skaitydavau knygutes, kokios tik būdavo.
Aš visą laiką sakau, kad mano brangiausias turtas yra telefone, t. y. telefonų knygutė. Aš turiu arti 4 tūkst. kontaktų telefone. Tai yra didžiausias turtas – žmonės. Kontaktai šiaip yra labai svarbus dalykas.
Kažkas čia sakė: aš atsikeliu, galiu tris valandas gulėti, žiūrėti į tašką, neveikti nieko, net telefono nevartyti. Aš ne – aš visą laiką kažką veikiu.
– Kiek tu dabar turi darbų?
– Turbūt keturis penkis: kuriu laidą „(Ne)emigrantai“, tada socialinę dokumentiką „Širdyje lietuvis“, tada kuriu kelionių laidą, rašau straipsnius portalui ir rašau straipsnius žurnalui. Iš radijo išėjau, nes nebespėdavau. Vienu metu supratau, kad imu daugiau išeiginių, negu dirbu, o manęs neatleidžia. Man pasidarė gėda prieš savo darbdavius, kad mane pakenčia, sukūrė man tokias sąlygas, užlipau ant galvos.
Kai kuriems žmonės atrodo, kad televizijoje žmonės uždirba labai daug pinigų. Iš tikrųjų taip nėra, nes uždirba daug pinigų tie, kas daro daug dalykų. Aš turėdavau vieną projektą ir baigęs vasarą sėdėdavau be algos, be pinigų. Jei pasitaupai, tai gerai, jei ne kaip aš, tai negerai. Tada susiradau papildomą darbą, kuris tapo mano pagrindiniu. Įsidarbinau į žurnalą. Kai pradėjau dirbti žurnale, nusipirkau butą.
Gaunu 50 tūkst. litų į sąskaitą, be abejo, negalvoju, kad čia buto įrengimui. Po truputį pradedu juos leisti, atsimenu, išvykau į kelionę... Ir man grįžus, įrenginėjant butą pritrūksta pinigų. Tada man jau gėda sakyti, kad aš už 50 tūkst. litų neįsirengiau to buto. Ką daryti? Nuvažiuoju į banką ir man duoda vartojimo paskolą. Tada turėjau tris paskolas vienu metu. Supratau, kad bus bėda. Tada susiradau dar vieną darbą ir nuo to laiko visą laiką dirbu daugiau darbų.
<...> Aš visą laiką sakau, kad mano brangiausias turtas yra telefone, t. y. telefonų knygutė. Aš turiu arti 4 tūkst. kontaktų telefone. Tai yra didžiausias turtas – žmonės. Aišku, ne visi jie yra mano draugai, bet kontaktai šiaip yra labai svarbus dalykas.
– Tai kiek žmonių perki kalėdines dovanas?
– Apie trisdešimt. Tai žmonės, kurie man svarbūs ir kuriems aš noriu įteikti, būtinai parodyti, net jei per metus nesusitikome, bet kad aš vis tiek prisimenu.
– Kiek pinigų išleidi?
– Daug, bet man visiškai negaila. Dovanoms neskaičiuoju.
Visas pokalbis – vasario 8 d. laidos „Kur važiuojam?“ įraše.
Parengė Indrė Motuzienė.
