Sumanioji Rimantė Kulvinskytė jau vaikystėje buvo versli: pardavinėjo žirnius ir bulves, kurioms pati pasidarė sertifikatą, turėjo tinklą močiučių, kurios jai mokėdavo už šiukšlių išnešimą. Tėvų noru turėjusi tapti teisininke netapo – apsisprendimo metu iš pradinių klasių mokytojos gautame pačios rašinyje rado padrąsinimą priimti savo lemtį studijuoti žurnalistiką, tapti tinklaraštininke ir laidų vedėja.
„Būdama penkerių ji išėjo žiemą į mišką žibučių ieškoti. Galvoju, kai bendrauju su ja, turbūt ryžčiausi dar ne tokiam keistam nuotykiui, jei tai pasiūlytų Rimantė. Jos mama nusprendė, kad pagrandukei vyriškoji šio vardo pusė gali padėti. Rimantė pripažįsta, kad stirnai kailį galėtų nudirti, kad traktorių išmoko vairuoti penkerių, o keiksmažodžiai yra būtinoji kalbos dalis. Bet Rimantę Kulvinskytę labai sunku įsprausti į bet kokius rėmus, todėl kaskart ją sutikusi pamatau vis kitą, naują jos veidą“, – taip savo pašnekovę pristato LRT.lt pokalbių laidos „Kur važiuojam?“ vedėja Nomeda Marčėnaitė.
– Tu praktikuoji tokį dalyką, kad darai kažką, ko nedarei ligi tol? Kažkaip pati save nustebini?
– Paskutiniu metu supratau, kad ne. Netgi buvo terapeutė manęs paklaususi, liūdesys buvo atėjęs, sako, kada paskutinį kartą darei kažką neįprasto?
Bet kai praktikuoju, pavyzdžiui, einu pasivaikščioti niujorkietiškai. Aš taip pati esu susigalvojusi, nežinau, ar toks būdas yra iš tikrųjų ir kodėl aš taip sugalvojau. Bet kai buvome Niujorke, su Povilu turbūt taip visą laiką ir vaikščiojome. Aš einu ten, kur dega žalia šviesa. Aš tik žinau, kur pasuksiu nuo namų, o tada einu iki šviesoforo, ten, kur dega žalia šviesa, einu toliau.
Duodu sau valandą arba pusantros, per valandą turiu nueiti maždaug šešis septynis kilometrus, tai einu gana spėriu žingsniu. Aš tiek pamačiau mūsų to rajono Naujamiesčio, visokias gamyklas išvaikščiojau. Man buvo toks atradimas. Įsijungia ir savisauga, ir tas vaikiškas smalsumas, ir viskas. Galvoju, tiek metų Vilniuje gyvenau...
– O kiek?
– Pusę gyvenimo. Man dabar 36-eri, tai nuo 18-os.
Esu ir fatalistė, esu tokia ragana, įtikėjusi, kad kažkada jau gyvenau.
– Tu iš Naujosios Akmenės. Kodėl ne Klaipėda? Juk arčiau.
– Dėl to, kad žinojau, jog noriu studijuoti žurnalistiką. Tiksliau – man net nebuvo klausimo, kad aš galiu studijuoti ne Vilniaus universitete dėl to, kad mano vyresni sesė ir brolis abu studijavo Vilniaus universitete. Sesė baigusi ekonomiką, brolis – archyvistiką, komunikacijos magistrą. Aš važiuodavau pas sesę turbūt nuo kokių 12 metų į bendrabutį, Saulėtekį, į Niujorką, leisdavau visas atostogas ir važinėdavau troleibusais, kol ji būdavo paskaitose.
Eidavau į senąjį universitetą, į skaityklas. Tas jausmas... Iki šiol, kai pagalvoju, man net graudulys suima. Buvau palaiminta dėl to, kad mano teta Roma, mamos sesuo, toje bibliotekoje dirbo bibliotekininke, aš nuo mažens ten esu apsižiūrėjusi. Ji dirbo Retų spausdinių skyriuje, tai ir „Katekizmą“ pamačiau labai anksti, to įkvėpimo turėjau labai daug. Bet man tas dėkingumas galvojant apie tai, kiek to Vilniaus sugriauta, kiek atstatyta, kad aš galiu mokytis ir skaityti tose pačiose skaityklose, kur mokėsi daug iškilių žmonių...
– <...> Tu labiau asfalto ar miško vaikas? Žmonės taip save skirsto.
– Aš esu kaimo vaikas.
– Tai tu turėtum labai ilgėtis.
– Kai išvažiavau į Vilnių, tai vykdavau iš Saulėtekio į aplinkinius miškus apsikabinti medžio. Kokio nors storesnio, kad jaustum pilną glėbį. Porą kartų pataikiau, kai genys į tą medį stukseno. Atrodo, kad eina per visą kūną.
– Tu tokia turbūt fatalistė.
– Taip, esu ir fatalistė, esu tokia ragana, įtikėjusi, kad kažkada jau gyvenau.
– Grįžkime prie to, ką pradėjai pasakoti apie tai, kaip tu ilsiesi. Žodžiu, tu eini, eini, bet jeigu reikėtų įsivertinti šią akimirką, nuo vieno iki dešimties tavo nuovargio laipsnį šiuo metu?
– Dabar kaip ir gerai, nes esu vaiką atidavusi seneliams ir daug miegu. Nusprendžiau, kad turiu taip išsiilsėti. Miegas man labai svarbu. Aš miegu pietų miego. Būna, kai po darbų reikia eiti į kokį renginį, irgi pamiegu. Pasidažau ir kaip geiša – galvoju, reikėtų tų kaladėlių, kad šukuosena nesusigadintų. Galiu taip atsigulti ir pamiegoti, iš tikrųjų galiu ir kelias minutes. Susigalvoju greito užmigimo scenarijų, kaip man užmigti, pakvėpuoju... Esu išmokusi kvėpavimo pratimų. Būtent Unikauskas mane išmokė to, kaip užmigti greitai.
<...> Aš turėjau studijuoti teisę pagal visą savo įsivaizdavimą. Gal tėvų noru turėjau, bet slapta norėjau studijuoti žurnalistiką, tik tikrai nesitikėjau, kad įstosiu, nes buvo labai didelis konkursas. Kažkaip viską pakeitė tai, kad prieš stojamuosius sutikau savo pradinių klasių mokytoją. Ji man atidavė mano rašinį, kuo aš būsiu suaugusi. Ten buvo parašyta, kad aš turėsiu gėlių parduotuvę, o tuo metu buvau baigusi floristiką meno mokykloje, kad mano vaikinas bus dailininkas ir kad aš vesiu „Panoramą“.
Aš buvau gana berniukiška, bet mane visą laiką labai nervindavo, kai pasakydavo, kad mano vardą reikia kirčiuoti pagal vyrišką vardą. Man net tuo metu kažkaip krūtinėje pradėdavo trūkti oro: kodėl viskas pagal vyrą?
– <...> Tu turguje prekiavai žirniais ir bulvėmis ir sakydavai: ekologiškos daržovės.
– Aš, žinok, buvau viską išsirašiusi apie tą bulvių veislę ir nusipiešusi tokį sertifikatą, net pasidariusi tokį vaškinį antspaudą toms bulvėms. Buvau pusiau sukūrusi istoriją, tai turbūt buvo mano pirmas rinkodarinis projektas. Prekiavau tomis bulvėmis ir žirniais, nes dėdė turėjo didelį lauką netoli Naujosios Akmenės.
Su Dariumi, geriausiu vaikystės draugu, iš ryto numindavome, prisiskindavome tų žirnių. Tai buvo 35 hektarai žirnių – apimtis nesąmoningai didelė. Ir pardavinėdavome, dalį – išlukštentų, kitą – ankštimis.
Dar turėjau močiučių tinklą, išnešdavau vienišoms močiutėms šiukšles, jos man mokėdavo po litą kiekvieną kartą du kartus per savaitę. Turėjau aštuonias močiutes. Namuose pinigais tikrai nelijo, ypač kai sesė išvažiavo mokytis, tai finansiškai šeimai tikrai buvo sunku. O man kažkaip labai svarbu buvo turėti savo pinigų, jų užsidirbti.
<...> Aš buvau gana berniukiška, bet mane visą laiką labai nervindavo, kai pasakydavo, kad mano vardą reikia kirčiuoti pagal vyrišką vardą. Man net tuo metu kažkaip krūtinėje pradėdavo trūkti oro: kodėl viskas pagal vyrą? Turėjau tokią priešpriešą, bet aš žinau, kaip nudirti stirnai odą, moku kapoti malkas, esu vištai galvą nukirtusi. Tėtis išmokė vairuoti traktorių. Mokėjau jį užsivesti, pastatyti ant dviejų ratų. Visą laiką galvojau, kad norėčiau būti slaptoji agentė ir kad kiekvienas įgūdis, kurio išmokstu gyvenime, man kada nors pravers.
Buvo tokia situacija Anglijoje. Mes su drauge brite ėjome iš Helovino vakarėlio, buvome labai mažai apsirengusios ir mus pradėjo sekti vaikinai, koks dešimt. Tos gatvės vis tamsėja, jau nejauku... Sakau, na, stojame, mes turime konfrontuoti, nes kitaip nieko nebus, tik daugiau prigeneruosime baimės ir streso.
Aš atsisukau ir su tokiu sunkiu rusišku akcentu angliškai sakiau: klausykite, jūs neturėtumėte čia būti, nes mes atliekame labai svarbią misiją, jūs mums trukdote; neturėčiau to sakyti, nes nenoriu, kad žlugtų mano didesnė operacija, bet esu rusų agentė. Sakiau: matote šituos du pirštus – žinau dešimt būdų, kaip su jais nužudyti žmogų.
Aš galvoju, aš nieko neprarandu, supranti? Aš nieko neprarandu šitoje situacijoje. Tai buvo ekspromtu. Jie bandė tai priimti kaip juoką, bet aš nekeičiau [pozicijos], dar pasižiūrėjau į laikrodį, apsižvalgiau aplinkui, pasakiau, kad mes čia nesame vienos. Aš tuo metu savo tiesa tikėjau 100 proc. Vis dėlto turėjau pusbrolius boksininkus, tai muštis kažkiek mokėjau.
Tu netampi jauku, tai psichologinis dalykas. Kodėl kažkas kažką nuolatos skriaudžia? Nes tu prisiimi aukos vaidmenį. Tu susimažini, pradedi bijoti ir tai instinktyviai pažadina plėšrūną dar labiau.
Visas pokalbis – sausio 18 d. laidos „Kur važiuojam?“ įraše.
Parengė Indrė Motuzienė.
