Komentarų dėl santuokos sulaukė abu: šokėja Ieva Jackevičiūtė – pašaipų, aktorius Raimondas Klezys – atkalbinėjimų. Tačiau vienas kitame radę saugumą, brandą ir džiaugsmą mylimieji vadovavosi mintimi: ką galvoja kiti, kitų reikalas. LRT TELEVIZIJOS laidoje „Stilius“ I. Jackevičiūtė pasakoja apie sunkiausią laiką, kai išsiskyrusi antrąkart liko su dviem vaikais, ir gražius naujus jausmus, iš kurių gimė trečiasis.
„Man labai patinka žodžio „krizė“ vertinys – posūkio taškas. Jis visada labai gelbėja, kai yra sunku. Krizės iškart turi tokį neigiamą svorį, bet pradedi suvokti, kad tai yra tiesiog tam tikras taškas, po kurio įvyks posūkis“, – sako pašnekovė.
Savotišku posūkio tašku, o ne krize I. Jackevičiūtė vadina ir jau antrus metus besitęsiančią pandemiją, gerokai pakoregavusią ir šeimos gyvenimo būdą, ir ypač darbus. Abu šeimoje yra pažeidžiamiausių profesijų atstovai: ji – aktorė, šokėja, pedagogė, jos vyras R. Klezys – aktorius ir pedagogas. Dabar, kai teatrinės ir meninės veiklos atsigauna, jau galima prisiminti, kaip pavyko išgyventi kelis karantinus.
„Juokavau, kad nieko baisaus tas karantinas, nes aš jau trečią kartą lygiai tokiame pačiame karantine. Tai kaip motinystės atostogos mamai, kai ji yra pririšta prie namų, prie vaikelio, niekur negali išeiti. Aš net juokaudavau, kodėl, kai mamos išeina motinystės atostogų, niekas viešai nepasako, kaip joms išgyventi, nerašo psichologinių patarimų, nes būsena šiaip tai yra lygiai tokia pati: tu niekur negali eiti, esi uždaryta. Paprastai, kai vaikelis gimsta, tėčiai dirba, tik šįkart tėtis nedirbo, visą laiką buvo kartu. Tai mums buvo labai geras laikas, skirtas šeimai.
Bet buvo ir labai daug nerimo, susijusio su profesija, su profesine ateitimi. Tikrai privertė daug ką permąstyti ir savęs paklausti: ar tikrai norisi būti teatre, kai visai neaišku, kas bus? Liūdniausia, kad sau atsakėme (na, gal neliūdniausia), jog tikrai norisi. Ką mes padarėme? Per karantiną įsteigėme savo teatrą, kas, atrodytų, visiškai nelogiška ir neracionalu. Savo teatrą pavadinome „Be batų“ su tokiu šūkiu: ateik pas mus be batų, nes taip – švariau. Tai švarus, šviesus teatras, orientuotas į vaikus ir jaunimą“, – pasakoja I. Jackevičiūtė.
Seniau moters gyvenime buvo visai kitokio šurmulio ir kur kas daugiau televizinio blizgesio. Pedagogė, šokėja ir aktorė dėl charizmatiško būdo virto populiarių šokių projektų teisėja, paskui ir laidų vedėja. I. Jackevičiūtė smagiai šypsosi mintyse kedendama prisiminimus iš to laiko.
„Televizijoje aš atsiradau, sakyčiau, kūrybiškai brandžiu laikotarpiu, kai jau turėjau profesiją ir ne vieną, požiūrį į tam tikrus dalykus, šiokios tokios asmeninės gyvenimiškos patirties. Tiesiog buvo tinkamas ir „tas“ laikas būti televizijoje. Ir man labai patiko.
Buvo metas, kai galvodavau: na va, tai yra tai, ko aš visada norėjau. Ne dėl paties fakto, buvimo vienoje ar kitoje laidoje, o dėl galimybės turėti daug aktyvios kūrybinės veiklos. Jos buvo labai daug. Ne vien vieno projekto vedimas – tai buvo ir filmavimasis seriale, ir įvairios pokalbių laidos, ir interviu, ir fotosesijos...“ – vardija pašnekovė.
Viename iš televizinių šokių projektų užsimezgusi pažintis su šokėju netrukus peraugo į meilę ir santuoką. Vienas po kito gimė dukra ir sūnus. Tačiau santuokinis gyvenimas netikėtai ėmė byrėti ir I. Jackevičiūtė liko viena su dviem vaikais, iš kurių vienas buvo dar visai kūdikis. Liko su paskolomis už namą, be darbo ir su didžiule baime, kas laukia rytoj. Populiarios, žavingos, visada savarankiškos ir savimi pasitikinčios I. Jackevičiūtės gyvenimas atrodė tarsi įstrigęs tarp girnapusių.
„Buvo išvis nebeaišku, ką aš čia galiu dirbti, nes tie vaikai maži: šokti lyg ir noriu, bet ar galiu? Vaidinti noriu, bet ar galiu? Lyg ir galiu, pabandau, bet pasirodo – tai reikalauja labai daug laiko. Tada kur tuos vaikus dėti, kas tuos vaikus turi prižiūrėti? Tai buvo tikrai labai labai sunkus metas. Apskritai manau, kad moterims sunkūs šie laikai, suderinti karjerą su vaikų auginimu. Taip, visos dirbame turėdamos vaikus, bet tai yra labai didelė kaina“, – mano laidos herojė.
Kaip tikra užsispyrusi perfekcionistė, šokėja savo šeimą stengėsi sukurti kuo tobulesnę. Juo labiau kad kartą jau buvo ištekėjusi, tik vaikų nesusilaukė ir su buvusiu sutuoktiniu draugiškai pasuko skirtingais keliais. Griūvant ir antrai santuokai atrodė, kad pasaulis slysta iš po kojų. I. Jackevičiūtė prisimena, emocinė būklė skyrybų metu buvo sunkesnė ir blogesnė net už finansinę.
Kai vaikštai į pasimatymus, stengiesi pateikti geriausią savo versiją. Paskui dažnai lydi nusivylimai. Šiuo atveju nebuvo nei laiko, nei noro pateikinėti tą savo geriausią versiją. Tai buvo petys, į kurį buvo galima stipriai atsiremti.
I. Jackevičiūtė
„Atrodo, nesinori nieko daryti, bet tu supranti, kad turi daryti, nes kaip kitaip. Reikia ir iš kažko gyventi, ir tavęs vaikams reikia. Ir tu neturi galimybės pasirinkti, kai atrodo, kad viskas griūna. Ir kaltės jausmas begalinis. Nežinau, ar mes, mergaitės, buvome taip auklėtos, ar visuomenės toks dalykas, bet iš kažkur virš besiskiriančių moterų kabo labai didelis kaltės jausmas, neva pati kalta, kad taip įvyko.
Daug metų kapstai tą savo dūšią, vertini situaciją, žiūri – ir nieko panašaus, tiesiog gyvenime būna visaip. Nebūtinai kas nors dėl kažko yra kaltas. Tiesiog yra visokių likimų ir visokių istorijų. Oi oi oi, kokių tik nėra istorijų, tad tas moterų kaltės jausmas yra visiškai nereikalingas, naikinantis iš vidaus. Taip neturi būti. Aš esu tai išgyvenusi ir save graužusi, kad čia aš kažką ne taip padariau. Ir dar iš šalies visą laiką buvo visokių komentarų: tą, aną, trečią, ketvirtą...“ – atvirauja šokėja.
Atsiradus vaikams, matant, kaip jie auga, pasak I. Jackevičiūtės, randasi ir beprotiškai greitai bėgančio laiko pojūtis. Todėl jaustis kaltai ar bijoti keisti savo gyvenimą, jei nesi jame laiminga, yra tiesiog neteisinga.
„Man labai ryškus pojūtis, kad viskas yra labai laikina. Gaišti laiką tam, kas tavęs nedžiugina, o netgi liūdina ir skaudina, neverta. Gyvenimas eina toliau ir tu matai, kaip viskas klostosi, o viskas klostosi gerai. Visi turi teisę būti laimingi. Jeigu kažkas kažkokioje situacijoje, kokiame nors kambaryje jaučiasi nelaimingas, jis turi atidaryti duris ir išeiti. Šiandien aš taip galvoju ir man patinka šita tiesa“, – mintimis dalijasi pašnekovė.
Vienas kitame rado brandą ir saugumą
Penkiolika metų jaunesnis aktorius R. Klezys šokėjos gyvenime atsirado tuo pačiu sunkiausiu metu. Pradžioje buvo tiesiog draugas, pasiūlęs pagalbos petį, netrukus – mylimasis, norintis visą laiką būti šalia.
„Kai vaikštai į pasimatymus, stengiesi patikti, įtikti, pateikti geriausią savo versiją. Paskui dažnai lydi nusivylimai ir geriausiu atveju viskas grįžta atgal. O šiuo atveju nebuvo nei laiko, nei noro, nei galimybių pateikinėti tą savo geriausią versiją, reikėjo kapanotis iš daug situacijų – ir emocinių, ir išorinių. Tai buvo petys, į kurį buvo galima stipriai atsiremti, o atsirėmus, išsikapsčius pasirodė, kad galime ir norime keliauti toliau“, – pamena ji.
I. Jackevičiūtei ir vėl teko atlaikyti laviną komentarų ir pašaipų, kad trečią santuoką ryžosi kurti su penkiolika metų jaunesniu vyru. Tačiau nė vienam iš jų tai neatrodė kliūtis.
„Aš radau labai didelę dvasinę brandą, žmogų, kuris girdi, mato, supranta, atjaučia ir turi prigimtinę Dievo dovaną matyti tiesą, išmintį apie aplinkui vykstančius reiškinius. Jis yra žmogus, kuris mane moko, kaip auginti vaikus. Aš visada klausiu jo patarimo, nes būna situacijų, kai sukyla emocijos, kad kažkas čia ne taip, kaip čia reikia elgtis... Raimondas yra tas žmogus, kuris pasako: žiūrėk, taip ir taip yra gerai, o va taip neturi būti. Tada nesupranti, pagal ką tas amžius skaičiuojamas, pagal ką jis sveriamas, matuojamas“, – teigia moteris.
Panašiai mąsto ir jos sutuoktinis, sako: „Mes vienodi žmonės: jai gi nereikia manęs iš darželio pasiimti, o man jos nereikia senelių namuose lankyti. Mes paprasti žmonės.“
Jeigu nepasakoma žodžiais, tai yra energija, sklandanti ore, kuri vis tiek kažkokiu būdu pro tave praeina, kad ir su kokiu skydu bebūtum. Bet, kaip sako: ką galvoja apie mus kiti, yra ne mūsų reikalas.
R. Klezys
Tas jaunas, tada vos prieš kelerius metus studijas baigęs vaikinukas netikėtai pasirodė esąs be galo stiprus ir užsispyręs vyras. Jis dirbo darželyje teatro mokytoju, barmenu kavinėje, filmavosi serialuose ir reklamose, kad tik visiems drauge kuo greičiau pavyktų išlipti iš finansinės duobės. Du I. Jackevičiūtės vaikai iš buvusios santuokos R. Kleziui tapo savi, o netrukus porai gimė dar viena dukra Upė Saulė. Aišku, nestigo atkalbinėjančių vyrą nuo tokių santykių.
„Nuolat. Jeigu nepasakoma žodžiais, tai yra energija, sklandanti ore, kuri vis tiek kažkokiu būdu pro tave praeina, kad ir su kokiu skydu bebūtum. Tai yra natūralu, o tu gi žinai, kad žmonės apie tai kalba. Ir tai tave kaip ir paliestų, bet mes šeimoje esame sutelkę dėmesį nuo to saugotis: nuo tų blogų minčių, nuo tos blogos energijos, neįsileisti per daug į vidų. Kaip sako: ką galvoja apie mus kiti, yra ne mūsų reikalas. Man atrodo, čia auksiniai žodžiai“, – pažymi R. Klezys.
Pernai pora susituokė – su pagoniškomis apeigomis, gamtos apsuptyje ir su tikrumu, kuris graudino ne tik jaunuosius, bet ir šventės svečius. R. Klezys nė kiek nesigaili, kad būdamas toks jaunas įsisuko į didelės šeimos rutiną.
„Man labai gerai ir jaučiuosi jaukiai. Tas vaidmuo atrodo toks didelis – na, sakykime, jei kas iš šono žiūrėtų, mano bendraamžiai. Jiems atrodytų, kad tai kaip ir nėra labai natūralu, bet aš matau tame prasmę, aš jaučiuosi gerai, noriu grįžti namo, nes man namuose patinka“, – pasakoja jis.
Tai smagiausias žmogus, su kuriuo visada gali pasikalbėti, būti išklausyta ir suprasta, sako I. Jackevičiūtė. „Būna Raimondui gastrolės, aš nebūtinai turiu važiuoti kartu, bet važiuoju, kad pasėdėčiau kartu mašinoje, kad galėtume ramiai paplepėti, niekieno netrikdomi, kai vaikai ant galvų nešokinėja“, – šypsosi moteris.
Kad ir kaip svajojo apie šeimą, I. Jackevičiūtė prisipažįsta tikrai negalvojusi, kad kada nors bus net trijų vaikų mama. Tačiau būtent mažosios Upės Saulės gimimas užsuko naują kūrybinį ratą. „Aš dažnai apie tai pagalvoju, net Raimondui sakau: tu įsivaizduoji – man jau tiek metų, aš jau tris vaikus pagimdžiau, o vis tiek nesuvokiu, kad esu mama. Toks keistas jausmas“, – kalba pašnekovė.
I. Jackevičiūtė neslepia, kad laiko sau dabar pavyksta nugvelbti tik vogčiomis, o galvoje – daug šurmulio ir nuolatinio dialogo su savimi. Pati savęs klausia: ar tikrai gerai auklėja vaikus, ar nedaro svarbių klaidų ir apskritai – kaip kurti ryšį su vaikais, kuriems gyvą bendravimą mieliau keičia kompiuterio ar telefono ekranas? Tai – viena iš priežasčių, kodėl pora tiek daug dėmesio skiria edukacinėms veikloms provincijoje.
Ši idėja kilo mažame miestelyje užaugusiam R. Kleziui. Jis – iš tos kartos, kuri užaugo su seneliais, nes tėvai išvažiavo dirbti į užsienį. Jis su kiek vyresne sese liko gyventi pas močiutę. Mažame miestelyje trūko švietimo ir veiklos vaikams. Augant tokioje aplinkoje reikėjo gebėti sugerti gėrį ir meilę, o ne ydas.
Pasak R. Klezio, kelių jo kiemo draugų jau net nebėra tarp gyvųjų, ne vienas prasigėrė ar sėdo į kalėjimą. Tokią kaimų bei mažų miestelių vaikų ateitį galima pakeisti tik jiems nešant šviesą. Tad jiedu su I. Jackevičiūte net sukūrė monospektaklį, kuriame – R. Klezio gyvenimo patirtis.
„Grįžta atsiminimai, kai matai girtus žmones, kai yra mušami vaikai, kai vaikai murzini vaikšto... Tai yra toks dalykas iki ašarų. Tai yra labai svarbu. Atsimenu, kai pats gyvenau mažame miestelyje ir atvažiuodavo tokių šviesuolių iš sostinės ar kitų miestų. Išsižiojęs žiūrėdavai, kaip vaidina, ir galvodavai: va, kai aš išvažiuosiu, galėsiu visą laiką žiūrėti teatrą, galbūt ir pats pavaidinti.
Man atrodo, mes per daug dėmesio skiriame dideliems miestams, per mažai būname ten, kur iš tikrųjų reikia pagalbos. Aš tame matau labai didelę prasmę, yra labai svarbu važiuoti į tas vietas, iš kur žmonės išvažiuoja. Tose vietose yra žmonių, kuriems to labai reikia, kuriems spektaklis, pokalbis su tavimi gali pakeisti visą pasaulį“, – mintimis dalijasi pašnekovas.
Plačiau – spalio 16 d. laidos „Stilius“ įraše.
Parengė Indrė Motuzienė.
