Sužavėti rožinių ir geltonų tropinių grybų brolis Audrius ir sesuo Aurelija per karantiną nusprendė: pabandome tokių užsiauginti patys! Viskas taip įsisuko, kad šiandien grybai gali augti visus metus, bet, žinoma, be iššūkių auginant gyvus organizmus apsieiti neįmanoma. Kodėl būtent grybai, o ne pomidorai, kuriuos jau 30 metų augina jų mama? Kaip apskritai auginami grybai?
„Mes šitame kaime visą laiką grybaudavome, pažįstame grybus. Nuo 3–4 metų eidavome ir grybaudavome, bet gilesnis domėjimasis, paieška prasidėjo būtent broliui pradėjus auginti grybus“, – LRT.lt portalo laidoje „Šefas vikingas“ prisimena grybų augintoja Aurelija.
Ji – dviejų vaikų mama ir laisvai samdoma tekstų rašytoja. Vystant grybų verslą, sako moteris, reikia pereiti iš vienos kūrybos į kitą, bet perėjimas – ne toks ir didelis, kai ūkininkavimas tiesiog įaugęs į kraują.
Atvažiuoju, užeinu į vidų, o ten – rožiniai grybai. Galvoju: o Dieve, kaip nerealu! Sakau: Audriau, greičiau pjauk. Aš paragavau ir galvoju: kaip skanu!
Aurelija
„Mama augina pomidorus daugiau nei 30 metų. Į visą šitą reikalą buvome įsukti nuo pat mažens. Ir ravėdavome, ir laistydavome – visą laiką dirbome žemės ūkyje. Perėjimas, galima sakyti, net natūralus“, – pažymi pašnekovė.
Yra žmonių, kurie vaikystėje ragavę daržų ravėjimo ir gyvenimo kaime vėliau griežtai pasako: šioje srityje savo jau padariau. Aurelijai ir jos broliui – priešingai: abu traukia kaimo gyvenimas, tik nenorėjo daryti to paties, ką mama. Jiems tai pasirodė neįdomu, tad ieškojo nišos, kuri dar nebūtų atrasta. Taip sesės ir brolio gyvenime ir atsirado grybai.
„Prioritetas kuriant – išsigryninti idėją ir laikytis žingsnių, kad pasiektum užsibrėžto tikslo. Kitas dalykas – kokybė. Visą laiką svarbiausia kokybė. Šiaip gyvenime esu perfekcionistė, iš tikrųjų tai manyje per daug išreikšta, dėl to save kartais ir pakankinu, nes visą laiką siekiu aukščiausio rezultato. Jeigu žmogui pasakei, kad bus tada ir tada, man ir turi būti verks, plyš. Jeigu ir nėra, turi išsisukti. Kalbant apie maisto produktus, kokybė – tikrai pats pagrindinis reikalas“, – sako Aurelija.
Tačiau juk tikrai ne visada viskas būtinai būna taip, kaip suplanuota, ypač kalbant apie gyvus organizmus, pavyzdžiui, grybus. Kaip Aurelija priima nuokrypius? Moteris pripažįsta esanti emocionali, tačiau atlėgus emocijoms tiesiog kuria naują planą.
„Mūsų komanda – tikrai nebloga. Aš atsakinga už kūrybinę dalį, tiekėjus, žmones, brolis – už technologinę pusę, vyras – už reklamą. Yra didelė komanda, daug minčių. Turime savo bendrą chatą, kur dalijamės, sprendžiame problemas. Labiau įsiklausome į tą žmogų, kuris tuo metu yra racionalesnis“, – pasakoja pašnekovė.
Ūkininkaudama šeima įgyvendina ir ekologines idėjas. Pavyzdžiui, pardavinėdama grybus vengia plastiko, prekiaudama turguje nesiūlo žmonėms plastikinių maišelių, nebent pirkėjas primygtinai prašo. „Atliekų šitame versle beveik nelieka“, – priduria Aurelija.
Į grybų auginimą ji įsitraukė per brolį. Jis per pirmą karantiną turėjo daugiau laisvo laiko, mat jam nereikėjo eiti į darbą, tad pagalvojo: puikus metas pamėginti.
„Atsisiuntė grybienos, pasterizavo šiaudus ir sodino kreivabudes. Atvažiuoju, užeinu į vidų, o ten – rožiniai grybai. Galvoju: o Dieve, kaip nerealu! Sakau: Audriau, greičiau pjauk. Aš paragavau ir galvoju: kaip skanu!
Pradėjau „YouTube“ žiūrėti įvairius kanalus apie grybų auginimą, tiesiog domėtis, skaityti knygas. Garsusis pasaulio mikologas Paulas Stametsas yra labai didelis įkvėpėjas, galima sakyti, bent jau mūsų guru. Aš Audriui ir sakau: Audriau, davai darome, jaučiu, kad čia turi būti labai gerai. Tie grybai apskritai ant bangos visame pasaulyje. Viskas taip ir prasidėjo“, – teigia pašnekovė.
Grybiena turi savo gyvenimo ciklą. Grybas auga vien dėl to, kad grybiena jau yra suvalgiusi visas maistingas medžiagas. Kad ji nemirtų, pradeda auginti grybus, skleisti sporas, kad pasidaugintų.
Audrius
Inžinieriaus profesiją įgijęs Audrius nusipirko pirmuosius 200 rąstų. Grybieną įskiepijo rankomis, nes įrankių neturėjo. Audrius pasakoja, kad įprastai grybų derlius imamas po pusantro mėnesio nuo proceso pradžios, tačiau, priklausomai nuo rūšies, grybai gali užaugti ir greičiau, per mėnesį, o kartais grybų gali tekti laukti ir pusmetį ar net iki dvejų metų.
„Grybas auga į šviesą. Kol grybiena apauga rąstą, jis turi būti patamsyje. Imituojame, kad jis po žeme. Kai grybiena okupuoja rąstą, reikia šviesos, kad grybai žinotų, kur augti, kur paviršius“, – kalba augintojas.
Iš vieno rąsto išauginamos 2–3 grybų serijos. Nuėmus vieną derlių reikia rąstą išdžiovinti, leisti grybienai dvi savaites pailsėti, atsigauti, tada būtina rąstą išmirkyti vandenyje arba juo apipurkšti. Trečią kartą derlius dera labai ilgai ir būna menkas.
„Grybiena turi savo gyvenimo ciklą. Grybas auga vien dėl to, kad grybiena jau yra suvalgiusi visas maistingas medžiagas. Kad ji nemirtų, pradeda auginti grybus, skleisti sporas, kad pasidaugintų“, – pasakoja Audrius.
Anot jo, skaniausias grybas būna tada, kai sporos dar nepaskleistos. Pavyzdžiui, šitakių skonis ir slypi sporose. Jeigu grybas peraugęs, sporos paskleistos, jis nebus toks skanus, o ir jo maistinė vertė nebus didelė. Lygiai taip pat ir su, tarkime, baravykais – visiškai išsiskleidę, peraugę jie ne tokie vertingi.
Iš pradžių Audrius nusprendė pabandyti užsiauginti kreivabudžių. Jam buvo smalsu, ar pavyks viską padaryti pačiam nuo pradžių iki galo. Rožinės ir geltonos kreivabudės, kokias jis augino, skirtos tropiniam klimatui, tačiau lietuviškų gluosninių kreivabudžių, kokių galima rasti mūsų miškuose, nebuvo kur įsigyti. Dabar šeima augina prie šaltesnio klimato pripratusius grybus.
„Šios kreivabudės atrodo visiškai kitaip, kaip nevalgomi nuodingi grybai. Užauginti pavyko ne iš pirmo karto. Yra didelė bėda su pelėsiu. Pirmą kartą užsikrėtė pelėsiu ir grybų užaugo labai mažai. Antrą kartą stengėmės viską daryti steriliau, su pasterizavimu“, – pamena vyras.
Grybų augintojai dezinfekuoja visus įrankius, su kuriais dirba tiek lauke, tiek viduje. Audrius pabrėžia, kad auginant grybus dezinfekcijos nebus per mažai.
„Iš pradžių susidūrėme su sunkumais parduoti. Dauguma žmonių jų nežino, reikia juos edukuoti. O ir mes esame nežinomi. Kaip išeiti į tą rinką? Kaip pasiekti tą savo klientą? Mes gi nežinome, kas yra klientas: ar tai fizinis asmuo – Onutė, Petras, ar tai restoranai.
Kitas aspektas, kad derini kelis darbus, nes nori, kad ir ten būtų gerai, ir čia. Kitų metų vasarą planuojame pradėti dirbti tik su grybais.
Nutraukti, tarsi kirviu nukapoti giją – aš tam visiškai pasiruošusi, nors man sunku skirtis, dirbta nemažai metų. Bet aš esu pasiryžusi, nes žinau, kad čia turiu didesnę galimybę tobulėti, kažką pasiekti ir sukurti. Mes norime turėti socialiai atsakingą verslą, norime gaminti maisto papildus, sukurti naudą žmogui, kad tai būtų ne tik verslas, o padaryta ir kažkas gero“, – pasakoja Aurelija.
Plačiau – spalio 15 d. laidos „Šefas vikingas“ įraše.
Parengė Indrė Motuzienė.
