„Užaugau, švelniai tariant, labai kukliomis sąlygomis. Visada turėjau, ką valgyti, o mano mama – nebūtinai“, – kalbėdamas su portalu LRT.lt prisimena žurnalistas ir laidų vedėjas Rytis Zemkauskas. Jis sako, kad jam visada padėjo grožis, vedęs į priekį, gelbėjęs, traukęs iš depresijos ar suteikęs vilties. Kas yra gyvenimo prasmė, jis tikina sau jau atsakęs, o laimės recepto vis dar ieškantis.
– Esate ne vieną knygą parašęs, ne vieną pasaulio šalį aplankęs, ne vieną ryškią asmenybę pakalbinęs. Galbūt verta ir autobiografiją parašyti, turbūt visai įdomi išeitų.
– Man pačiam gal ir būtų įdomu. Sugrįžti, pergalvoti ir iš naujo įvertinti tai, kas buvo, ir gal net suprasti, nes kol esi akimirkoje – matai nedaug, kartais po metų suvoki, ką iš tiesų padarei, pasakei... Tik nežinau, ar kitiems būtų įdomu. Šiaip nujaučiu, kad autobiografijos rašymas yra labai susijęs su mirties baime. Toks truputį naivus nemirtingumo ieškojimas...
Turbūt mano biografija išsibarstys gabaliukais įvairiuose interviu, feisbuko įrašuose, laiškuose, apsakymuose... Ištirps daugybėje detalių. Ir galbūt taip geriausia.
Ilgus metus man buvo sunku, nes bandžiau kurti įvaizdį.
– Suabejojote, kad jūsų autobiografija gali sudominti kitus, tačiau žmogaus prigimtis tokia – smalsu pažvelgti pro rakto skylutę ir sužinoti, kaip gyvena kiti. Svetimi gyvenimai dažnam yra net įdomesni už savuosius.
– Iš tiesų mes stebėtinai panašiai gyvename, tik apie tai nepagalvojame. Mus veikia ta pati dramaturgija, kurią kuria bičiuliai iš viršaus. Tie patys, kurie pabaigoje sumedžioja mus po vieną. Manyti, kad tavo gyvenimas daug kam įdomus, – ganėtinai nemenkas pasipūtimas.
Tiesa, vienintelė prasmė, kurią matyčiau rašydamas ką nors panašaus į autobiografiją, yra galimybė papasakoti apie sutiktus žmones. Darbe pasisekė sutikti daug įspūdingų asmenybių ir iš arti pamatyti jų nuveiktų darbų. Papasakoti apie tuos susitikimus turbūt būtų geriausias kelias. O, pasakodamas apie kitus, papasakoji ir apie save – kitaip ir neįmanoma, juk viską matome iš savo kaukolės dėžutės.
– Sakote, visi gyvename pagal panašią dramaturgiją. Nepanašu. Iš šono atrodo, kad jūs gyvenate labai teisingai, be didelių paklydimų, be didesnių nesėkmių.
– Tik atrodo. Neretai mes galvojame, kad štai kiti oho kaip gyvena, o pasitaiko proga, kaip britai sako, įlipti į jų batus, ir pasirodo, kad ne viskas yra taip, kaip atrodo. Kas nors, rodos, gerai uždirba, o tu ten patenki ir paaiškėja, kad nieko ten ypatingo. Atrodo, kad kas nors mėgaujasi šlove, o tu jos paragauji ir supranti, ką iš tiesų tai reiškia. Iš tolo viskas atrodo kitaip ir mes truputį žiūrime vieni į kitus kaip į animacinius personažus.
Tačiau tai mus išjudina. Pasižiūri į kitą žmogų ir galvoji, kaip jis pavaro – ir aš taip noriu, pasvarstai, ką gali keisti savo gyvenime. Kartais išeina į gera. Iš viso – labai svarbu yra norėti ko nors!
Esu tikras, kad visi turime pasivaikščiotojo geną. Jis labai natūralus.
– Viename interviu sakėte, kad gyvenimo prasmę jau atradote. Nejaugi? Juk šimtmečius visi galvas laužo, o bendro atsakymo, rodos, neranda.
– Pats sau atsakiau į šį klausimą, bet nežinau, ar tas atsakymas tinka visiems. Supratau, kad gyvenimo prasmė – pats gyvenimas. Kitaip tariant, gyvasties palaikymas – būti gyvam ir padėti gyvasčiai būti, padėti ir kitam gimti ir gyventi. Iš principo tai atitinka daugelį religinių imperatyvų – pamaitink alkstantį, aprenk šąlantį ir pan. Na, mažų mažiausiai nenaikinti gyvybės. Pastebiu, kad anksčiau, nenorėdamas, kad koks nors vabzdys man ką nors padarytų, pritrėkšdavau jį, o dabar jau stengiuosi apvožti jį stikline ir išleisti pro langą, kad toliau gyventų. Juk gyvybė – stebuklas. Ir mes visi stebuklingi – mūsų oda atsinaujina, kaulai suauga... Mūsų organizmas stebuklus daro. Ir dabar, kai pandemijos akivaizdoje lydi nežinomybė, kaip mes veržiamės gyventi, būti. Kokia dar gali būti gyvenimo prasmė?
– Esame linkę žmones pristatyti pagal jų profesiją, jus taip pat pirmiausia pristato kaip žurnalistą, laidų ar knygų autorių, vertėją. O galbūt jums pačiam yra svarbesnių „titulų“ – pavyzdžiui, žmogus, vyras, sūnus, tėvas, draugas?
– Visada sakau, kad profesiškai esu žurnalistas ir menininkas. Turiu žurnalistinį matymą – pastebiu, kas yra ne taip, kas iškrenta iš sistemos. Kaip mano mokytojas Romas Sakadolskis sakė, naujiena – tai, kas nėra norma. Taigi pasaulį matau kaip žurnalistas, tačiau gavęs tam tikrą informaciją esu linkęs ją pateikti kūrybiškai. O čia jau menininko bruožas. Jis kūrybiškai perdaro tai, ką mato, interpretuoja, prideda savo. Taip save pozicionuoju ir pirmiausia tai ir esu. Asmeniniame gyvenime taip pat. Kad ir kaip keista bebūtų, mylima moteris man yra sakiusi, kad myliu ne atskirus žmones, o žmoniją. Galbūt čia kažkoks keistas asmenybės sutrikimas. (Juokiasi.)
Supratau, kad gyvenimo prasmė – pats gyvenimas.
– Ar sunku būti Ryčiu Zemkausku, o tiksliau tuo savo įvaizdžiu, kuris susiformavo dirbant eteryje matomą darbą? Tikriausiai sunku atsikratyti tam tikrų prigijusių stereotipų. Pavyzdžiui, pabrėžiate, kad savęs kino žinovu nelaikote, tačiau beveik visuose interviu jūsų prašo išvardyti filmus, kuriuos būtina pamatyti. Ilgus metus pristatėte rubriką „Snobo kinas“, tad ir dabar dažnas svarsto, kiek gyvenime esate snobas.
– Ilgus metus man buvo sunku, nes bandžiau kurti įvaizdį. Ir taip nutiko dėl daugelio dažnam mūsų būdingų dalykų – auklėjimo, nuosavo narcisizmo, nerimo, nežinojimo, noro būti priimtam, mėgstamam, pastebėtam... Dėl tų stiprių dalykų buvau bepradedąs ir ilgus metus kūriau visažinio įvaizdį, kas buvo visiška nesąmonė ir man klaikiai trukdė. Po tam tikrų įvykių virtinės supratau, kad tai kvailystė – neturiu meluoti nei sau, nei kitiems. Akimirką, kai ėmiau sakyti tiesą (kiek tai įmanoma, nes viešai kalbėdamas vis tiek turi galvoti, ką sakai, negali apmėtyti kitų žaliomis mintimis), pradėjau kalbėti atviriau ir tapau laisvas. Dabar gyvenu taip, kaip kalbu. Galbūt kai ką nutyliu, tačiau nebemeluoju auditorijai. Kuriu tam tikrą literatūrą, kuri man atrodo naudinga.
Dabar nustojau jaudintis išeidamas prieš auditoriją. Nesvarbu, kokio ji dydžio. Tiksliai žinau, kad galiu tik tai, ką galiu, esu tas, kas esu, ir galiu suteikti tik tiek, kiek galiu. Ir visada tai deklaruoju susitikimo su publika pradžioje. Žinoma, turiu pateisinti, kodėl tai darau. Dėl savo darbo sutinku daug įdomių žmonių ir todėl galiu perteikti jų mintis auditorijai per savo TV laidas, dėstytojo darbą ir kitą viešąją veiklą. Tarsi gyvenu kelis gyvenimus vienu metu, tam ne visi turi laiko, tai gali pasinaudoti mano paslaugomis.
– Dabar įvairiausius pašnekovus pasivaikščioti kviečiate LRT TELEVIZIJOS eteryje. Nors paprastai autoriai nemėgsta išskirti vieno ar kito savo darbo, atrodo, kad jūs drąsiai teigiate, kad „Pasivaikščiojimai“ jums – ypatingas projektas.
– Tai meilės projektas, turbūt pats artimiausias. Ir šiaip pagalvoju, kad jei nekuriu televizinės laidos, nejaučiu, kad gyvenu. Esu televizininkas. Geriausiai jaučiuosi su mikrofonu ir kamera, taip pat ir būdamas reporteriu, kai turi gauti, pasiekti, pakalbinti, atidaryti duris, kurios galbūt nepasiruošusios atsiverti. Reporterio darbas reikalauja aukščiausio profesionalumo. Man jis iki šiol žavingas, nors retai pasinaudoju tokia galimybe. Beje, savo karjerą kaip reporteris pradėjau 1991-ųjų sausio 14 d. Ir paskui kurį laiką dirbau žinių struktūrose. Jau tik vėliau nuklydau į meninę sanklodą, kūrybinį žvilgsnį į tikrovę.
O, pasakodamas apie kitus, papasakoji ir apie save – kitaip ir neįmanoma, juk viską matome iš savo kaukolės dėžutės.
– Ar dažnai išeinate pasivaikščioti vienas? Pagalvoti, susidėlioti minčių į lentynėles galvoje, pasvajoti...
– Kasdien. Būdamas prie jūros kasdien nueinu bent 5–7 kilometrus. Šitaip gali bet kas savo mieste, kaime, vienas ar su kuo nors. Pasivaikščioti ir pagalvoti nieko nekainuoja, o naudos susikuri sau labai daug. Ne veltui italai kiekvieną dieną apie 20 val. išeina parodyti savęs ir į kitus pasižiūrėti. Jie tai vadina passegiata. Esu tikras, kad visi turime pasivaikščiotojo geną. Jis labai natūralus.
– Yra temų, kuriomis labiausiai mėgstate kalbėtis?
– Anksčiau būdavo, bet kuo toliau, tuo labiau pastebiu, kad man įdomios pačios įvairiausios, plačios temos. Net ir „Pasivaikščiojimuose“ anksčiau daugiausia kalbindavau kultūros žmones, o dabar dažniau yra politikų ir mokslininkų... Džiugina, kad ir žiūrovams įdomūs skirtingi pašnekovai, pavyzdžiui, mokslininkai, tai reiškia, kad žmonėms vis svarbiau faktais paremta informacija.
– Iš šono susidaro įspūdis, kad jūsų laisvalaikis gali būti kiek snobiškas. Taip ir matyti prieš akis vaizdas, kaip jūs leidžiate laiką įsitaisęs fotelyje su knyga.
– Negaliu prieštarauti – kaip tik taip ir atrodžiau prieš šį pokalbį. Man visada padėjo grožis. Tai mane vedė gyvenime, gelbėjo, traukė iš depresijų ir nevilties, suteikė viltį. Grožis – buvimas gražioje aplinkoje, architektūra, tapyba, muzika, minties grožis, kartais net ne turinys, o tai, kaip elegantiškai pasakyta.
Man patinka būti šviesiose ir švariose erdvėse, man patinka ten, kur gerai kvepia, man patinka patogumas. Nesu tas žmogus, kuris save stumia į įvairias išgyvenimo situacijas, – mėgstu patogumus ir komfortą visais požiūriais. Tiesa, komfortas nebūtinai reiškia prabangą ar tai, kas labai daug kainuoja. Tai reiškia prabangą, kurią sau suteikiame, kartais ir labai kukliomis sąlygomis.
Iš tolo viskas atrodo kitaip ir mes truputį žiūrime vieni į kitus kaip į animacinius personažus.
Pavyzdžiui, gera knyga – prabanga, nors šiandien ji daug nekainuoja, o galiausiai galime ją pasiskolinti ar pasiimti iš gatvėje esančios bibliotekėlės. Gyva muzika – privilegija ir prabanga, o kartais nereikia net bilieto į koncertą – galbūt eidamas gatve gali išgirsti ką nors, gerai grojantį. Galbūt tai nėra tobula, bet galima išduoti sau licenciją tuo pasidžiaugti.
Užaugau aš, švelniai tariant, labai kukliomis sąlygomis. Visada turėjau, ką valgyti, o mano mama – nebūtinai. Tačiau ir anuomet prisimenu save atsivertusį nespalvotą sovietinio meno reprodukcijų albumą ir žvelgiantį pro langą. Žavėjo mane ta erdvė, grožis sukūrė vaizduotę. Prabanga – mažuose dalykuose, visas grožis – detalėse, vandens paviršiuje, kur lūžta saulės spinduliai ir subyra į tūkstančius įvairiausių variantų – tūkstančius meilės ir neapykantos variantų, tūkstančius pilkos atspalvių...
– Jus vadina nekomerciniu kūrėju, o ar įmanoma jus pamatyti emocingai žiūrintį tai, kas įdomu daugeliui, pvz., krepšinio varžybas ar „Euroviziją“?
– Pirmiausia tai aš labai bėgu nuo to „nekomercinio“. Kuo toliau, tuo dažniau renkuosi projektus, kurie turi komercinį pagrindą. Kodėl? Nes kiekvienas auditorijos sumokėtas euras yra pirmiausia ir tavo darbo, profesionalumo įvertinimas.
O dėl krepšinio – žinoma! Mane net buvo nufilmavę per krepšinio rungtynes, emocingai besikeikiantį tokiais žodžiais, kuriuos vartoju tik eteryje garsindamas tam tikrus filmus. Nebežiūriu krepšinio, nes rinktinės pralaimėjimai man gali įvaryti infarktą. Esu labai karštas žmogus.
– Sau atradote gyvenimo prasmę, galbūt atradote ir laimės receptą?
– Šio dar ieškau. Laimė – labai gudrus žvėriukas, turintis begalę maskuotės būdų. Kai tik atrodo, kad jį pačiupai, paaiškėja, kad tai visai ne laimė. Ji visada kažkur... Belaukiant Godo ar bežvejojant gyvenimo žuvį.
