Antrasis rašytojo, aktoriaus Mariaus Povilo Elijo Martynenko ir aktorės Aušros Giedraitytės vaikelis jau beldžiasi į pasaulį. Tiesa, dėl karantino gimdyme dalyvauti negalintis rašytojas, pasilikęs namuose nerimą veja rašydamas. Žmonai skirtu laišku jis pasidalijo ir savo socialiniame tinkle.
Pora augina rugpjūtį antrąjį gimtadienį minėsiantį Emanuelį. Jau netrukus jis taps vyresniu broliu, o namuose bus dvigubai daugiau laimės ir juoko.
„Kai žmona gimdė pirmąjį sūnų, buvau šalia jos ir laiškų nerašiau. Dabar situacija yra kitokia. Karantinas. Keista, kai esi šalia mylimiausio žmogaus, kuris patiria didžiausius skausmus gyvenime ir nieko negali padaryti, bejėgiškumas atrodo žudantis. Nors ir supranti, kad viskas, kas vyksta yra natūralu, bet niekaip negali padėti.
Tačiau kai negali būti šalia, supranti, kad tas bejėgiškumas, kurį išgyvenai pirmą kartą, buvo tik lengvo svorio pusbrolis to, kas vyksta dabar, kai negali būti šalia“, – portalui LRT.lt sakė M. P. E. Martynenko, sutikęs su portalo skaitytojais pasidalyti laišku, kurį parašė naktį, kai žmoną išvežė į klinikas.
„Šiąnakt ją išvežė į klinikas. Su Aušra mes susipažinom prieš beveik ketverius metus. Pat mūsų pradžia buvo laiškai. Šiąnakt, išlydėjęs ją neradau sau vietos ir prisiminiau nuo ko viskas prasidėjo. Parašiau laišką, kuriuo dalinuosi. Nes jei kada nors manyje buvo užgimęs gėris, tikiu, kad tai buvo šiąnakt“, – savo įrašą pradėjo jis.
M. P. E. Martynenko laiškas:
Mano meile,
Dabar yra pirma nakties ir Tavęs nėra šalia. Tu dabar turėtum gimdyti. Emanuelis miega. O aš sėdžiu prie stalo. Rašau ir bandau suprasti – ką gali padaryti vienas žmogus su savo meile?
Tai veikiausiai vienas iš kvailiausių dalykų, kuriuos dabar galėčiau daryti. Taip ir yra. Kita vertus, mano alternatyvos skurdžios.
Miegas?
Nuobodu.
Nerimastingas vaikštinėjimas po visus namus stengiantis nepažadinti vaiko?
Aha, pabandžiau, kokį pusvalandį tikrai persmelkė visą būvį.
Nerimas atslūgo. Kūnas pavargo būti gainiojamas po visus kampus šito nerimo. Prisėdo pailsėti.
Tada nerimas ėmėsi proto. Kibo atkakliai. O, vaikyti...
Pavyzdžiui uždavė klausimą – ką gali padaryti vienas žmogus su savo meile?
Vienas žmogus, mano meile, sėdi prie stalo ir rašo Tau. Ar tai daug?
Sako, kad Helenos iš Iliados veidas buvo toks, kad galėjo paleisti tūkstantį laivų į karą. Netgi atsirado humoristinis, teoretinis matas – viena helena. Tai yra kiekybinis grožio matas. Viena helena – paleidžia tūkstantį laivų. Tūkstantis helenų – tokiu grožiu apdovanotas žmogus išplukdytų milijoną laivų. Va čia tai daug. DAUG.
Tai, kad vienas žmogus tau, mano meile, rašo šiuos žodžius turbūt nėra daug. Palyginus su tūkstančių helenų. Milijonu laivų.
Man tavo veidas, mano meile, vertas daugiau nei trilijonai helenų, bet žinai... neturiu nė vieno laivo. Arčiausiai to – pripučiamas čiužinys. Negaliu argumentuotai pagrįsti savo galimai nešališko vertinimo.
Kita vertus apskritai bet koks bandymas įvilkti grožį į kiekių, matų ir apskaitos sistemas yra labai žmogiškas užsiėmimas.
Veikiausiai neturintis nieko bendra su grožiu.
Norėjau pasakyti – tu man graži. Labai graži.
Ką gali vienas žmogus su savo meile? Gali sėdėti jau antrą valandą nakties ir rašyti laišką. Galbūt vien tam, kad pasakytų, jog tu esi graži.
Ir viskas?
Ne, be abejo, yra daugiau.
Bet dar užsilaikykime prie grožio, kol mano mintys nenubėgo kitais šunkeliais. Tu esi graži.
Aušra, tu esi graži. Tikrai.
Aš žinau, dabar jau savo kailiu tikrai žinau, kad romantikos šiame pasaulyje vis mažiau. Ir dienos veja viena kitą, mes kartais paskęstame drabužiuose, induose, namų projektavime, šiukšlėse... Labai pavojinga nebematyti grožio. Sakyčiau tragiškai pavojinga. Tai nereiškia, kad jo nėra buityje ir dienų kailyje. Tiesiog reikia suleisti į jį pirštus ir paieškoti. Ir džiaugtis kiekvienu trupiniu. Štai neseniai supratau, kad man tavo ausys labai gražios. Niekada neatkreipiau dėmesio į ausis konkrečiai. Bet jos tiesiog seksualiai kerinčios. Tai buvo mano maža paslaptis. Atiduodu tau.
Nenoriu priprasti prie to. Supranti, aš čia išreiškiu valią – nenoriu priprasti prie grožio. Prie gėrio. Prie meilės. Norisi kaskart matyti naujaip. Kaip įsimylėjimo dienomis. Tai va, dabar aš išreiškiau savo valią. Tik dabar man atrodo, kad mano valia neturi nieko bendro su tuo, kaip veikia pasaulis.
Tiesiog norėjau pasakyti, kad tu man graži. Esi graži. Norėčiau kasdien tai pastebėti. Tu visada esi graži tik aš kartais nepastebiu. Taip tik save apvagiu. Man regis meilė turėtų taip veikti – kasdien bandyčiau pamatyti kaip naujai tu man esi graži.
Tai tiek sutariam tada.
O ką dar gali padaryti vienas žmogus su savo meile?
Žinau, kad tu, mano meile, per ligoninės langus matai mėnuli. Galėčiau su visa savo meile pakaukti į jį tikėdamasis, kad mano kauksmą sidabrinė šviesa kažkaip nuneš Tau.
Kita vertus, ką tu darytum viena palatoje su mano kauksmu likusi? Jėzau.
Matai man vis gimstančios mintys yra vejamos to paties nerimo. Jis nėra mane ėdantis, jis toks... lengvabūdiškas. Šiaudadvasis nerimas. Ir man pavyksta jo atsiginti, nes...
Žinai, meldžiuosi už tave.
Man tai atrodo labai daug. Daugiau nei visi tie laivai.
Kažkur maldoje telpu aš visas –
Nebereikia šitų žodžių, tiesiog
... (daugtaškis)
Ir viskas.
Ir žinai, kad yra tik meilė.
Niekada nebuvo nieko kito.
Niekada nieko kito nebus.
Tik šita meilė ir tas daugtaškis, į kurį sutelpa visatos – maldos už tave, vaikus, už šį pasaulį, klasiokus, skruzdeles, bomžus, šunis, maldos už visus besimeldžiančiuosius maldaujančios –
Ei!
Išgirsk mus!
Prašau, labai prašau, labai labai labai –
IŠGIRKS MUS!
O kai jau išgirdai, tai mes norėjom pasakyt –
... (daugtaškis)
Meilė.
Meilė ir šitas daugtaškis …
Matai, maldoje telpa daugiau nei šiose mano raidelės.
Mano meile,
Žinai. Galiausiai supratau. Rašydamas šį laišką Tau aš supratau.
Vienas žmogus su savo meile visiškai nieko negali.
Man tiesiog labai tavęs trūksta, mano paukštuk.
Aš žinau, kad viskas bus gerai, nes pats taip sau pasakiau.
Aš žinau, kad gims naujoji siela, ji ateis į pasaulį ir mes džiaugsimės.
Bet tik kartu. Dviese. Vienas pats aš ne ką ir galiu su savo meile.
Bet tik palik du žmones su meile vienus. Gims vaikai. Jie susikurs namus. Pradės suokti laibais balseliais.
Pradės suokti laibais balseliais. Visokiausias nesąmones. Apie meile, dievus, žmones, svajones.
(Vienas toks užsisuokęs sėdės trečią valandą nakties ir bandys kitam įrodyti savo meilę.)
Ir jie sukurs pasaulius, visatas, jie melsis, mylės, džiaugsis, šoks. Jie būtinai turi šokti.
Ir liks tik tai.
Tik meilė.
Meilė ir šitas daugtaškis ...
Laikykis, Aušra. Myliu.
Laukiam jūsų namuose.
