Mažiausiai viena iš dešimties moterų gyvena su policistinių kiaušidžių sindromu (PKS), o kai kurie šaltiniai nurodo, kad tokių moterų yra dar daugiau, dvi trys iš dešimties. Tačiau ne vien tai, jog ypač daug moterų susiduria su šia liga, yra problema. Vis dar daug ginekologinių sutrikimų yra gydomi kontraceptinėmis tabletėmis, trūksta mokslinių studijų, kuriose būtų tyrinėjama būtent moterų sveikata.
Dokumentikoje „Spalvos“ kalba moterys, kurioms diagnozuotas šis sindromas: gydytoja rezidentė Jelizaveta Kogan, fizikos mokslų doktorantė Karolina Maleckaitė, taip pat komentarą suteikė Naujojoje Zelandijoje gyvenanti biologė, natūropatė, knygos, nagrinėjančios mėnesinių sutrikimus bei PKS („Period Repair Manual“), autorė Lara Briden.
„Apie PKS pirmą kartą sužinojau būdama maždaug trylikos metų. Man maždaug devyniems mėnesiams tiesiog dingo mėnesinės. Nuėjau pas ginekologę, padarė ultragarsinį tyrimą, pamatė policistines kiaušides. Nuo to laiko gyvenu tokia lengvai „pasimetusi“. Ginekologė man pasakė, kad turėsiu gyventi su šiuo sindromu visą gyvenimą, gydymas yra hormoninis, tai nėra tiesiog pagydoma, tiesiog gyveni su vaistais. Kodėl atsirado šitas sindromas man, ji nepasakė, net nesistengė gilintis“, – pasakoja Karolina.
Dalis PKS simptomų yra labai „nepatogūs“, tad moterys nenori viešai apie tai kalbėti, asocijuoti savęs su šiuo sutrikimu. Nors simptomų rinkiniai pasireiškia labai skirtingai ir nei viena herojų neturi tokių pačių, yra keli dažniausi: tai mažos cistos kiaušidėse, svorio augimas, spuogai, plaukų slinkimas, padidėjęs kūno plaukuotumas, neretai – plaukų augimas ant veido.
Pavyzdžiui, Karolinai dėl sindromo pasireiškia chroniškas nuovargis, ji turi nežymiai padidėjusį plaukuotumą, kur jo nenorėtų turėti, jeigu nevartoja kontraceptikų, turi problemų su spuogais, jai labai sudėtinga kontroliuoti svorį, tad turi antsvorio problemų.
„Esant sindromui svorį sunku kontroliuoti todėl, kad vienas iš simptomų yra atsparumas insulinui, kas reiškia, kad organizme kaupiame daugiau gliukozės, negu reikia, ir ta gliukozė virsta riebalais, kaupiasi dažniausiai aplink pilvą ir ne tik išorėje, bet ir aplink pilvo organus. Ties pilvo organais esantys riebalai yra sunkiausiai sudeginami. Galima bandyti laikytis kokios nors mažiau kalorijų turinčios dietos ir tai nebus pakankama. Galų gale reikės suprasti, kad tiesiog turi vengti tam tikrų produktų: su glitimu, pieno produktų, cukraus, alkoholio, net sojų, ankštinių produktų.
Moterys, sergančios šita liga, yra pašiepiamos dėl kūno svorio, žmonės galvoja, kad tu esi stora, nes renkiesi būti stora, jie nesupranta, kaip kartais sudėtinga kovoti su svoriu, nusipirkti rūbų paprastoje parduotuvėje, nes niekas tau nesiuva rūbų, kiek tau reikia įdėti pastangų numesti tuos kilogramus“, – kalba pašnekovė.
Jelizaveta pažymi, kad ji su PKS simptomais susidūrė kur kas anksčiau, nei suprato, kad turi šį sindromą.
„Aš į juos numodavau ranka, nes per daug buvau susikoncentravusi į kitus dalykus, į mokslus, į darbą. Paaiškindavau sau savo simptomus kaip nesveiko gyvenimo būdo pasekmę. Simptomas, kuris mane privedė prie šios diagnozės, yra prieš pusantrų metų prasidėjęs plaukų slinkimas, labai greitas ir drastiškas, kurį aš irgi bandžiau nurašyti savo gyvenimo būdui, bet pabandžiusi sureguliuoti mitybą, pasitikrinusi dėl vitaminų, mikroelementų trūkumo ir nieko neradusi supratau, kad turbūt vyksta kažkas rimčiau“, – pasakoja laidos herojė.
Gydytoja pažiūrėjo į mane ir sako: taip, tu nevaisinga. Tai jai buvo labai paprasta ištarti, o man buvo šokas.
Anot Laros, PKS – viena labiausiai nesuprastų diagnozių, kokios tik yra. Didelė problema yra ir klaidinantis pavadinimas: daug moterų ir gydytojų tikisi, kad diagnozės būtiniausias elementas yra cistos kiaušidėse, tačiau realybė tokia, kad tai nėra cistos, tai folikulai ir kiaušinėliai, kas kiaušidėms normalu; PKS yra sutrikimas, kai kūnas gamina per daug androgenų, vadinamųjų vyriškų hormonų.
„Labai gaila, kad esame užstrigę suvokime, jog šį sutrikimą reikia gydyti hormoninėmis kontraceptinėmis tabletėmis. Tai ne pats geriausias šio sutrikimo gydymas“, – pabrėžia ji.
PKS nėra viena liga. Tai simptomas, kurį turi moterys su androgenų pertekliumi. Ši diagnozė priskiriama, kai kitos priežastys dėl androgenų pertekliaus yra paneigtos. Yra ir kitų sutrikimų, kurie gali tai lemti, pavyzdžiui, antinksčių hiperplazija, hiperprolaktinemija.
„Dėl to, kad tai yra simptomų rinkinys, o ne atskira liga, tai reiškia, kad šią būklę, kai androgenų moters organizme yra daugiau, galėjo nulemti visai kitokie fiziologiniai mechanizmai. Tai yra heterogeninė liga. Dvi moterys gali turėti visiškai skirtingas PKS išraiškas“, – priduria natūropatė.
Jelizaveta teigia, kad PKS yra būklė, kuri mažiau ar daugiau nulemta genetiškai. Tai reiškia, kad yra koks nors faktorius, galbūt yda mikromolekuliniame lygmenyje, kuri gali lemti šitos būklės, šito disbalanso, sindromo išsivystymą gyvenimo eigoje.
„Tam tikras androgenų kiekis natūraliai yra moters organizme, iš androgenų vėliau gaminami moteriški lytiniai hormonai. Nėra taip, kad sveika moteris visiškai neturi vyriškų hormonų. Turi, tiesiog šios ligos metu yra vyriškų hormonų padidėjimas, kurio pasekmė yra tam tikrų vyriškų morfologinių bruožų, arba kažko panašaus į tai, atsiradimas. To užuomazgos gali atsirasti sutrikus šio hormono balansui, t. y. esant jo padidėjimui“, – sako ji.
Nėra svarbiausia „kas mėnesį pakraujuoti“
Dėl veido plaukuotumo šį sutrikimą galima atsekti ir istorijoje. Moterys su barzdomis buvo aptariamos visais šimtmečiais. Hipokratas rašė apie tvirto sudėjimo moteris, kurioms dingsta mėnesinės. Vėlesniais amžiais jos buvo įvardytos kaip vyriškos, tvirtos, o kartais – nevaisingos. Renesanso laikų barzdaskutys, chirurgas ir akušeris Ambroise`as Pare aprašė šią moterų grupę kaip tvirtas, vyriškas moteris su žemais skardžiais balsais, kurioms neretai užauga barzda.
Anksčiau PKS vadintas ginekologine keistenybe, šiandien tai – vienas dažniausių endokrininių sutrikimų, kuris liečia daugiau sferų nei tik reprodukcinius organus. 19 a. barzdotos moterys tapo pramoginių pasirodymų dalimi. Viskas prasidėjo nuo mokslinių ekspedicijų, per kurias kitaip atrodantys žmonės, vadinti „gamtos pokštais“, buvo vežiojami po pasaulį, kad juos išvystų mokslininkai. Vėliau barzdotos moterys tapo cirkų programų dalimi, kaip ir kiti netipinės išvaizdos žmonės cirke, imtos pravardžiuoti: moterimis meškomis, moterimis gorilomis. PKS buvo vadinamas barzdotų moterų sindromu.
Biologė Lara įsitikinusi, kad moterys patiria didelį spaudimą būti gražios, nors niekam nėra skolingos patrauklumo, gali būti patrauklios tiek, kiek pačios to nori ar gali.
Veido plaukuotumas nebūtinai turi būti labai didelis, tačiau tai vis tiek dažną moterį verčia jaustis nepatogiai. Kaip sako Jelizaveta, PKS simptomai yra gėdingi ta prasme, kad gyvename visuomenėje, kurioje žmogus sutinkamas pirmiausia pagal tai, kaip atrodo.
„Į tai nebus pažiūrėta kaip į ligą, bus pažiūrėta kaip į tavo išvaizdos defektus. Galime turėti tam tikrą ligą, būklę, pavyzdžiui, gastroezofaginio refliukso ligą ar alergiją obuoliams. Mes pasakysime apie tai draugui, kolegai, tai nėra kažkas gėdingo. Visi mes žmonės, visi turime ligų ir tai nėra gėdinga, mes nesame negendančios mašinos“, – svarsto pašnekovė.
Iš gydytojų Karolina teigia sulauksi tik pasiūlymo vartoti kontraceptines tabletes, taip pat vylimąsi, kad galbūt ateityje pagimdžius (jei išvis pavyks pastoti) pagerės savaime. Dar vienai laidos herojei Ievai Karvelytei gydytoja tiesiog ėmė ir pasakė: tu nevaisinga.
Man tai atrodo žiauru – duoti moterims vaistą, kuris veikia panašiai kaip testosteronas, kai jos jau ir taip turi problemą su testosteronu.
„Gydytoja pažiūrėjo į mane ir sako: taip, tu nevaisinga. Tai jai buvo labai paprasta ištarti, o man buvo šokas. Nuo tada, kai sužinojau, kad turiu šitą sindromą, apsilankiau dar pas du ar tris gydytojus. Mane norėjo gydyti kontraceptikais ir aš nieko nežinodama apie šitą sindromą sutikau. Apie metus vartojau ir tik vėliau pradėjau domėtis alternatyviais gydymo būdais, nes kontraceptikai man netiko. Labai padidėjo mano psichologinis jautrumas, buvo nuotaikų svyravimų, be to, priaugau nemažai svorio, kas dar padidino riziką neatsikratyti šito sindromo ir turėti dar stipresnius požymius. Mano kūną kontraceptikai veikė labai neigiamai“, – neslepia mergina.
Atsisakius kontraceptikų gydytojai jai jokio kito gydymo pasiūlyti negalėjo: „Vėliau lankydamasi pas kitus ginekologus griežtai pasakydavau, kad nenoriu jų vartoti, tai man sakydavo: na, tai tada taip ir gyvenk, nieko nepakeisi. Man tai visą laiką pristatydavo kaip kažką, kas be kontraceptikų nėra išgydoma. „Geriausią“ komentarą iš daktarės esu gavusi tokį: susirasi berną ir viskas susitvarkys.“
Pasak Laros, labai dažnai hormoninė kontracepcija išrašoma mėnesinių ciklui sureguliuoti, kas yra visiška nesąmonė: kontraceptiniai vaistai slopina ovuliaciją, o ovuliuoti svarbu, nes tai yra tai, kaip pagaminamas progesterono hormonas. Tai reikšmingas antiandrogeninis hormonas – progesteronas padeda nuslopinti androgenų poveikį.
„Jeigu vartojamos kontraceptinės tabletės, ovuliacija nevyksta ir progesterono kūnas negamina. Tabletėje yra hormono progestino, kas nėra progesteronas. Reikia suprasti skirtumą tarp progesterono ir progestino, kaip skirtingai tai veikia sveikatą: smegenis, krūtis, nuotaiką ir daugybę kitų dalykų. Kai kurie progestinai yra androgeniški, jie turi panašų poveikį kūnui kaip testosteronas ir gali sukelti ar pabloginti atsparumą insulinui. Ne visi progestinai panašūs į testosteroną, bet kai kurie panašūs ir aš matau, kad juos moterims su PKS išrašinėja visai dažnai. Man tai atrodo žiauru – duoti moterims vaistą, kuris veikia panašiai kaip testosteronas, kai jos jau ir taip turi problemą su testosteronu“, – mintimis dalijasi natūropatė.
Jeigu skausmingos mėnesinės, išrašo kontraceptikų; jeigu PKS – vėl kontraceptikai, nes „svarbiausia – kas mėnesį pakraujuoti“, nors ne kraujavime yra esmė, sako Karolina.
Lara teigia, kad siekiant optimalios sveikatos moteris turi turėti natūralų menstruacinį ciklą ir ovuliuoti. Ginekologai dar mažai kalba apie ovuliacijos reikšmę bendrai organizmo sveikatai. Ovuliuoti – tai būti vaisingai, bet mokslininkė nemano, kad to reikia tik giminei pratęsti. Moteris gali ir nenorėti vaikų, bet tai, kad organizmas patiria ovuliaciją, reiškia, kad kūne tinkamai mainosi hormonai.
„Ovuliacija skirta ne vien tam, kad „gamintum“ vaikus. Ovuliacija yra procesas, kurio metu moteris gamina hormonus, estrogeną ir progesteroną. Sakyti, kad mums reikia ovuliacijos ar hormonų tik tam, kad gimdytume vaikus, yra tas pats, kas sakyti, kad vyrams reikia sveikų sėklidžių funkcijos ir testosterono tik tam, kad jie „gamintų“ vaikus, kas būtų siutinantis įžeidimas. Visi žino, kad vyrams reikia testosterono dėl jų bendros sveikatos, nuotaikos, libido, raumenims. Tas pats su moterimis ir progesteronu bei estrogenu – šie hormonai padeda daugeliu aspektų.
Profesorė Jerilynn Prior rimtai pareiškė, kad moterys didžiausią naudą gauna patirdamos trisdešimt keturiasdešimt metų natūralaus ciklo ir ovuliacijos, – ne vien dėl to, kad pagimdytų vaiką, bet tam, kad išvengtų širdies ligų, osteoporozės, demencijos ir krūties vėžio. Ji teigia, kad progesterono gamyba, to, kurį pasigaminame, kai ovuliuojame, ne progestino iš tablečių, sumažina krūties vėžio riziką. Kontroversiškai progestinai lemia nedidelį krūties vėžio rizikos padidėjimą“, – aiškina biologė.
Tad kontraceptinės tabletės, mano Jelizaveta, viena gydo, kita žaloja. Tiesa ta, kad kontraceptikai PKS negydo, tik laikinai „aptvarko“ simptomus, tam tikrais atvejais gali pagerinti gyvenimo kokybę, bet to, dėl ko jie pradedami vartoti, nesutvarko.
Kontraceptinės tabletės buvo išrastos 20 a. viduryje ir nuo tada vartojamos ne tik kaip apsauga nuo nepageidaujamo nėštumo, bet ir kaip vaistas hormonų sutrikimams gydyti. Dabar yra didelis kitokių gydymo metodų poreikis, ypač susijusių su endokrininėmis ligomis. Žinoma, ginekologai nėra kalti, kad mokslas neatrado kitų būdų. Deja, iki dabar nevyko pakankamai tyrimų, kurie tirtų konkrečiai moterų endokrinines ir reprodukcines ligas. Dauguma tyrimų atliekama su vyrais, net jei tam tikrais negalavimais skundžiasi moterys. Net tyrimuose su gyvūnais dažniausiai dalyvauja vyriškos lyties gyvūnai, mat moteriškoji lytis gyvena pagal savo ciklą, tad neretai sudėtinga įvertinti, kokį poveikį joms turi vienas ar kitas vaistas, pažymi Karolina.
Biologė Lara laikosi nuomonės, kad dėl PKS gydymo geriau vertėtų kreiptis į endokrinologą, o ne ginekologą, nes tai – ne ginekologinis, o hormoninis sutrikimas.
Karolina, nagrinėdama informaciją apie PKS, taip pat atrado, kad labai didelę įtaką gali daryti maistas, su kurio užaugai: „Dauguma mūsų buvo auginti su angliavandenių dieta, tas galėjo turėti labai daug įtakos. <...> Gali būti, kad jei jų nebūtų buvę, mes net nebūtume susirgę šituo sindromu. Aš pati užaugau ankstyvaisiais nepriklausomybės metais, kai atsirado sausi pusryčiai, sūreliai, jogurtai, karšti sumuštiniai, kas buvo išsigelbėjimas mūsų tėvams. Aš suprantu, kad tuo metu tai jiems buvo labai geras sprendimas, tai buvo greita, pigu, bet mano organizmui tai visiškai nepadėjo.“
Plačiau – balandžio 12 d. laidos „Spalvos“ įraše. Laidos režisierė ir prodiuserė – Elena Reimerytė.
Parengė Indrė Motuzienė.
