„Esu nugyvenęs laimingą gyvenimą“, – tokius žodžius gyvenimo pabaigoje norėtų parašyti kunigas Ričardas Doveika. Kaip pasakojo viešėdamas LRT TELEVIZIJOS laidoje „Beatos virtuvė“, per gyvenimą jam teko įgyvendinti ne vieną svajonę. Tik viena liko ne iki galo išpildyta – šokiai. Net ir šiandien per televiziją stebint šokių konkursus, kojos nejučia ima judėti čia čia čia ritmu, sako dvasininkas.
Kunigystės kelią pasirinkęs R. Doveika džiaugiasi, jog per gyvenimą jam pavyko išpildyti net keletą svajonių. Visgi viena iš dalies taip ir liko neįgyvendinta. Tai – šokiai.
„Vidurinėje mokykloje esu lankęs pramoginius šokius ir net dalyvavęs konkursuose. Prekybos ir verslo mokykloje, kur ir pabaigiau vidurinę, ir įgijau virėjo specialybę, trejus metus lankiau tautinius šokius.
Dėl to dabar, kai vyksta tarptautiniai šokių konkursai, kuriuos dažnai žiūriu per televizorių, iš tikrųjų kartais pajunti, kad pačios kojos kokį tvistą arba čia čia žingsnelį sugeba padaryti“, – pasakoja kunigas.
Dvasininkas neabejingas ir maisto ruošimui. R. Doveika pasakoja, kad nuo mažumės matydavo, kaip virtuvėje sukasi močiutės seserys, tuo metu dirbusios kavinėse ir ruošdavusios vadinamuosius banketus: gamindavo maistą vestuvėms, jubiliejams. Tada vaikui R. Doveikai buvo įdomu stebėti, kaip maistas gaminamas, patiekiamas.
Jis su pagyrimu baigė Prekybos verslo mokyklą, kur mokėsi virėjo profesijos. Po mokslų pagal paskyrimą buvo pakviestas pasidarbuoti garsiame Vilniaus restorane. Visgi jau ten R. Doveika ėmė tvarkyti dokumentus dėl studijų kunigų seminarijoje.
Tiesa, dėl pasirinkto kunigystės kelio R. Doveikai teko sulaukti visokių reakcijų, pripažįsta jis. Pats jis augo tikinčiųjų šeimoje. Nors tėvai bažnyčioje nesilankė kiekvieną sekmadienį, Kalėdos ir Kūčios šeimoje būdavo švenčiamos su tikėjimu. Visgi žiniai, kad sūnus taps kunigu, tėvai iš pradžių ne visai pritarė.
„Tai tėvams tarsi ir buvo naujiena, buvo daug diskusijų, pokalbių ir mamos ašarų, tėčio tylos, vežimo į Kauno seminariją. Ir tas sakinys: „Jeigu sutinki, sėsk atgal į mašiną – važiuojam namo. Jeigu lieki, norėčiau, kad per šituos vartus išeitum tik kunigu.“ Šeimoje buvo įvairiai. Tarsi ir visi suprato, numanė, bet vis tiek ta žinia buvo šiek tiek netikėta, sujudino pamatus“, – prisimena R. Doveika.
Visgi tėvai skersai sūnaus kelio nestojo, už tai dvasininkas jiems dėkingas. „Aš, turbūt, esu labai laimingas vaikas, augęs šeimoje tėvų, kurie niekada savo asmeninių ambicijų, poreikių arba nerealizuotų svajonių nesiekė pamatyti vaikuose. Mano brolis nuo pat vaikystės norėjo būti, kaip pats sakydavo, „milicininku“. Paskui – policininku. Jis juo tapo – yra kriminalistas ir sėkmingai dirba toje srityje“, – pasakoja kunigas.
R. Doveika įsitikinęs – svarbiausia, kad protas susikalbėtų su širdimi. „Nes pati didžiausia kelionė, kurią turime visi atlikti ir daug kas nesiryžta to padaryti, yra ne pasaulį aplankyti, ne tūkstančio kilometrų Jokūbo kelią nueiti. Svarbiausia – dviejų sprindžių kelionė nuo proto iki širdies. Ir labai daug žmonių šitos kelionės per visą gyvenimą taip ir neįveikia.
Bet jeigu tavo loginis mąstymas, intelektas, išsilavinimas, erudicija, sąmonė nusileidžia į širdį, ir širdis nukreipia visą šitą bagažą, lobyną, turtą tam tikra linkme, tada ir prasideda laimingo žmogaus istorija, kurioje bus atmetimų, pasipiktinimų, žeminimo, džiaugsmo“, – mintimis dalijasi R. Doveika ir sako – visa tai yra neišvengiama ir gerai patikrina, kiek žmogus yra ištikimas savo pasirinktam keliui.
O savo pasirinktu keliu R. Doveika džiaugiasi. „Džiaugiuosi ir bandau tikėti, kad turiu kunigo pašaukimą. Tame save realizuoju ir iš žmonių gaunu aidą, kad žmonės priima tą tarnystės formą, kelią, ženklus, žodį, veiksmą. Aš irgi rašau savo laimės istoriją ir labai džiaugsiuosi, jeigu galėsiu savo gyvenimo pabaigoje, jei Dievas duos sąmoningai peržvelgti savo nueitą gyvenimą, parašyti šitą sakinį: esu nugyvenęs laimingą gyvenimą“, – kalba R. Doveika.
O be kunigystės jo gyvenime vietos yra ir krūvai pomėgių: skaitymui, gamtai, biliardui ir kėgliams. R. Doveika save vadina knygomanu ir sako už įskiepytą meilę knygoms esantis dėkingas mamai.
„Ir turėdamas įsipareigojimų, ir darbų, niekada neužbaigiu dienos neperskaitęs bent puslapio ar dviejų puslapių knygos. <…> Man patinka istoriniai romanai, tam tikrų istorinių asmenybių, personažų aprašymai, gamtos aprašymai“, – pasakoja R. Doveika.
Būti gamtoje, stskirti vaistažoles, rinkti žemuoges, grybauti R. Doveika taip pat pamėgo dar vaikystėje. Gamtos paslapčių jį kaime mokydavo tėvai, seneliai, tetos ir dėdės. „Išleisk mane į mišką ir manęs ten neberasi. Man tikrai labai patinka būti miške, grybauti, uogauti. Vasaros, rudens metu net ir į savo virtuvę reikalingų uogų ir grybų susirenku“, – sako dvasininkas.
O iš, kaip pats sako, miesto pramogų, kunigas prijaučia biliardui, mėgsta apsilankyti kėglinėje. „Manau, kad tarp biliardo ir kėglių laimėtų kėgliai, man kėglinė visgi būtų įdomesnis užsiėmimas. Taigi, kai tik įmanoma, su kompanija nuvykti sužaisti kėglių partiją man taip pat visuomet yra džiaugsmas“, – pasakoja dvasininkas.
Visas pokalbis su kunigu R. Doveika – balandžio 2 d. LRT TELEVIZIJOS laidos „Beatos virtuvė“ įraše.
