„Mes išsiskyrėme ir tapome daug geresni draugai, negu buvome“, – taip LRT.lt pokalbių laidoje „Kur važiuojam?“ skyrybas, kurių nelaiko blogiu, su pirmąja žmona apibendrina gamtos fotografas Marius Čepulis. Radęs žmogų, su kuriuo pasijuto ramus, jis pagaliau galėjo užsiimti tuo, kuo norėjo. „Ir fotografuoti rimčiau turbūt pradėjau būtent dėl Ingos“, – pasakoja vyras.
Jis gimė Šiauliuose, bet augo senelių kaime, kuriame vasarodavo, leisdavo visus savaitgalius. Jis gimė gamtininku, dar visai mažas žinojo visų apylinkės paukščių lizdus, kai kiti lakstė į šokius, jis užsiėmė paukščių registravimu, žiedavimu, o vėliau – ir fotografavimu.
Šiandien M. Čepulis yra laimingai vedęs antrą sykį ir šypsosi į ūsą abejodamas, ar apskritai žmogus kada nors buvo monogamiškas. 91 tūkst. sekėjų, kasdien laukiančių nuostabių jo nuotraukų ir šmaikščių tekstų, turintį M. Čepulį kalbina LRT.lt pokalbių laidos „Kur važiuojam?“ vedėja Nomeda Marčėnaitė.
– Kiek tau buvo metų, kai atvažiavai gyventi į Vilnių?
– Prieš tai Vilnių mačiau du kartus. Čia gyvena mano dėdė, buvome gal vieną kartą svečiuose. Prisimenu, tėvas mane su broliu tempė pažiūrėti Gedimino pilies, dar buvo apaugusi medžiais. Atsimenu, kad autobusų stoty valgėme išsipakavę vištą ir man buvo baisiai gėda.
Randa negyvą gulbę ir visi apsiverkia. O kad lapei reikia valgyti, tai nieko? Aš, pavyzdžiui, džiaugiuosi, kad lapė paėdė, o ne kad gulbė nudvėsė. Gamtai nereikia pagalbos. Gamtai reikia, kad į ją nesikištum.
– Ir koks tau tas Vilnius pasirodė?
– Aš pasakysiu, kokie man paskui pasirodė Šiauliai. Po dviejų trijų savaičių grįžau į Šiaulius, nuėjau į „Studentų kampą“, tokį diskotekų klubą. Pasiėmiau mergikę, sakiau, einame pašokti. Nuėjome pašokti, šokame ir matau, kaip pareina kumštis man į galvą kaip sulėtintame filme. Nukritau ant žemės, keturiomis pabėgau iš ten. Pasirodo, viskas dėl to, kad buvau su kitokiomis kelnėmis. Visi buvo su treningiukais, aš – su „piramidėmis“. Pasirodė, kad esu nevietinis. Labai viskas greitai – tapau vilnietis.
– Vaikystėje buvai stilingas? Tau buvo svarbu, kaip atrodai?
– Mama labai norėjo mus visaip rengti, bet mes labai pykdavome su broliu. Atsimenu, užvilko kažkokias naujas, labai stilingas kelnes ir man buvo baisiai, baisiai gėda. Turbūt buvo per stilingos.
Niekada nenorėjau į save atkreipti dėmesio – man buvo svarbiausia, kad visi labai gerai apie mane galvotų. Dar kažkiek šito yra išlikę, bet turbūt didžiąją dalį to jausmo praradau universitete.
Bet kas dabar yra labai gėda, tada buvo visiškai ne gėda. Su klase važiavome į buvusį Leningradą, t. y. Peterburgą. Buvau apsirengęs blizgančiais neoniniais treningais, kaip dabar važinėja naujieji rusai į kokius nors kurortus. Aš galvojau, kad esu toks fainas ir gražus, ir įsivaizduoju, kaip aš atrodžiau tame kultūringame mieste, kuris turbūt vienas fainiausių miestų Europoje. Po to ten grįžau daugybę kartų normaliai apsirengęs.
– Kokie tavo patys pirmieji prisiminimai?
– Sėdžiu ant lovos priestate, kurį tėvai pasistatė prie senelių trobos. Gal nebuvo metų, nes nemokėjau gerai vaikščioti, ir atnešė pilną bliūdą gyvų vėžių. Jie ropinėjo, o paskui mes juos nešėme paleisti į upelį kaime.
Kitas prisiminimas – jau ėjau į lopšelį-darželį, gyvenome Žuvininkų kaime, o iki Ginkūnų reikėjo eiti kelis kilometrus. Tėvas vedė mane į tą darželį ir – stirna rasotoje pievoje. Vis dar tokios nuotraukos nepadarau, būtent tokio vaizdo, ką atsimenu.
– Gyvūnai, kurie pas tave atsirado, prasidėjo nuo paukščių. Dėl ko susidomėjai tais paukščiais?
– Buvo pavasaris, man buvo 13 metų. Ėjau pro erškėčių krūmus prie kaimynės sodybos ir krūme buvo mėlynoji zylė. Aš nežinojau, kad ten mėlynoji zylė, kas ji tokia. Mūsų namuose buvo knyga „Lietuvos paukščiai“ ir aš ją išmokau mintinai, visus pavadinimus rusiškai, lotyniškai. Supratau, koks tai paukštis, kokio nuostabumo tai paukštis.
Pradėjau domėtis, nes, pasirodo, tų paukščių daugybė. Pradėjau vesti dienoraštį, žiauriai gaila, kad juos pamečiau. Rašydavau: kovo 1 diena, mačiau rudagalvį kirą, rudagalvę antį, radau lizdą... Žinojau visus lizdus, kurie yra parke. Vėliau pradėjau juos žieduoti, tada prasidėjo važiavimai į gamtininkų stotį.
– <...> O kada vaikščiojai į pasimatymus, klauseisi muzikos, ėjai į šokius?
– Pats baisiausias dalykas gyvenime buvo šokti su mergina. Kai mane pirmą kartą mergina tempė šokti, įsikibau į fotelį ir mane ištempė su foteliu į vidurį salės. Buvau antrokas ar trečiokas. Buvo didžiausia gėda. Tarp kitko, ji buvo pirmoji mano meilė.
– Kažkuriame interviu sakei, kad viena didžiausių klaidų, jog gamtą skirstome į gerą ir blogą. Kodėl?
– Tai turbūt pati didžiausia klaida, nes tada vienus mylime, o kitus engiame. Iš tikrųjų – visiškai be reikalo. Nebepriimame gamtos tokios, kokia ji yra, suskirstome ją pagal sau patogią: šitas geras, šitas blogas; vilkas yra blogas, kiškis yra geras, nes jis silpnas, o tas piktas. Kas tada vyksta? Tada tie gyvūnai paprasčiausiai žudomi. Vieni labiau gaudomi, kiti labiau globojami.
Gandrą, kadangi nacionalinis, saugojame, prikeliame jam lizdų. Visiškai be reikalo – tada jų per didelė populiacija. Mes iškreipiame pusiausvyrą. Paskui randa negyvą gulbę ir visi apsiverkia. Gulbytę reikia saugoti, kaip blogai... O kad lapei reikia valgyti, tai nieko? Aš, pavyzdžiui, džiaugiuosi, kad lapė paėdė, o ne kad gulbė nudvėsė. Paskui ją dar tūkstančiai vabalų valgys. Gamtai nereikia pagalbos. Gamtai reikia, kad į ją nesikištum.
Mes išsiskyrėme ir tapome daug geresni draugai, negu buvome. Turėjome pagyventi kartu, kad sulauktume tokių nuostabių vaikų, o paskui viskas savaime labai gerai išėjo. Žmonės šneka, kad skyrybos yra blogis, – ne.
– <...> Tau nuo vaikystės kala į galvą, kad yra ta viena, kurią sutikai ir turi su ja gyventi. Taip yra, o tuo tarpu esame truputį gyvūnai?
– Viskas priklauso nuo gyvūnų: net ir patys didžiausi monogamai nėra monogamai. Visi šaukia, kad vilkai yra monogamai, – ne. Baltarusijoje daryti tyrimai – patelė gali nueiti pas kitą patiną, jei matys, kad yra reikalas.
– Mes turime apie daug ką nuomonę, tik kad ji klaidinga. O šiaip esi kategoriškas žmogus?
– Labai, kartais – per kategoriškas. Norėčiau būti ne toks kategoriškas, nes tai jau truputį mane trikdo. Kai pasakau, kad taip yra, o taip nėra, ant manęs žmonės pyksta, sako: turi savo tiesą ir daugiau tiesos nėra. Bet dažniausiai mano tiesa yra teisinga.
– Gyvenime dar norėtum išbandyti kažką tokio, ko nesi iki šiol bandęs? Ką galėtumei daryti?
– Nelabai apie tai galvoju. Niekada negalvojau, kad galėsiu mokyti vaikus, nes nesu adekvatus mokytojas – saviems vaikams. Turiu omenyje, savi visą laiką kenčia labiau. Jeigu mano vaikas ko nors nežino, tai man įžeidimas. Čia yra bėda. Su svetimais viskas gerai, esu susitaikęs, kad jie gali nežinoti, o savi turi žinoti.
– Tavo temperamentas, apie kurį tu kalbi, – ar tavo pirmoji žmona irgi buvo tokio panašaus temperamento?
– Baisesnio – gerąja prasme. Mes išsiskyrėme ir tapome daug geresni draugai, negu buvome. Turėjome pagyventi kartu, kad sulauktume tokių nuostabių vaikų, o paskui viskas savaime labai gerai išėjo. Žmonės šneka, kad skyrybos yra blogis, – ne.
– O kada jos tampa blogiu?
– Turbūt, kai netampi draugais, supranti, kad esi priešas, ambicijos yra viršesnės negu visa kita, skaudini žmogų. Mes esame įskaudinę vienas kitą daugybę kartų, bet kai leidi tam skausmui išbujoti, užgniaužti sveiką protą... Supranti, kad kažkada tai buvo artimas žmogus, ir tu turi tai vertinti. Mes tą puikiai suvokiame.
Visą gyvenimą norėjau ramybės – mano tikslas buvo ramybė. Dabar aš ją turiu. Susiradau žmogų, su kuriuo esu visiškai ramus dėl visko. Būdavo visaip, o dabar atėjo momentas, kai esi visiškai ramus, užtikrintas, gali užsiimti tuo, kuo nori. Ir fotografuoti rimčiau turbūt pradėjau būtent dėl Ingos.
Visas pokalbis – kovo 9 d. laidos „Kur važiuojam?“ įraše.
Parengė Indrė Motuzienė.
