Pažvelgusius į šią nuotrauką, greičiausiai nustebins keistas derinys: egzotiškos išvaizdos paukštis ir sniegas. Tai ne fotografijų redagavimo programa sukurtas paveiksliukas, o Lietuvoje praėjusią savaitę užfiksuotas kadras. Nuotraukoje tulžys – vienas spalvingiausių Lietuvoje gyvenančių paukščių. Pamačius jį žiemą, gali būti sunku patikėti, kad tai ne tropikų paukštis.
Bet nuotrauka skirta ne paukščių pažinimo įgūdžiams gerinti. Žymiai svarbiau, kas nutiko būtent šiam paukščiui ir kas liko už kadro.
Ar įmanoma nufotografuoti dvigubą nesėkmę? Pasirodo, taip. Šis tulžys pakliuvo į fotografiją, nes atsitrenkė į permatomą, lankytojų pramogai skirtą stendą, pastatytą saugomoje teritorijoje, prie upės įrengtame pažintiniame take. Tai pirma nesėkmė. Nepasisekė paukščiui, nes po smūgio į stendą paukštis negalėjo skristi. Jį paėmė tako lankytojas ir nufotografavo. Atrodo, paukštis išgyveno.
Ant dešinės tulžio kojos šiek tiek matosi metalinis žiedas, kurio įrašas būtų leidęs nustatyti kur ir kada tas paukštis buvo paženklintas. Prie nuotraukos radėjas parašė: „Kadangi rodė gyvybės ženklus, tai tiesiog patupdžiau ant šakos. Tikiuosi, pasielgiau teisingai. Na dar galėjau žiedą nufotkinti, bet nenorėjau trukdyti per daug“. Žiedo įrašas liko neperskaitytas ir nenufotografuotas. Tai didelė nesėkmė paukščių tyrėjams ir jų pagalbininkams.
Tulžys – į Lietuvos saugomų rūšių sąrašą įrašytas paukštis. Gyvena tulžiai upių, upelių aplinkoje, maitinasi smulkiomis žuvimis, kurias pagauna nerdami nuo pakrantėse augančių medžių, krūmų, skraido dažniausiai virš vandens. Dėl vandeninio gyvenimo būdo jie retai papuola net į tyrėjų rankas.
Nuo 1929 metų, kai pradėtas paukščių žiedavimas Lietuvoje, tėra gauti tik 2 pranešimai apie mūsų šalyje žieduotus ir kitose valstybėse aptiktus tulžius. Vienas paukštis sugautas žieduotojo pietų Prancūzijoje. Kitas pranešimas gautas iš Austrijos. Nuo smūgio į lango stiklą apspangusį žieduotą tulžį rado namo savininkas. Labai panaši istorija, bet rezultatas visiškai kitoks.
Dar 9 pranešimai gauti apie Lietuvoje žieduotus ir mūsų šalyje rastus paukščius, bet visi jie ženklinti ir aptikti migracijos metu. Iki šiol nežinome, kur žiemos mėnesiais būna Lietuvoje vasarą gyvenantys tulžiai ir jų jaunikliai, kokie paukščiai, vietiniai ar „užsieniečiai“, stebimi žiemos metu prie mūsų upių.
Informacija apie nufotografuoto paukščio žiedo įrašą būtų pirmas pranešimas apie žieduoto tulžio aptikimą žiemos metu Lietuvoje. Liko tik „būtų, jeigu būtų“ ir graži nuotrauka feisbuke.
Paukščiai nesinaudoja laiko tvarkyklėmis, niekur nevėluoja, neina į darbą, todėl jų nesutrukdysite skirdami papildomą minutę žiedo įrašui. Išmanieji telefonai tapo mūsų kasdienybės dalimi, todėl greitas ir paprastas vaizdų fiksavimas – jokia problema.
Jei paėmėte į rankas žieduotą paukštį, jį fotografuojate, padarykite ir žiedo fotografijas, kuriose būtų galima perskaityti visus žodžius, raides, skaičius arba užsirašykite visą žiedo įrašą. Jei radote negyvą žieduotą paukštį, taip pat padarykite jo ir žiedo fotografijas arba nufilmuokite. Tai įmanoma net neimant paukščio į rankas.
Informaciją apie paukščio radimo datą ir vietą, žiedo įrašą, fotografijas, vaizdo įrašus siųskite Lietuvos paukščių žiedavimo centrui likcentras@gmail.com. Iš centro gausite visą rasto žieduoto paukščio istoriją.
Pastaraisiais metais tapo įprasta skaityti ir girdėti skeptikų ir įvairaus plauko, dažniausiai elementarių žinių stokojančių komentatorių teiginius, kad paukščių žiedavimas – pasenęs metodas. Jo reikia atsisakyti, nes šviesus rytojus priklauso GPS siųstuvams ir duomenų registratoriams, kurie informaciją apie paukščio buvimo vietą kaupia prietaisų atmintyje.
Nesiruošiu menkinti jų galimybių ir aukštinti žiedavimą. Ir seni metodai, ir naujosios technologijos turi ne tik privalumų, bet ir trūkumų, o taip pat panaudojimo ribas. Nėra universalių metodų gyvūnams tirti. Tiesiog žiedavimas kol kas yra vienintelis pigus, paprastas sprendimas didžiajai daliai paukščių.
Duomenų registratoriai sveria vos kelis gramus, tačiau principas išlieka tas pats. Norint persikelti registratoriaus atmintyje sukauptus duomenis, reikia vėl sugauti paukštį su prietaisu, o tai nėra paprasta. Tulžys labai tinkamas pavyzdys kalbant apie naujų technologijų ribotumą.
Didžiausi šios rūšies paukščiai gali sverti iki 50 g. Mažiausius tyrimuose naudojamus GPS siųstuvus galima uždėti daugiau negu 270 g svorio paukščiams. Net ir šie skaičiai nėra esmė.
Svarbu, kad bent paukščius tiriantys pagaliau suprastų – žiedai ir siųstuvai gali puikiai vienas kitą papildyti, kompensuoti trūkumus ir suteikia galimybes kaupti faktais pagrįstus duomenis apie paukščius. Ne meilė paukščiams, o geros jų ekologijos žinios reikalingos norint jiems padėti, kai to tikrai reikia.
Tekstą parengė Darius Stončius.
