Komunikacijos specialistas, rašytojas, buvęs diplomatas Aidas Puklevičius įsitikinęs – svarbiausia gyvenime neprarasti smalsumo. „Ir kai persiriti į antrąją gyvenimo pusę, svarbu mokėti išplėsti akis, pamačius kažkokį netikėtą dalyką“, – portalui LRT.lt sako jis. Net ir sunkiu metu, kai dėl finansinio nusikaltimo 11 mėn. praleido nelaisvėje, jam padėjo būtent smalsumas.
– Dviratis, džinsai ar menkė – atrodo, kad LRT.lt tinklalaidės „Daiktiniai įrodymai“ pokalbis gali prasidėti nuo bet kokio, ganėtinai netikėto objekto, – originalu. Ar patogūs vedėjo batai?
– Nesijaučiu laidos vedėju, mano manymu, vedėjas yra tas, kuris pasikviečia žmogų ar kelis, moderuoja pokalbį, stengiasi išgauti kokią nors gyvenimo tiesą ar atsakymą į rūpimą klausimą. „Daiktiniai įrodymai“ veikiau yra pokalbis. Kad klausytojams nereikėtų klausytis tik manęs, pasikviečiu pašnekovą. Taip pat ir iš tingumo – jei kalbėčiau vienas, reikėtų daug ruoštis, pasirašyti kalbą, o pašnekovas dažniausiai pats kažkaip pakreipia pokalbį. (Juokiasi.)
Kai renkuosi daiktą, apie kurį bus kalbama tinklalaidėse, galiu tiesiog apsižvalgyti namuose ir besti pirštu į bet kurį iš jų, pasidomiu, kaip jie atsirado: ar tam, kad mums būtų patogiau gyventi, ar iš tuštybės ir pan.
Tačiau iš tiesų kiekvienas daiktas paprastai yra tik tramplinas, nuo kurio atsispiriame, ir pokalbis vystosi toliau – paprastai ne tik apie daiktus, bet ir apie tai, kokie esame, ko mes norime, apie ką svajojame, kokius sapnus sapnuojame, su kokiomis mintimis atsibundame ir su kokiomis einame miegoti. Tiesiog apie viską.
Smalsumas man atrodo neatimama optimizmo dalis. Nesu matęs smalsaus pesimisto.
– Kas sugalvojo tinklalaidei pavadinimą? Žodžių junginys „daiktiniai įrodymai“ visiems pirmiausia siejasi su baudžiamąja teise, teismo bylomis. Keistas pasirinkimas žinant, kad daugiau nei prieš dvidešimt metų, būdamas diplomatu, dėl finansinio nusikaltimo pats 11 mėnesių praleidote nelaisvėje.
– Pavadinimą sugalvojau aš, tačiau nei galvodamas apie baudžiamojo proceso teisę, nei atsispirdamas nuo savo biografijos. Iš tiesų šis pavadinimas labiau susijęs su rusų kalboje vartojama Материальная часть (liet. materialioji dalis – LRT.lt).
Žinoma, visiškos distancijos nuo to įvykio niekada nebus. Ilgesnė distancija atsiranda tada, kai po įvykio praeina daugiau laiko nei iki jo. Man tas laikas dar neatėjo, nes iki tol buvau pragyvenęs 28-erius metus. Nei tuos įvykius malonu prisiminti, nei norisi. Suprantu, kad tada buvau paskutinis asilas, o liūdniausia, kad ne tik sau padariau, bet ir artimiesiems, jiems dėl manęs skauda. Taigi tas įvykis niekada neišsitrins.
Jei turi palaikančią šeimą, įvairialypį draugų ratą, jie gali tapti gelbėjimosi ratu, su kuriuo galima išplaukti iš dar liūdnesnių situacijų ir didesnių depresijų.
– Vis tik tas įvykis pasuko jūsų karjeros kelią – buvote teisę baigęs diplomatas, o dabar esate žinomas kaip rašytojas, kūrybininkas.
– Dėl to nei džiaugiuosi, nei išgyvenu – nematau prasmės svarstyti, kas būtų, jeigu būtų. Galbūt būčiau tapęs biurokratine pelyte sistemoje, galbūt būčiau veikęs ką nors kito. Tačiau tokie pasvarstymai apie asmeninį gyvenimą neįdomūs, įdomiau pasvarstyti valstybių ar reiškinių alternatyvias istorijas. O ir tie svarstymai nebūna labai prasmingi, nes istorija vystosi ne tik veikiama įvairių atsitiktinumų ar asmenybių, bet ir pagal tam tikrus dėsningumus. Taigi asmeniniame gyvenime geriau dėti visas pastangas, kad ateityje viskas klostytųsi taip, kaip norisi.
– Ar buvo sunku išėjus iš įkalinimo vietos? Reikėjo laiko tam tikrai integracijai?
– Ne, man atrodo, kad sunku integruotis tada, kai ir iki įkalinimo tavo socialiniai ryšiai nėra labai stiprūs, kai esi vienišius ar tavo draugų ratas yra labai ribotas ne tik kiekybe, bet ir kokybe. Ir apskritai, sunkiausia tada, kai žmogus stokoja smalsumo, noro kažką daryti ar išbandyti, kuo nors domėtis. Jei turi palaikančią šeimą, įvairialypį draugų ratą, jie gali tapti gelbėjimosi ratu, su kuriuo galima išplaukti iš dar liūdnesnių situacijų ir didesnių depresijų.
Netgi ir kai persiriti į antrąją gyvenimo pusę, svarbu neprarasti gebėjimo stebėtis ir išplėsti akis, pamačius kažkokį netikėtą dalyką, ir mokėti pasidžiaugti tuo, ką pamatei. Reikia to tikėjimo, kad ateityje viskas bus geriau, galbūt ne rytoj, ne poryt, galbūt viskas eisis zigzagais, reikia tikėtis, kad iš esmės tie zigzagai kils į viršų, o ne leisis žemyn.
Juokas – priemonė distancijai nuo per daug liūdnų dalykų išlaikyti, padedanti išsaugoti sveiką protą, ir geras būdas priminti sau, kad nesi pasaulio bamba.
– Kaip slinko tie 11 mėnesių įkalinimo įstaigoje?
– Prieš tai parašiau knygą, taigi ir ten bandžiau rašyti knygą, tačiau padėjau ją į šoną – tada buvo nelengva surinkti reikiamą medžiagą, informaciją, tais laikais apskritai internetas ir „Google“ nebuvo taip lengvai prieinami. Dabar vaizdžiai ir įtaigiai gali kažką parašyti ir būdamas namuose, jei tik turi vaizduotės, tiesiog klausydamas kitų istorijų, naršydamas internete ar virtualiai pasivaikščiodamas per „Google Maps“. Vis dėlto virtualios priemonės ne visada gali pakeisti tą tikrą buvimą – kvapus, nuotaikas.
Iš tiesų nieko įdomaus nepapasakosiu – ten gali drybsoti ant lovos, skaityti bibliotekoje esančias knygas (nors aš daugumą jų buvau perskaitęs ar jos nelabai sudomino), gali mokyti kitus (vieną mokiau vokiečių, du anglų kalbos), gali pats mokytis kalbų, gali eiti į sporto salę, mėtyti kamuolį į krepšį (turbūt niekada gyvenime nesu tiek mėtęs į krepšį, kiek ten), gali eiti pasivaikščioti po stadioną ir ką nors apmąstyti, svarbu ne per daug – begalinė ir nesibaigianti autorefleksija taip pat nėra pats geriausias sprendimas.
– Išėjus prasidėjo kitas etapas. Vienai televizijos laidai rašėte scenarijus.
– Kadangi buvau parašęs knygą, mane pakvietė rašyti scenarijaus, nors tai buvo visiškai skirtingi žanrai. Tada absoliučiai niekas Lietuvoje nesuprato, kokiais kanonais remiantis tai yra daroma. Taigi šiuo atžvilgiu nebuvau blogesnis už kitus, kurie tai darė. Paskui buvau pakviestas į pirmąją Lietuvoje ryšių su visuomene agentūrą.
Ten dirbdamas pagalvodavau, kaip būtų gerai Lietuvoje leisti lads' mags pobūdžio žurnalą, tuo metu Vakaruose tai buvo labai populiarus žanras. Tai buvo savotiškas vyrų atsakas į feminizmą, pareiškimas, kad nereikia mūsų nuvertinti, nes mes ir patys galime kritiškai ir linksmai pašnekėti. Prisišnekėjau – kai į Lietuvą atkeliavo žurnalas FHM, tapau jo vyriausiuoju redaktoriumi ir jam vadovavau penkerius metus.
– Turbūt niekada tiek mitų ir legendų apie save negirdėjote, kaip tada, kai buvote redaktorius...
– Galbūt jų buvo daugiau, kai pradėjau vadovauti „Playboy“ žurnalui. FHM buvo nemažai medžiagų, kurias ruošdami tikrai turėdavome pasistengti, patyrinėti, bet jos būdavo pateikiamos lengvabūdiškai, linksmai, pasišaipant iš savęs ir kitų.
„Playboy“ straipsniai, kuriuos ruošdavome Lietuvoje, buvo rimtosios žurnalistikos straipsniai, gal kiek laisvesnio žanro, bet buvo ir žurnalo numeris, skirtas Jamesui Bondui, taip pat mokslo paslaptims: nuo keistuolio mokslininko Grigorijaus Perelmano iki Didžiojo sprogimo. Tačiau žmonėms vis tiek pynėsi legenda, kad tai tik apsinuoginusių moterų žurnalas.
Iš tiesų kildavo nemažai legendų, neturinčių nieko bendra su realybe, ne tik apie mane, bet ir apie mano kolegas. Visi kolegos, su kuriais dirbome FHM ar „Playboy“, gyvenime buvo ganėtinai ramūs žmonės, jie turbūt nebūtų galėję visko mesti, kad leistųsi į kažkokį beprotišką nuotykį.
Galbūt jau pasireiškia ir senatvinis noras paniurzgėti, kad anksčiau buvo geriau, nors iš tiesų anksčiau tiesiog buvo daug daugiau nepažintų dalykų ir atrodė, kad viskas dar prieš akis.
– Vis tik atrodo, kad jums įdomu išbandyti įvairias sritis, tiesa?
– Sakyčiau, kad visos veiklos panašios. Skiriasi forma, tačiau turinys iš esmės panašus, visuomet bandai ieškoti atsakymų į tuos pačius klausimus – kas mes esame, kas mus daro tokius, kokie esame, ir pan. Ir stengiamės, kad tie atsakymai būtų ne tik rimti, bet ir linksmi. Juokas – priemonė distancijai nuo per daug liūdnų dalykų išlaikyti, padedanti išsaugoti sveiką protą, ir geras būdas priminti sau, kad nesi pasaulio bamba, todėl nereikia per daug rimtai į save žiūrėti, o taip pat ir į kitus dalykus ne visada reikia žiūrėti rimtai.
– Susidaro įspūdis, kad pastaruoju metu humoristai juokauja kandžiai ir aštriai. Ar tikrai tik kandus humoras yra geras humoras?
– Pokštas pirmiausia turi būti geras, nesvarbu, ar jis labai subtilus, ar labai kandus, ar juodasis. Jis turi būti juokingas ir kažkuo netikėtas. O kaip juokaujama (subtiliai ar kandžiai) – tėra antraeilis dalykas.
Sykį buvo surengta diskusija apie tai, ar humoras turi ribas, joje dalyvavo humoristas Mantas Bartuševičius ir vaikščioti negalintis paralimpietis Viktoras Topolis. Viktoras, mano manymu, turi humoro jausmą, tad paklausiau jo, ar jis stovėjo Baltijos kelyje. Publika pasidarė ledinė, o pats Viktoras parodė, kad tikrai moka iš savęs pasijuokti, ir kuo ramiausiai pradėjo pasakoti istoriją apie tai, kaip, įsigijęs naujus batus, netrukus turėjo nešti juos į parduotuvę dėl suplyšusio pado, nors, kaip pats sakė, tikrai nėra iš tų, kurie labai tuos padus aptrina.
Manau, svarbu išmokti pasijuokti iš savęs, tada gali juoktis iš kitų. Aš visada pasiruošęs iš savęs pasijuokti ir priimti juoką, jei kas nors labai taikliai pastebi kokią nors mano savybę, kurią noriu užmaskuoti ar kaip tik per daug eksponuoju.
– Atrodo, kad esate įsisukęs į veiklas ir laiko poilsiui nelieka, kaip atsipalaiduojate?
– Matyt, vykusiai esu paskleidęs gandą, legendą apie savo užimtumą. (Juokiasi.) O jei rimtai, aš visuomet randu laiko įtraukiančiai knygai ar serialui, kartais galiu iki ryto būti jais užsiėmęs. Kartais būnu užsiėmęs todėl, kad nemoku pasakyti „ne“. To vis dar mokausi, bet kartais, atrodo, nejučia lepteliu „taip“ ir, žiūrėk, jau vėl kažkuo užsiėmęs.
O šiaip man patinka knygos, jų suvalgau daug. Nors gerų negrožinės literatūros knygų parašoma vis daugiau, su baime pastebiu, jog gerų grožinės literatūros kūrinių vis mažiau. Galbūt mano kriterijai pasidarė didoki, o gal atrasti ką nors naujo darosi vis sunkiau. Kai esi perskaitęs visą auksinę klasiką, belieka tikėtis, kad tavo mėgstamas autorius dar ką nors parašys arba vis tik pavyks atrasti ką nors naujo.
Tų atradimų kartais pasitaiko, tačiau galbūt jau pasireiškia ir senatvinis noras paniurzgėti, kad anksčiau buvo geriau, nors iš tiesų anksčiau tiesiog buvo daug daugiau nepažintų dalykų ir atrodė, kad viskas dar prieš akis. Taip pat padeda atsipalaiduoti muzika, filmai ir serialai, teatras, o šiaip man patinka susitikti ir bendrauti su draugais, pasikalbėti apie rimtus ir nusišnekėti apie nerimtus dalykus.
Sunkiausia tada, kai žmogus stokoja smalsumo, noro kažką daryti ar išbandyti, kažkuo domėtis.
– Smalsumas – viena svarbiausių jūsų savybių, bet panašu, kad esate ir užkietėjęs optimistas.
– Smalsumas man atrodo neatimama optimizmo dalis. Nesu matęs smalsaus pesimisto. Pesimistas dažniausiai tiki, kad viskas bus blogai, ir nemato prasmės norėti apie tai, kas bus blogai, sužinoti daugiau, jie veikiau stengiasi išlaikyti esamą status quo, kad jis nesikeistų.
– Kaip karantinas paveikė jūsų kasdienybę? Daugelis skundžiasi, kad jau išvargino namų sienos.
– Labiausiai pabodo tie virtualūs susitikimai ir konferencijos. Per juos galima sutvarkyti nemažai dalykų, nors man labiausiai patinka tiesiog paskambinti ir pasikalbėti. Vien todėl, kad kalbantis telefonu nėra to milisekundės užlaikymo, kuris yra videokonferencijų metu.
Nors žmogus to gali išvis nepastebėti, per porą valandų tos milisekundės susideda ir pastebi, kad užtrukai daug ilgiau nei įprastai susėdus viename kambaryje, kai matai vienas kito kūno kalbą, emocijas, suvoki, kaip tavo idėjas priima ir pan. Todėl tas nuotolinis darbas yra daug sunkesnis, tačiau tai yra pagrindinis apribojimas.
O visa kita... Kai žmonės piktinasi, kad turi dėvėti apsauginę kaukę, ar neprisimena, kada buvo išvykę pailsėti savaitgaliui į užsienį ar pan., norisi pasakyti, kad seniai karas bebuvo.
Visas „Daiktinių įrodymų“ tinklalaides rasite čia.
