„Dėl apvalumo turėjau pravardę Meška, bet kad iš manęs būtų tyčiojamasi... Mano charakteris gana lengvas, sugebėdavau su visais sutarti“, – LRT TELEVIZIJOS laidoje „Gimę tą pačią dieną“ prisimena žurnalistė Beata Nicholson. O prisiminusi pažintį su vyru Tomu ir sužadėtuves vos po 2 mėnesių, kulinarė šypsosi – negalvojo, kad įmanoma tiek metų išlikti įsimylėjusiam.
Trumpam istorijos laikrodį sustabdykime ties 1979-aisiais. Rugpjūčio 31 d. Radviliškio ligoninės lovelėje jau ramiai snaudė B. Nicholson, dabar uždegančia energija ir amžinai gera nuotaika besidalijanti savo kulinarinėse laidose.
Ieškodami laimingesnio gyvenimo laidos herojės tėvai – veterinaras Jonas ir agronomė Irena Čičkauskai – iš geležinkelininkų miestu vadinamo Radviliškio persikėlė į Josvainius, nedidelį miestelį šalia gimtųjų Kėdainių.
„Mano tėvai nuo pat jaunystės užsidirbdavo papildomų pajamų augindami daržoves. Nuo pat mažens matydavau, kaip užauga ridikėlis. Šiltnamio kvapas, pikavimas – visi šitie dalykai. Aš užaugau tokioje aplinkoje. Mano bobutė raugindavo kopūstus, juos pardavinėdavo, augindavo ridikėlius, salotas, mano tėvai augino rožes, gvazdikus, visokius pomidorus, agurkus...“ – pamena ji.
Nežinia, ar tėvai B. Nicholson pasakojo radę vaiką tarp močiutės auginamų kopūstų, tačiau netrukus į namus parsivežė mažylę Odetą. Pirmagimei tokie pokyčiai labai nepatiko.
„Atsimenu legendas, kad nebuvau labai draugiška. Visąlaik buvo pasakojama tokia legenda: parvežė Odetą, padėjo vidury lovos, aš einu aplink ir sakau: sesę trauksiu. Atsimenu, kaip griebiau už veido. Bet visąlaik jaučiausi labai mylima. Man visko užtekdavo. Saldumynai, visokie skanūs dalykai – jų būdavo užtektinai. Buvo daug skanaus maisto.
Mano mama buvo švelni ir sukalbama, kaip dabar aš. O tėtis – griežtas, rūstus. Atsimenu, vieną kartą gavau rykštelės, kai man buvo kokie 5–6 metai. Dar gyvenome Josvainiuose ir išėjau pas draugę kitame miestelio gale. Paskui mane rado. Atsimenu, kad mama buvo labai pikta. Dabar suprantu tą stresą“, – pasakoja pašnekovė.
Dėl apvalumo turėjau pravardę Meška. Buvau prie pilnesnių vaikų, bet kad iš manęs būtų tyčiojamasi... Mano charakteris gana lengvas, sugebėdavau su visais sutarti, buvau aktyvi, visada būdavau klasės seniūnė.
B. Nicholson pirmasis skambutis suskambėjo Kėdainiuose. Ji su šypsena atsimena, kaip jos mama, kaip ir visos mamos, norėjo dukrai geriausio.
„Buvo ieškoma geriausios mokytojos. Tuomet buvo legendinė mokytoja Ralienė. Mano mama labai stengėsi, kad pas ją patekčiau. Buvau paskirta į B ar D klasę, o mama pasistengė, kad pereičiau į A klasę. Nežinau, kodėl, bet visada taip būdavo: A klasė geriausia, o paskui B, C, D...
Mano skaudulys yra toks, kad aš niekada nebuvau pirmūnė. Bet apie tai negalvoju kaip apie skaudulį. Dabar apie tai galvoju kaip apie privalumą. Nemanau, kad būti pirmūnu yra svarbiausia. Mano silpnoji vieta visada buvo lietuvių kalba – rašyba ir skyryba. Nežinau, kodėl, bet taip atsitiko gyvenime, kad man buvo sunku nosinės, kableliai ir t. t. Bet rašinėliai sekėsi puikiai. Netgi pradinių klasių mokytoja pasakė vieną komplimentą: kaip tu gražiai rašai rašinėlius“, – prisiminimais dalijasi žinoma moteris.
Net ir nebūdama pirmūnė B. Nicholson mokykloje jautėsi puikiai – stačia galva nėrė į mokyklos rengiamų užsiėmimų verpetą.
„Dėl apvalumo turėjau pravardę Meška. Beatuška. Buvau prie pilnesnių vaikų, bet kad iš manęs būtų tyčiojamasi... Mano charakteris gana lengvas, sugebėdavau su visais sutarti, buvau aktyvi, visada būdavau klasės seniūnė, mokyklos tarybos narė, vesdavau koncertus, dainuodavau chore, ansamblyje. Nuo pat mažų dienų dainuodavau. Puikiai atsimenu, kad net rugsėjo 1 dieną tekdavo dainuoti“, – pasakoja ji.
Muzikinių gebėjimų turinti mergina po pamokų skubėdavo ir į muzikos mokyklą, kur jos jau laukdavo pianino klavišai. Tačiau kartais vietoje monotoniško metronomo caksėjimo taip knietėdavo geriau padūkti su draugais…
„Muzikos mokykloje padariau tokį bajerį – niekada nepamiršiu. Buvau gal ketvirtoje penktoje klasėje. Būdavo, reikėdavo eiti tvarkyti stadioną, aplinką, rinkti šiukšles... Tai aš rinkau stiklus ir apsimečiau, kad susipjausčiau pirštą. Gal šiek tiek ir įsipjoviau.
Galvoju: o, į muzikos mokyklą reikia eiti – inscenizuoju didžiulę traumą. Apsivyniojau, dar burokėliais patapšnojau. Nuėjau pas muzikos mokytoją, o mokytoja protinga, taigi mato, kad vaikas simuliuoja. Atvyniojo: kas čia? Nieko čia nėra, prašau groti“, – juokiasi B. Nicholson.
Baimė neįstoti į žurnalistiką vos nepakišo kojos
1990 m. kovo 11 d. Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, ilgai laukti atsakomosios Tarybų Sąjungos reakcijos nereikėjo. Po mėnesio valdžia sustabdė naftos, apribojo dujų, kitų prekių tiekimą Lietuvai, bet B. Nicholson teigia nepritekliaus niekada nejutusi.
„Mes gyvenome nuosavame name, patys šildėme vandenį – visko užteko. Aš neatsimenu nepritekliaus. Atsimenu talonus, kad eidavome į parduotuvę, kad nelabai ko būdavo. Atsimenu sausio 13-ąją, tą jaudulį ir sujudimą, nerimą. Atsimenu, kad nereikėjo eiti į mokyklą. Bet blokados ir nepritekliaus – ne. Mes visko turėjome.
Mano tėvai ilgus metus šalia savo darbų dar turėjo papildomą veiklą – agurkų, pomidorų auginimą. Užaugau matydama, kaip mano šeima dirba nuo ryto iki vakaro. Tokio dalyko kaip pagulėjimas ant sofos... Būdavo, grįžti iš darbo, vakarienė, paguli ir tada eini į lauką dirbti: ravėti darželių, laistyti pomidorų, agurkų“, – tikina laidos herojė.
Tad B. Nicholson dėl pinigų galvos sukti nereikėjo. Tėvai rūpinosi ir tuo, kad mergina nepasiduotų paaugliškiems kvailiojimams. Kėdainiuose susibūrė keliolikos entuziastų grupė, organizuojanti renginius, į kuriuos rinkosi vos ne visas miesto jaunimas.
„Dalyvavau tokiame dramos būrelyje, būdavo tokie „Kreizvakariai“. Kiekviena mokykla turėdavo savo komandą. Tai buvo judėjimas, visos mokyklos susirinkdavo kultūros namuose ir rungdavosi, kas linksmiau suvaidins. Gerai atsimenu šitą periodą. Būdavo juokinga ir smagu. Būdavo klasės draugių, kurios su vaikinais važiuodavo į pirtį, bet manęs niekas nekviesdavo – aš neturėdavau tokių draugių. Tikrai nebuvau iš tų, kurios turėjo vaikiną, ėjo į diskotekas – ne“, – kalba ji.
Jau vaikystėje svajojusi rašyti knygas vaikams, o pradinėje mokykloje leidusi klasės sienlaikraštį, 1997 m. B. Nicholson nutarė pamėginti studijuoti žurnalistiką.
„Bijojau, galvojau apie kitas specialybes. Vos ne paskutinę minutę buvau išsigandusi: gal nestosiu į tą žurnalistiką, 10 žmonių į vieną vietą – net nereikia bandyti. Tai čia tiesiog elementarus pavyzdys, kad visada reikia bandyti, niekada nereikia pasiduoti, šimtą kartų bandyti. Pabandžiau ir įstojau“, – teigia ji.
B. Nicholson jau svajojo apie nevaržomą studentišką šėlsmą viename iš Saulėtekio bendrabučių, tačiau tėvų požiūris į dukros gyvenimo sąlygas radikaliai skyrėsi.
„Tėvai prisiskaitė laikraščio „Respublika“. Ten buvo prirašyta straipsnių, kokie baisūs Vilniaus universiteto Saulėtekio bendrabučiai – be durų, be nieko. Susiėmė, atvažiavo į Vilnių ir iš savo santaupų nupirko man butą. Iš savo agurkų, pomidorų, ilgai ir lėtai taupytų pinigų man nupirko butą. Aš gyvenau Pilaitėje, naujame name, tai buvo mano butas, gyvenau jame viena ir galvojau: kas per nesąmonė, aš taip noriu gyventi barake! Paskui įvertinau. Dabar suprantu tėvų meilę ir norą apsaugoti savo vaiką. Aš galbūt kažkada taip pasielgsiu“, – atvirauja pašnekovė.
Nežinau, ar tai kada nors baigsis, niekada nežinai, bet man mano vyras yra gražus, manęs neerzina, nenervina, aš jį tikrai esu įsimylėjusi ir dabar.
Staigios netektys išmokė džiaugtis gyvenimu
Atsidūrusi televizijoje, ji greitai užkariavo žiūrovų širdis. Taip pat greitai jauna moteris nėrė į svaiginantį meilės sūkurį – pažintis su britu Tomu baigėsi vestuvėmis.
„Kartu esame jau nuo 2002 metų – 18 metų. Kai man buvo 20 metų, turėjau įsivaizdavimą, kas yra ta meilė. Myli žmogų, paskui gal jau jo nebemyli, gal jis tave užknisa, bet su juo būni. Aš visą laiką galvojau, kad ta meilė po 10 ar kažkiek metų baigiasi, bet džiaugiuosi, kad aš savo vyrą myliu gal netgi labiau ir taip pat romantiškai, kaip mylėjau tada.
Nežinau, ar tai kada nors baigsis, niekada nežinai, bet man mano vyras yra gražus, manęs neerzina, nenervina, aš jį tikrai esu įsimylėjusi ir dabar. Atsitiko chemija. Tomas sugalvojo man pasipiršti po 2 mėnesių. Prieš išvažiuodamas į Zambiją nuvažiavo pas savo mamą, pasakė, kad norėtų žiedo. Iš žiedų išsirinko savo probobutės žiedą – jis buvo apsisprendęs, turėjo tokią nuojautą ir norą mane vesti“, – pasakoja B. Nicholson.
Persikrausčiusi į Londoną pas vyrą ji ir toliau dirbo televizijoje, vedė laidas „Arti toli“, „Kulinarinės kelionės“, „Reikia pakalbėti“, darė įvairius reportažus iš Londono – darbas vijo darbą, o netrukus Nicholsonų šeimą papildė ir pirmagimė Izabelė Meilė. Tiesa, jos atėjimą į pasaulį aptemdė porą užklupusios netektys.
„Netikėtai mirė Tomo tėtis, tada po 2 savaičių – mano mama, ir tada dar po 2 savaičių gimė Izabelė. Aš užtai džiaugiuosi ir moku džiaugtis gyvenimu“, – su ašaromis akyse sako ji.
Kai po poros metų gimė sūnus Jurgis, moteris ėmėsi naujos veiklos – pradėjo rašyti pirmą receptų knygą. Tiesą sakant, tikėjosi parašyti pirmą ir vienintelę, bet karuselė įsisuko ir šiandien kulinarinių knygų rašytojos kolekcijoje – penkios receptų knygos.
„Tikiu, kad kai kažką darai, tai iki žmogaus ateina ta energija. Jeigu darai kažką per „negaliu“, per kančią, per prievartą, tai nebūtinai tas dalykas sulauks sėkmės. Aš visas savo knygas rašiau su džiaugsmu ir man tai patiko daryti. Gyvenime ieškau ir siekiu daryti tai, kas man teikia malonumą, kas yra aišku.
Bet nebūna taip, kad viskas yra tik drugeliai ar vienaragiai. Turi dirbti ir stengtis, bet šiaip gyvenime ieškau gerų emocijų, nes tikiu ir noriu pasidalyti jomis su kitais. Tikiu geros energijos galia, turiu puikią darbinę etiką, nes užaugau matydama, kaip nuoširdžiai ir daug dirba mano močiutės, tėvai, suprantu, kad niekas neatsiranda. Turi užsidirbti, pasidaryti pats. Nebus taip, kad sėdėsi, svajosi, postringausi – ir tau kažkas nukris iš dangaus. Todėl stengiuosi, einu ir darau“, – mintimis dalijasi kulinarė.
B. Nicholson šeimoje – jau keturi vaikai. Žurnalistė sėkmingai tęsia karjerą televizijoje, kartu su į Lietuvą persikrausčiusiu vyru Tomu puoselėja šeimos verslą. Ir tik pavasarį prasidėjusi pandemija kiek pristabdė aktyvų Nicholsonų šeimos gyvenimą.
„Pagaliau pabūsiu namuose! Man labai patinka būti namie – labai patiko. Iš naujo ir visai kitaip įvertini savo namus, kiek visko daug turi, kiek tau visko užtenka, kas iš tikrųjų yra svarbu, ko tau gyvenime iš tiesų reikia. Mano vaikai maži, o kai yra maži vaikai, tiek turi į juos įdėti energijos ir laiko, kad esi užimtas šimtu procentų. Džiaugiesi ta meile, kad gali jais pasirūpinti, kad mes visi esame kartu. Vien tas rūpinimasis vaikais, namais, grindimis, šunimis užima visą kasdienybę“, – kalba laidos herojė.
B. Nicholson ir šį sezoną džiugina televizijos žiūrovus kalbindama įdomius pašnekovus ir dalydamasi naujais receptais.
„Lietuvoje visko labai daug, bet aš norėčiau, kad mūsų žmonės būtų atviresni, nebijotų vienas kito, mieliau bendrautų. Kartais man sako: anglai ir amerikiečiai šypsosi tomis fake šypsenomis... Jos nėra fake – tiesiog atvirumo ir artimesnio kontakto vienas su kitu, nebijoti labiau atidaryti savo širdžių ir daugiau šypsotis, labiau vertinti tai, ką turime. Būti tiesiog meilesniems. Mes esame nuostabūs, bet daugiau atidarytų širdžių ir šypsenų. Gyvename Dievo užantyje“, – pokalbį baigia pašnekovė.
Plačiau – spalio 14 d. laidos „Gimę tą pačią dieną“ įraše.
Parengė Indrė Motuzienė.
