„Gavusi pirmąją algą nustėrau – gavau daugiau nei aukštąjį mokslą baigę mano tėvai“, – portalui LRT.lt sakė menininkė ir televizijos laidų vedėja Nomeda Marčėnaitė, prisimindama pirmąjį savo darbą „Dailės“ kombinate. Darbų vasarai buvo susiradę ir jos vaikai, tiesa, Nomeda sako, kad patirtis nebuvo vien teigiama.
Vasara – ne tik atostogų, bet ir naujų patirčių metas, kai moksleiviai ar studentai suka galvas, kaip užsidirbti, ir susiranda pirmuosius savo darbus. LRT.lt tęsia tekstų ciklą apie žinomų žmonių ir kūrėjų vasaros darbus, pirmuosius uždarbius.
Pirmąjį darbą Nomeda susirado baigusi mokyklą. „Buvau gal pusmečiui įsidarbinusi „Dailės“ kombinate, dabar šios įstaigos pavadinimas skamba kaip kokio fabriko, – juokiasi ji. – Profesionalūs, aukštąjį išsilavinimą baigę dailininkai kūrė šablonus, tačiau tam tikras užduotis atlikdavo neprofesionalai. Taigi, buvau baigusi M. K. Čiurlionio menų mokyklą ir galėjau dirbti labiau techninį darbą, tapiau odinių albumų viršelius.“
Tokiais albumais buvo prekiaujama dailės parduotuvėse. Vienoje tokioje Kaune N. Marčėnaitė susipažino su ten dirbančiomis moterimis. „Jos man pasakė, kad labai stebėjosi, jog iš kombinato atkeliaudavo savito braižo albumai – panorama Kauno, o viskas nuspalvinta ryškiomis spalvomis, it Afrikoje. Iš tiesų, kad nebūtų taip nuobodu dirbti, improvizuodavau, nenorėjau vien tik sekti privalomo šablono, tad mano darbai išeidavo kiek kitokio kolorito“, – su šypsena prisimena kūrėja.
Tuo metu Nomeda gyveno pas tėvus, tad didžiąją dalį algos atiduodavo jiems. Atlygis tikrai nebuvo mažas – kombinate ji uždirbo daugiau nei jos tėvai – žymus šalies istorikas, rašytojas, pedagogas, humanitarinių mokslų daktaras Rimantas Marčėnas ir Viktorija Marčėnienė, baigusi anuometinę Lietuvos konservatoriją, taip pat studijavusi vokiečių kalbą, bibliografiją.
„Buvau priblokšta, negalėjau suvokti, kodėl Tarybų Lietuvoje darbininkai uždirba daugiau nei turintieji aukštojo mokslo diplomą. Nors supratau, kad palikusi kombinatą ir baigusi studijas turbūt dar ilgai tokių pinigų neuždirbsiu, vis tiek norėjau studijuoti. Be to, ten supratau, kad darbas nuo 8 iki 17 val. – ne man“, – prisiminė N. Marčėnaitė.
Jos vaikai Ula ir Titas taip pat buvo susiradę darbų vasarai. Nors pirmieji jų bandymai paliko ir ne itin gerų emocijų, Nomeda sako, kad tai buvo puikios pamokos.
„Baigusi 11 klasę Ula sumanė išvykti į Graikiją padirbėti animatore. Ilgai ją atkalbinėjau, stengiausi paaiškinti, kad darbas viešbutyje nė iš tolo neprimena atostogų, kai ten apsistoji kaip svečias. Pamenu, kad dar prašiau parodyti sutartį, tačiau ji patikino, kad viską peržvelgė pati.
Galiausiai nutiko taip, kad ji dirbo kone veltui, nors darbo buvo per akis. Bilietą į Graikiją apmokėjo darbdaviai, tačiau po poros mėnesių man teko ją gelbėti ir bilietą namo pirkau aš. Kadangi anksčiau nutraukė sutartį, visos sutartos sumos ji taip pat negavo. Dėl to, kad man teko apmokėti jos kelionę namo, Ula labai išgyveno, tačiau, kad ir kiek tai kainavo, ji gavo puikią pamoką, kad visas sutartis ir dokumentus reikia įdėmiai skaityti, parašą reikia dėti tik viską gerai išsiaiškinus, o jei kažkas neaišku, pasitarti su apie tai nusimanančiais“, – kalbėjo Nomeda.
Nomedos sūnus Titas buvo susiradęs darbą bare, tačiau galiausiai taip pat liko praktiškai nieko neuždirbęs. „Tačiau jie pabandė ir dabar žino, kokių darbų dirbti nenorėtų. Lygiai taip pat, kaip kažkada aš, padirbėjusi „Dailės“ kombinate“, – sakė Nomeda.
