Narcizo paveikslas visuomenėje dažnai piešiamas vienodas, nors narciziško žmogaus elgesio formų ir atspalvių gali būti daug ir įvairių. Psichologų duomenimis, narcizais tampama dar vaikystėje, o, kaip dokumentikoje „Spalvos“ teigia psichoterapeutė Gabrielė Subačiūtė, narciziškus vaikus dažniau užaugina narciziški tėvai, net savo vaikus naudojantys tam, kad pakeltų savo savivertę.
Spaudoje paprastai narcizai apibūdinami kaip nesivaldantys, toksiški žmonės, galintys padaryti bet ką, kad tik pasiektų savo tikslą. Visgi narcisizmo požymių spektras gali būti labai platus: nuo narcizų, kurie labai gerai jaučia aplinkinius, iki narcizų, kurie turi labai tamsių asmenybės pusių, kaip sadizmas. Šia tema pasisakė psichoterapeutė G. Subačiūtė, gydytojas psichiatras Jonas Fugalis ir menininkė Dalia Juodakytė.
„Mano supratimu, pagrindinis narcizams būdingas dalykas yra savivertės tema. Vienas svarbiausių dalykų, į kurį jie nukreipia energiją, tai savivertės reguliavimas. Paprastai jų savivertė jautresnė ir jie daro daug ką, kad ją palaikytų, kad gerai jaustųsi. Įdomu tai, kad išorinis narcizų elgesys gali labai skirtis“, – teigia G. Subačiūtė.
Įvairiuose šaltiniuose dominuoja du pagrindiniai narcizų tipai. Kaip pasakoja J. Fugalis, vieni narcizai vadinami grandioziniais. Tokie narcizai gali silpniau jausti kito žmogaus poreikius, pavyzdžiui, kančią, neturėti empatijos, viską stengiasi daryti tam, kad būtų patenkinti jų lūkesčiai. Žmogus šalia tokio narcizo gali jaustis kaip mažas sraigtelis, reikalingas tik tam, kad veiktų narcizo mechanizmas.
„Kita narcizų rūšis galėtų būti jautrūs narcizai. Jie jautrūs kritikai, stengiasi prisišlieti prie tobulo mokytojo, tobulo partnerio, vis turėti šalia savęs kažką, kas juos papildytų. Tokie žmonės nuo vaikystės turi sustiprintą empatizavimą, gali labai gerai jausti, ko iš jų tikimasi. Tačiau empatija panaudojama tam, kad būtų patenkinti kito lūkesčiai, ir susiformuoja ydingas ratas: aš gyvenu ne savo gyvenimą, bet tam, kad kiti mane mylėtų. Tokiais atvejais užauga žmogus, kuris yra pametęs jausmą, kas jis yra, ir yra įpratęs gyventi taip, kaip kiti norėtų, kad jis gyventų“, – aiškina psichiatras.
Anot G. Subačiūtės, sumaišties įneša ir tai, kad žiniasklaidoje ar visuomenėje dažniau kalbama tik apie arogantišką narcizų tipą, kuris neva labai save įsimylėjęs. Net Europos, Amerikos psichiatrinėse klasifikacijose aprašytas tik šis tipas, tačiau svarbi ir kita narcizų grupė – save išoriškai nuvertinę ir nepasitikintys savimi, bet turintys panašų tikslą narcizai.
Pastebėta, kad jie auga šeimose, kuriose yra daugiau sąlyginės meilės. Jie turi atitikti tėvų įsivaizdavimą, lūkesčius. Taip augdami jie pameta tikrus savo poreikius ir tikrąjį save. Tai reiškia, kad jie savęs kaip tik nelabai myli.
„Narcizai yra viena iš grupių, kurios dažnai labai klaidingai suprantamos. Jei paklaustum gatvėje, kas yra narcizas, dažnas pasakytų, kad tai žmogus, kuris perdėtai save įsimylėjęs. Man atrodo, kad kartais tai kaip tik yra žmonės, nepakenčiantys savęs.
Jeigu pasižiūrėtume į mechanizmą, kodėl žmonės tampa narcizais, nėra vieno faktoriaus. Bet pastebėta, kad jie auga šeimose, kuriose yra daugiau sąlyginės meilės. Jie turi atitikti tėvų įsivaizdavimą, lūkesčius. Taip augdami jie pameta tikrus savo poreikius ir tikrąjį save. Tai reiškia, kad jie savęs kaip tik nelabai myli. Jiems kur kas svarbiau, kaip atrodo, nei kaip jaučiasi“, – kalba pašnekovė.
Narciziškus vaikus dažniau užaugina narciziški tėvai
Psichologų duomenimis, narcisizmo negalima išmokti vėlesniais gyvenimo metais, kaip pagrindinė asmenybės tema tai susiformuoja ankstyvoje vaikystėje.
Tam, kad susiformuotų sveika vaiko asmenybė, kūdikis turėtų matyti mylinčios mamos akyse savo veidrodinį atspindį, tačiau kartais narcizinės asmenybės neišmoksta matyti realaus vaizdo ir visą gyvenimą taip ir siekia matyti savo atspindį kito žmogaus besižavinčiose akyse, o tas siekis gali kilti iš to, kad vaikas nematė juo besižavinčios, besąlygiškai mylinčios motinos, sako psichiatras J. Fugalis.
„Pastebėta, kad narciziškų tėvų vaikai dažniau būna narciziški. Yra toks terminas, padedantis suprasti jau suaugusių narcizų elgesį su žmonėmis – savasties objektai. Tai žmonės, kurie suteikia mums pasitikėjimo ir pagerina mūsų savivertę. Mes visi tuo naudojamės, pasinaudojame draugais, kad mus pagirtų, palaikytų sunkioje situacijoje. Jei mums nepasiseka, skambiname draugams ir tikimės palaikymo, ir tai visiškai normalu. Nenormalu tai, jeigu iš santykių su žmonėmis prapuola visos kitos funkcijos. Jei tu bendrauji su žmonėmis ir tau reikia tik šitos funkcijos – palaikyti tavo savivertę. Jei man tereikia, kad mane pastiprintų ir pagirtų, tada tai yra žmogaus, kaip savasties objekto, panaudojimas“, – tvirtina G. Subačiūtė.
Pasak pašnekovės, kai vaikas būna mažas, šią vaiko savivertės stiprintojų vaidmenį turi atlikti būtent tėvai, tačiau tėvai narcizai tą sugeba prasčiau, nes patys vis dar naudoja kitus savo savivertei pakelti, netgi vaikus, pavyzdžiui, vesdami juos ne į tuos būrelius, kurie galbūt patiktų vaikui, o į tuos, kurie atspindi jų neišpildytas svajones; visaip puošdami, dabindami savo atžalas ir juos demonstruodami kitiems. Vėliau tai gali pereiti į spaudimą rinktis prestižinę specialybę, pavyzdžiui, tokie tėvai galėtų sakyti vaikui: jei neįstosi į mediciną, studijų nefinansuosime.
„Tėvai pradeda naudoti vaiką savo savivertei reguliuoti, kai turėtų būti atvirkščiai, ir tai viena iš priežasčių, kodėl narcizai dažniau užaugina narciziškesnius žmones“, – pažymi G. Subačiūtė.
Tipiškai narcizai įsivaizduojami kaip žmonės, kuriems nesvarbūs kitų jausmai, kurie daro viską tik dėl savęs, bet gali būti narcizų, viską darančių dėl kitų, pavyzdžiui, dėl savo romantinio partnerio. Toks žmogus gali atrodyti nuostabus, tačiau, psichoterapeutės teigimu, esmė ta, kad jis neturi ryšio su savo poreikiais, visa tai daro dėl to, kad pasijustų geresnis, gautų įvertinimą. Apie tokius žmones neretai sakoma, kad jie geba išklausyti it psichologai, tačiau nuo to pagerėja jų pačių savivertė.
Narcizams labai svarbūs jų pasiekimai. J. Fugalis sako, kad pagrindinė narcizo misija yra pasiekti tiek, kad „laimėtum gyvenimą“ – visi kiti variantai reikštų pralaimėjimą.
„Narcizinės asmenybės gyvena „ABBA“ dainos „The Winner Takes It All“ principu: laimėtojas laimi viską, o jei nesi laimėjęs, tai esi pralaimėjęs automatiškai. Jeigu esi viduriniame arba žemame socialiniame sluoksnyje, esi „pralaimėjęs gyvenimą“. Mes suprantame, kad „laimėti gyvenimo“ neišeina ir net nereikia, gyvenimą reikia ne laimėti, o juo mėgautis, tačiau jie orientuoti į tikslo siekimą, o ne į patį procesą. Jie pačiu procesu gali net nesimėgauti, gyvenimas gali būti bėgimas, lėkimas, rūpesčiai, bet tik tada, kai užplūsta adrenalinas, tokia asmenybė pasijaučia gyva, nes jaučia kažką keičianti savo gyvenime“, – aiškina psichiatras.
Narcizinė asmenybė dažnai vadovaujasi principu „nesudaužius kiaušinio omleto neiškepsi“ arba „tikslas pateisina priemones“, manipuliuoja ir naudojasi žmonėmis. Narcisizmas koreliuoja ir su kitomis savybėmis, net tokiomis kaip sadizmas.
„Toksiški, destruktyvūs narcizai būtų ta kraštutinė grupė, kurios geriau saugotis, neiti į artimą santykį, nes tada žmonės tikrai matomi kaip objektai, mažiau svarbūs jų jausmai, ir tai santykyje pavojinga“, – perspėja G. Subačiūtė.
Narcisizmas susiformuoja ankstyvoje vaikystėje ir niekaip nėra susijęs nei su dažnu savęs demonstravimu socialiniuose tinkluose, nei su tuo, kas žmogui nutinka bręstant. Taip pat tai negali būti pagydoma, nors, anot psichoterapeutės, psichoterapija tikrai gali pakeisti žmogaus elgesį ir suvokimą apie tikrąjį save, suteikti laimės ir pagerinti gyvenimą, tačiau pačios asmenybės tai nepakeis.
Artumą teorijai, kad tikslas pateisina priemones, jaučiu tik iš dalies. Manau, kad tikslas pateisina bet kokias priemones, išskyrus kito žmogaus orumo pažeminimą. Gyvenime ir mene gali daryti absoliučiai viską, kol tai neliečia kitų žmonių gerovės.
„Kai kurie autoriai narcizų grandioziškumą įvardija kaip netikrą savastį, kad tai netikras „aš“. Tai tas „aš“, kuris buvo susiformavęs atitikti tėvų lūkesčius, bet tai nėra tikri žmogaus pomėgiai, dėl to žmonės tikrai kenčia. Būna ir adaptuotų narcizų, kurie tikrai kažkam labai gabūs, yra karjeros aukštumose, uždirba milijonus, bet jaučia, kad kažkas ne taip, jaučia tuštumą. Tuštumos jausmas yra dažna jų subjektyvi patirtis, ir ta tuštuma yra apie tai, kad su tikruoju savimi jie būna praradę ryšį“, – teigia G. Subačiūtė.
Po daugybės metų patyčių mokykloje ėmė savimi žavėtis
Dar viena laidos herojė D. Juodakytė dirba dėstytoja Vilniaus dailės akademijoje. Ji susisiekė su „Spalvų“ komanda norėdama papasakoti savo narcisizmo istoriją. Pajutusi, kad turi šių bruožų, užuot juos slopinusi, moteris ėmė kurti narcisizmo tema ir gilintis į autoportretizmo kryptį.
„Visada buvau labai aukšta, liesa ir dar raudonplaukė. 12 metų mokykloje iš manęs tyčiojosi. Jaučiausi labai blogai, toks bjaurusis ančiukas, atstumtasis, žmogus, kuris nepritampa prie genties, galima taip sakyti. Tada po ilgo laikotarpio savimi bjaurėjantis ir klausinėjimo, kodėl aš negaliu būti normali ir tokia kaip visi, paauglystėje viskas apsivertė. Aš tiesiog pradėjau matyti veidrodyje ne bjaurų žmogų, o save labai gražią, pradėjau save vaizduoti, piešti, savimi gėrėtis“, – prisimena menininkė.
Ir dabar ji sako nesuprantanti žmonių, nemėgstančių fotografuotis, filmuotis ir visaip kitaip besislepiančių nuo bet kokio jų atvaizdo fiksavimo – jai tai visiškai svetima, nes ji jaučiuosi absoliučiai priešingai. „Kur tik yra kamera, ten man norisi įkišti savo veidą“, – pabrėžia moteris.
Sulaukus maždaug 22-ejų, anot laidos herojės, savivertės kreivė pradėjo lygintis. Bet D. Juodakytės gyvenime buvo atėjęs ir toks metas, kai ji suprato turinti kažką daryti su savo psichologija – užsibrėžti grandioziniai, tačiau nepasiekiami tikslai paskatino blogai jaustis.
„Kai išsikeli labai labai aukštus lūkesčius tiek sau, tiek kitiems, tai tave gali nuvesti į psichologinius paribius – galų gale tu negali įgyvendinti savo lūkesčių, nes jie nerealistiški. Tas narcisizmas, kuriam būdingas grandioziškumas, kai tu įsivaizduoji, kad viskas turi būti be galo įdomu, be galo faina, kad viskas tik taip turi vykti, tau, narcizui, tokiam visam nuostabiam, kai taip nevyksta, pasidaro labai sunku“, – pasakoja ji.
Tačiau D. Juodakytei iki šiol svarbu, kad žmonės aplink ją gerai jaustųsi. „Kaip pavyzdį galiu pateikti savo bendravimą su mokiniais ir studentais. Jiems labai patinka mano paskaitos ir pamokos, mes labai daug bendraujame, esame labai geri draugai, ir tai, kad jie gerai jaučiasi su manimi, verčia mane gerai jaustis“, – kalba laidos herojė.
Menininkė neslepia nuo paauglystės jautusi, kad negali ir nenori gyventi paprasto gyvenimo, kad gimė tokia ne veltui ir kad iš jos tikrai turi išeiti kažkas didelio. „Aš iš gyvenimo noriu visko. Tačiau artumą teorijai, kad tikslas pateisina priemones, jaučiu tik iš dalies. Manau, kad tikslas pateisina bet kokias priemones, išskyrus kito žmogaus orumo pažeminimą. Gyvenime ir mene gali daryti absoliučiai viską, kol tai neliečia kitų žmonių gerovės“, – teigia ji.
Plačiau – birželio 22 d. laidos „Spalvos“ įraše. Laidų ciklas „Spalvos“ – apie drąsias, visuomenei aktualias temas ir spalvingas, laisvas, įkvepiančias asmenybes bei jų neįprastas gyvenimo istorijas. Laidos režisierė ir prodiuserė – Elena Reimerytė.
Parengė Indrė Česnauskaitė.
