Sūnui žiurkinį Teksaso smauglį nupirkęs laidų vedėjas Algis Ramanauskas pats su juo nežaidžia. „Tai padaras, kuris neturi nei intelekto, nei empatijos, nei pripažįsta šeimininką“, – LRT RADIJO laidoje „Vasaros popietė“ sako jis. Savo augintiniu žinomas vyras vadina katiną, kuris iš pradžių į gyvatę žiūrėjo labai įtariai.
A. Ramanauskas – LRT RADIJO laidos „Vasaros popietė“ rubrikos „Minutė džiaugsmo“ svečias. Jį kalbina laidos vedėjai Lavija Šurnaitė ir Ramūnas Zilnys.
– Žmonės paprastai labai džiaugiasi bendravimu su savo naminiais augintiniais: katėmis, šunimis, rečiau – triušiukais. Bet tavo augintinis, kuris tau atneša džiaugsmo, yra kas toks?..
– Gyvatė, bet ji – ne mano augintinis. Mano augintinis – toks katinas be uodegos.
– Bet jūsų namuose auga gyvatė. Ji kaip ir tiesiogiai pavaldi tavo sūnui, bet tai jūsų namų augintinis, kurį matai, augini ir gali apie tai papasakoti. Kodėl šis gyvūnas?
– Mano vaikas labai užsimanė, o kadangi mes su žmona turime laimės turėti labai neblogą paauglį, kuris elgiasi gerai, kartais – netgi labai gerai, jis delikačiai išreiškė norą turėti tą šliužą. Mes pasitarėme, kad mūsų su žmona gyvenime dar nėra nutikę taip, kad gyvatė mums atneštų obuolį ir mus išvarytų už tai iš Edeno, nusprendėme, kad šią klaidą ištaisysime tokiu būdu.
Techniškai ji nėra nuodinga, neturi nuodų liaukų. Bet jeigu labai panorėtume, manau, būtų galima instaliuoti cisternėles su potašo cianidu kažkur ties žabtais.
– Kaip atrodo ta gyvatė?
– Ji graži. Visų pirma, tai smauglio tipo gyvatė, žiurkinis Teksaso smauglys. Jos tipas – leucistinė. Yra albinosai – visiškai balti, jų akys būna raudonos. Leucistas – lygiai toks pats, išskyrus tai, kad pigmentą akyse išsaugoja. Dėl to ta gyvatė yra visiškai balta, bet jos akutės yra juodos kaip turkų sultono vienos iš haremo padėjėjų.
– Kokio nuodingumo ji yra? Ką ji teoriškai gali blogiausio padaryti, jei bus blogos nuotaikos ir jūsų energiniai laukai susikirs?
– Techniškai ji nėra nuodinga, neturi nuodų liaukų. Bet jeigu labai panorėtume, manau, būtų galima instaliuoti cisternėles su potašo cianidu kažkur ties žabtais, kad ji juos suleistų dantukais, kurių neturi – vėlgi reikėtų ją vesti pas odontologą, kad įstatytų protezus. Tada galbūt ta gyvatė būtų mirtinai nuodinga.
Šiaip ji elgiasi gerai. Kai nusprendžia, kad tam ar kitam šaldytam peliukui atėjo metas nebeegzistuoti, tą peliuką apžiūri, užuodžia jo kvapą, nes jį reikia pašildyti šiltame vandenyje, kad jis būtų kaip gyvas, tada tą peliuką puola, aplink jį susiraito, iš mandagumo lengvai pasmaugia ir apžioja.
– O kai ateina svečiai, kurie nėra susipažinę su šiuo augintiniu, paleidžiate ją vinguriuoti?
– Ne, tam mes turime pusantro metro dydžio devinkojį vorą, o gyvatės tokiais būdais nekankiname.
– Kiekvienas augintinis turi vardą. Tos gyvatės vardas irgi išskirtinis.
– Taip. Kas yra įdomu ir šiek tiek netikėta man ir sūnui, vardą išrinko žmona. Jos vardas – teta Neringa.
– O tai kada būna ta minutė džiaugsmo? Kai turi šunį, pavyzdžiui, kai jis pasitinka tave grįžtantį namo, maloniai apšokinėja, apuostinėja, tu jį paglostai... O čia kai iš kameros traukiamas peliukas ar kai ta gyvatė lengvai smaugia?
– Peliuką pirmą kartą gyvatei sušėriau aš, o dabar ją šeria mano sūnus. Aš su ja nei žaidžiu, nei ką, nes ji padaras, kuris neturi nei intelekto, nei empatijos, nei pripažįsta šeimininką. Bet mano vaikas su ja žaidžia, kaip yra žaidžiama su smaugliais: paima ant rankų, ji kaišioja savo liežuvį ir neaišku, ką tuo metu galvoja.
– O koks katino požiūris į gyvatę ir kaip jie sutaria?
– Katinas pradžioje buvo nustebęs, nes pagalvojo, kad mes išdurnėjome. Po to jis, matyt, pagalvojo, kad išdurnėjo jis. Po su suprato, kad tai egzistuoja, ir dabar jam į gyvatę nusispjauti.
Plačiau – birželio 18 d. laidos „Vasaros popietė“ įraše.
Parengė Indrė Česnauskaitė.
