Švelnėjant karantino sąlygoms ir visiems pamažu sugrįžtant į įprastą gyvenimą, psichoterapeutai Eugenijus Laurinaitis ir Brigita Kaleckaitė ragina atkreipti dėmesį į artimuosius, ypatingai vyresnio amžiaus žmones ir nepalikti jų vienų. Tinklalaidėje „Ai, viskas gerai…“, skirtame psichinei sveikatai, ekspertai kalbėjosi apie išėjimą iš krizinio laikotarpio ir vidinius resursus padėti sau.
Nors situacija, atrodo, gerėja, tačiau vykstanti kaita – darbo ir pajamų praradimai, neaiškumas dėl ateities, daro tą pagerėjimą apgaulingą.
„Nors gyvenimas lengvėja, tarytum visi turėtų džiaugtis, bet kaip tik šiuo metu gali žmonės blogiau jaustis: nes kiti susitvarkė, o aš – ne, kiti važiuoja, daro, o man – tuščia. Svarbu stebėti savo aplinkoje žmones: kokia nuotaika, ar jie gali pakilti iš lovos, ar jie nėra užsisklendę, ar aš matau kaip nors pasikeitusį jų elgesį? Paklausti, „kaip tu tvarkaisi?“, parodyti dėmesį“, – rekomenduoja B. Kaleckaitė.
Bendruomeniškumas ir dėmesys vienas kitam šiame laikotarpyje ne mažiaus svarbūs nei karantino pradžioje. Ne visi prisipažins, kad sunku, ir tai gali sustiprinti dar didesnį vienišumo jausmą.
E. Laurinaitis paaiškina, kokį poveikį daro mūsų dėmesys: „Kai manimi kažkas rūpinasi, aš jaučiu, kad ir aš jiems reikalingas, ne tik jie man. Ir kai tai jaučiu, gyvenimas įgauna prasmę. Leisti vienam „susitvarkyti“ yra vienas iš vienišumo sukūrimo mechanizmų.“
Jis kviečia ypatingai atkreipti dėmesį į vyresnio amžiaus žmones: „Jiems gali būti sunku, nes jie atprato judėti ir bendrauti, žymiau daugiau gulėjo, jų kūnas kitoks, jiems pradėti judėti sunkiau. Reikia žymiai daugiau rodyti iniciatyvos ir juos judinti, kad atstatytumėme“.
Kad žinios apie lengvėjančią karantino situaciją gali reikšti visiškai kitokią realybę žmonėms, rodo ir bauginanti statistika.
Gydytojas psichoterapeutas E. Laurinaitis pasidalino JAV atliktais tyrimais, pagal kuriuos 1 procentu padidėjus nedarbui, 0,8 procento padidėja savižudybių skaičius. Tai labai ženklus pokytis, todėl ekspertai ragina susirūpinti mūsų visų pasirengimu atpažinti ir padėti.
„Su galimais savižudžiais turės pirmiausiai susidurti visai ne profesionalai: artimieji, draugai, gydytojai. Jie turi būti mokomi sureaguoti – žinoti, ką jie turi daryti. Draugai turi pasistengti nuvesti iki profesionalo, kuris gali įvertinti pavojaus lygį ir imtis profesionalių veiksmų. Jei žmogus signalą duoda sveikatos apsaugos profesionalui – neišleisti to žmogaus pro duris, pasikviesti psichiatrus, kurie gali jį globoti“, – pataria E. Laurinaitis.
Ekspertai atkreipia dėmesį, kad savižudybė yra impulsyvus poelgis – sutrinka mąstymo procesas, todėl svarbu sustabdyti žmogų ir duoti jam laiko pamatyti pasaulį kitaip – taip dažniausiai galima išvengti nelaimės.
Mes patys taip pat galime sau padėti pildydami savo resursus, kurie padeda susitvarkyti su gyvenimo sunkumais.
„Problemos nesibaigs, visada bus iššūkių, bet resursai padeda susitvarkyti – kuo geriau pažįstame savo resursus, tuo lengviau tvarkytis patiems“, – teigia psichoterapeutė B. Kaleckaitė.
Ji pataria paprasčiausiai susirašyti, kas padeda greitai nusiraminti, atsistatyti, ką malonu veikti. Ir skirti šioms veikloms laiko savo kasdienybėje.
Psichoterapeutas E. Laurinaitis papildo, kad vienas svarbiausių vidinių resursų yra miegas ir gyvenimo prasmės pojūtis: „Kas iš tikrųjų mano gyvenime svarbu, o kas – menkniekiai. Prasmę turim surasti, jos negalim sugalvoti.“
Kalbėdami apie resursus abu psichoterapeutai atkreipia dėmesį, kad resursai, mus atpalaiduojančios ir sustiprinančios veiklos, skirti atsigauti, o ne bėgti nuo problemų.
„Resursai gali kartais tapti bėgimu: aš galiu nemėgti savo darbo ar santykių ir naudoti resursus bėgimui, problemos nesprendimui. Reikia situaciją keisti, o ne naudoti resursus“, – pataria B. Kaleckaitė.
Psichoterapeutas E. Laurinaitis taip pat pasidalino savo resursais, kurie jam padėjo karantino metu: fizinė veikla, muzikos klausymasis (dvi iš dažniausiai klausomų dainų „Kaip sirpsta vyšnios Suvalkijoj“ ir „Severiutė“), pasikalbėjimas su anūkais, skaitymas (I. Ilfo ir J. Petrovo „Aukso veršis“ ir „Dvylika kėdžių“, M. Bulgakovo „Meistras ir Margarita“).
