Balandžio 7-oji tautos istorinėje atmintyje sureikšminta kaip Lietuvių mokslo draugijos steigimo kalendorinė data. Dr. Jonas Basanavičius su bendražygiais Vilniuje 1907 m. subūrė šią draugiją, siekdami išpuoselėti būsimos nepriklausomos Lietuvos valstybės pamatų daigus: kultūrą, švietimą, mokslą. Tuo buvo pradėta labai reikšminga veikla, galiausiai sukūrusi Lietuvos mokslo akademiją, nacionalinį muziejų, lituanistikos archyvą, lietuviškas gimnazijas.
Draugijos narių sąraše galima rasti ir Alfonso Moravskio pavardę, kurio gimimo datą taip pat žymi šios dienos kalendoriaus lapelis. Draugijoje jis skaitė pranešimus ekonomikos ir finansų klausimais. Įdomūs yra šio žmogaus gyvenimo siekiai ir vingiai: A. Moravskis (1868–1941) - vienas pagrindinių Lietuvos socialdemokratijos kūrėjų, dar įvardijamas ir ekonomistu, finansų specialistu, kraštotyrininku. Betgi mūsų laikais jis ne taip dažnai ir minimas... Jo gyvenimą apžvelgiant, dera faktus gretinti su svarbiausiais Lietuvos nepriklausomybės atgavimo įvykiais.
Alfonsas Moravskis gimė prieš 151-erius metus Pažvėrinių dvarelyje netoli Smilgių. Vaikystė – Panevėžio mieste; o baigęs Šiaulių gimnaziją, studijavo Charkovo, Kazanės, Kijevo universitetuose veterinarijos mokslus. 1902 m. baigė Leipcigo aukštąją prekybos mokyklą, po to dar apie 3 metus studijavo ekonomiką ir finansus Vokietijoje ir Šveicarijoje.
Dar besimokydamas gimnazijoje, jaunatviškų minčių apie naudingą visuomenei tarnystę skatinamas A. Moravskis ėmė domėtis socializmo idėjomis, o studijuodamas įsijungė ir į praktinę politinę socialdemokratų veiklą. Patyrė valdžios persekiojimą, buvo suimtas, trumpai kalintas Peterburge ir Panevėžyje. 1892-ų m. pabaigoje apsigyvenęs Vilniuje, ėmė steigti darbininkų savišvietos kuopeles, jose aiškinti socialdemokratų sąjūdžio tikslus. O 1896 m. gegužės 1 d. A. Moravskis drauge su vaikystės bičiuliu gydytoju Andriumi Domaševičiumi (1865–1935) ir kitais Vilniaus bei Kauno socialdemokratinių grupių vadovų įsteigė pirmąją politinę partiją Lietuvoje. Tame suvažiavime dalyvavo ir grupė varpininkų iš Suvalkijos – Stasys Janulaitis, Kazys Grinius ir kt. Lietuvos socialdemokratų partijos programoje, kurią pagrindinai rengė A. Moravskis, buvo numatytas siekis atkurti nepriklausomą demokratinę Lietuvos Respubliką, laisvu noru sudarančią federaciją su kaimyninėmis valstybėmis, kitados buvusiomis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ar Abiejų Tautų Respublikos sudėtyje. Įdomu, kad šią programą į lietuvių kalbą iš lenkų išvertė K. Grinius, - mat A.Moravskis ir A.Domaševičius kaip bajoraičiai lietuviškai gerai nemokėjo. Būsimojo prezidento K. Griniaus iniciatyva buvo leidžiamas ir socialdemokratų laikraštis „Lietuvos darbininkas”.
Toliau Vilniuje A. Moravskis nieko reikšmingesnio nespėjo nuveikti, nes vengdamas arešto, turėjo bėgti į užsienį. Gyveno Briuselyje, Ciuriche, Leipcige, kituose Vokietijos miestuose. Ten organizavo lietuviškos socialdemokratinės spaudos leidybą, užmezgė ryšius su Škotijos ir Amerikos lietuviais, o 1889 m. Šveicarijoje netgi įkūrė Užsienio lietuvių socialdemokratų sąjungą. Į spaudoje rašė A. Lietuvio slapyvardžiu, - tai aiškiai rodo jo tautinį apsisprendimą. Dar ir tai, kad jis aktyviai prisidėjo organizuojant lietuvių skyrių 1900-ų m. Paryžiaus pasaulinėje parodoje. Tai buvo labai svarbus įvykis, nes dalyvavimas parodoje visam pasauliui parodė, kad lietuvių tauta tebėra gyva ir kovoja dėl savo ateities. Mat valdžioms leidus įrengti tik etnografinę ekspoziciją, buvo pagudrauta: kaimo troboje sudėtos ir užsienyje - Prūsijoje bei Amerikoje - išleistos knygos, kurios knygnešių slaptais takais takeliais pasiekdavo visus Lietuvos kampelius. Veikla organizuojant parodą stipriai paskatino lietuvių vienybę, parodė, kad tik bendru darbu ir pasiaukojimu galima išsaugoti tautinę kultūrą, jos gyvybingumą. A. Moravskio to meto publikacijos savitos ir įdomios: istorinės, pavyzdžiui, straipsnis „Kaip Maskolija persekiojo Lietuvą“, ir kultūrinės – „Antroji lietuvių liaudies paroda“, kur jo labai palankiai įvertinta M. K. Čiurlionio dailės kūryba.
Apie 1905 m. A. Moravskis iš Vokietijos persikėlė į Rusiją. Apsigyvenęs Peterburge, dirbo kadetų laikraščio „Reč" redakcijoje. O svarbiausia, kad prieškariu Vilniuje suspėjo organizuoti du Lietuvos ir Baltarusijos gubernijų ekonomikai skirtus suvažiavimus, tada vadovavo jų metu įsteigtoms ekonominėms organizacijoms, rūpinosi pirmo lietuvių banko Vilniuje steigimu, bendradarbiavo dienraštyje „Vilniaus žinios“.
Nuo 1919 m. apsigyvenęs Kaune, Lietuvos ir užsienio šalių leidiniuose spausdino ekonomikos krypties straipsnius, 1922 m. įsteigė žurnalą „Lietuvos ūkis“. Įsijungęs į mokslinę veiklą, A. Moravskis socialdemokratų partijos veikloje nebedalyvavo. O gal, kad pamatė, kur socializmo idėjos nuvedė buvusius bendražygius, pavyzdžiui, Feliksą Dzeržinskį.... 1922 m. rudenį A.Moravskis buvo pakviestas docento pareigoms į Lietuvos universiteto Politinės ekonomijos katedrą, skaitė paskaitas Lietuvos ūkio ir finansų klausimais. Iš to meto jo publikacijų verta paminėti kaip labai reikšmingus darbus vadovėlį „Lietuvos finansai“ I ir II d. (1925 m.) bei apybraižas: „Kraštotyra ir mūsų visuomenės ūkio bei finansų pažinimas“ (1925 m.), „Lietuvos darbininkų judėjimo istorija sąryšy su Lietuvos valstybės atgimimo judėjimu: pirmasis dešimtmetis: 1892–1902 m.“ (1931 m.), „Lyginamoji Pabaltės valstybių visuomenės ūkio apžvalga“(1932 m.). Studentams paruošė dvi istorijos paskaitas apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ekonomiką; išliko jų rankraščiai. Universitete darbavosi iki 1933 m., vasaros atostogas praleisdamas gimtinėje, kur pasistatė vasarnamį. Mirė A. Moravskis 1941 m. kovo 15 d. Kaune. Jo atminimą gimtinėje saugo du ąžuolai galiūnai ir paminklinis akmuo. O veiklą ir mokslinius darbus įvertino istorinis laikas...
