Kultūra

2019.03.15 22:13

Marius Ivaškevičius: labai nenorėčiau, kad likę gyvi partizanai taptų politiniais įrankiais

Indrė Makaraitytė, LRT TELEVIZIJOS laida „Dienos tema“, LRT.lt2019.03.15 22:13

Rašytojo Mariaus Ivaškevičiaus greičiausia net pristatyti nereikia, nors labiausiai jį išgarsino ne garsių režisierių statomos jo pjesės, o prieš keliolika metų išleistas romanas „Žali“. Šis romanas tapo priežastimi reikalauti, kad M. Ivaškevičiui nebūtų įteikta Nacionalinė kultūros ir meno premija. Po to dar buvo kreipimasis į teisėsaugą dėl esą rašytojo žodžiuose įžvelgto tautos šmeižto.

– Jūs nebuvote Lietuvoje, kol visa tai čia virė, visos tos emocijos dėl Jūsų kūrinio, dėl to, kaip Jūs kalbate, ką sakote. Kai periodiškai grįžtate į Lietuvą, galėtumėte pamatuoti Lietuvos temperatūrą? Kokia tos žodžio laisvės temperatūra? 

– Esame įkaitę. Tą pajutau savo kailiu ir dar iki skandalo bandžiau kažkaip skleisti tą pozityvą. Mes esame susiskaldę, ir galbūt laikas kažkaip mums vėl sueiti į kažkokį vienetą, bet to skaldymo tik daugėja. Nežinau, galbūt rinkimai vienas po kito, žmonių grūdimasis į valdžią einant per kitų galvas, turbūt tokį efektą ir davė.

– Daug perskaičiau atsiliepimų apie jus, apie tai, kaip ir ką jūs kalbate, kokie Jūsų pasisakymai. Atsiliepimų apie romaną „Žali“ buvo labai daug, ir kai jis pirmą kartą buvo išleistas, ir dabar, kai kilo šitos diskusijos. Turbūt daugiausia atsiliepimų yra tokių, kad autorius gali parašyti vieną ar kitą, bet kodėl negali būti kritikuojamas meno kūrinys ir kodėl negali būti išreiškiamos skirtingos nuomonės? Tai gal gerai, kad jūsų kūriniai, darbai yra kritikuojami?

– Puiku, kad yra kritikuojami. Aš visada sakau, kad kritika yra būtinas segmentas menui egzistuoti. Jeigu menas nebegaus atgalinio profesionalaus ir neprofesionalaus atsako, tai jis bus tarsi akmuo, mestas į šulinį, kuris nepasiekia jokio vandens. Bet yra kritika ir yra puolimas. Tai visiškai skirtingi dalykai. Kai tave nori įkišti į kalėjimą už kūrinį.

– Ar jus norėjo įkišti į kalėjimą už kūrinį, ar vis dėlto už tai, ką jūs pasisakote gyvenime?

– Ne, be abejo, romanas „Žali“ buvo pasirinktas kaip pretekstas. Netgi žinau, kad tam tikra politiškai šiuo metu suaktyvėjusių žmonių grupė suplanavo visą puolimą. Ji pradėjo, o paskui prisidėjo kiti: kai kažką spardo, kažkam norisi taip pat įspirti.

– Jūs turite omeny, kad tai buvo suplanuotas puolimas prieš jus? Dėl ko?

– Dėl ko – galiu tik spėti, bet įtariu, kad iš tiesų dėl dviejų dalykų. Manau, pirmas dalykas – dėl mano kvietimo į Molėtų maršą, į nužudytų žydų kapus, tą dieną, kai tai įvyko prieš 75 metus. Antras dalykas, kuris turbūt dar svarbesnis, – tai prieš daugiau kaip metus mano kvietimas nustoti garbinti ir turėti Vilniuje gatvę, alėją, pavadintą Škirpos vardu. Manau, šitas turbūt buvo kertinis dalykas.

– Ar jūs norite pasakyti, kad jūsų labai vienareikšmiškas pasisakymas dėl to, jog Lietuva dalyvavo Holokauste ir lietuviai prisidėjo prie jo, ir tai, kad atminimo ir įsisąmoninimo iki šiol nėra, galėjo paskatinti neigti jūsų kūrinį, kuris yra apie partizanus?

– Taip, nes kažkodėl Lietuvoje nuolat bandoma daryti priešpriešą tarp Holokausto ir partizaninio karo. Aš nelabai suprantu kodėl, bet ji pastoviai kažkokiu būdu iškyla, ir šitoje vietoje nutarė žmogų, kuris bando kažką kažkiek kalbėti apie tą mūsų kaltę Holokausto metu, sukompromituoti šmeižiant iš esmės. Tai, kas buvo daroma su romanu „Žali“, buvo grynai šmeižtas žmonių, kurie neskaitė knygos, o tik rankiojo citatas.

– Mariau, kodėl taip daroma? Partizanai nežudė žydų. Jeigu rezistencijoje dalyvavę galbūt kai kurie yra susitepę rankas, bet ant partizaninio judėjimo nekrenta dėmė, kodėl tai yra daroma?

– Neturiu atsakymo. Man nesuprantamas tas supriešinimas. Man vienodai svarbu ir Holokausto aukos, ir partizaninio karo dalyviai. Šiandien, beje, yra simboliška diena, kai Jonui Žemaičiui būtų suėję 110 metų, kai jis gimė. Tie visi bandymai mane supriešinti su juo ir su partizanais tikrai nepasieks rezultato. Ta prasme, gerbsiu juos taip pat, kaip gerbiau.

– Ar gali būti taip, pavyzdžiui, kad galbūt pritrūko jautrumo rašant romaną „Žali“? Kuo, beje, nemažai ne tai, kad kaltina, bet tiesiog kritikuoja jūsų romaną. Jūs pasiėmėte tarsi herojus iš realaus gyvenimo, bet sugalvojote jiems vaidmenis ir įdėjote į lūpas žodžius, kurių galbūt jie nesakė. Tai buvo jūsų vaizduotės vaisius, ir toks paralelinis pasaulis galbūt galėjo tiesiogiai įžeisti artimuosius, gimines arba to rezistencinio judėjimo dalyvius?

– Viskas gali įžeisti, jeigu labai norisi įsižeisti. Tiesiog siūlyčiau tiems žmonėms, kurie įsižeidžia arba nori tą įžeidimą ištransliuoti kitiems, pabandyti parašyti romaną. Grožinį kūrinį apie žmogų, apie kurį turime labai nedaug biografijos, žinių ir detalių, kurias reikia toliau užpildyti fantazija. Tą dariau su Jono Žemaičio figūra, turėdamas pačias geriausias intencijas. Tiesą sakant, čia turbūt paradoksas, nes kai rašiau tą romaną, buvo 1999-2000 m. Įsivaizdavau, kad atlieku labai patriotinę misiją, nes bandžiau atšviežinti partizaninę temą, laisvės kovą savo kartai, jauniems žmonėms.

– Kodėl tuomet jūs likote nesuprastas tų, kurie dalyvavo? Būtent tie žmonės ir kritikuoja romaną „Žali“.

– Ką reiškia „tie, kurie dalyvavo“? Dalyvavo labai daug žmonių. Mes nežinome, ką pasakytų kiekvienas žemaitis apie šitą romaną. Tikrai tikiu, kad tai buvo karys, kuriam tas gyvenimo rupumas, deja, buvo realybė.

– Jis visko neteko galų gale.

– Jis visko neteko. Žinote, kai man sako, kad nereikia rašyti apie kasdienybę bunkeryje, kur stovi kibiras, kur partizanai tuštinasi, ir aprašyti apie tai, bet, suvokite, kad tokiomis sąlygomis net toks dalykas tampa didžiule problema, kuri gali tave išduoti. Tu negali pasituštinti intymiai, nes nežinai, kur viską dėti, nes tavęs ieško, tave nuolat seka. Kiekvienąkart žiūri, kuo tas karas skiriasi nuo kitų, ir šiuo atveju man jis pasirodė įdomus savo įtampa, kad gyveni nuolatinėje įtampoje, kai tave medžioja, seka. Iš tų detalių ir kūriau romaną.

– Ar Jonas Žemaitis yra jūsų herojus, buvo jūsų herojus, gyvenimo herojus?

– Kiekvieną kartą, kai einu pro jo paminklą, mintyse sakau: „Sveiki, Jonai.“ Tai yra žmogus, su kurio gyvenimu ir biografija praleidau 3 metus. Praktiškai tai yra dalis manęs – taip buvo ir bus.

– Kaip įvertintumėte, kodėl tik dabar, po Rūtos Vanagaitės, turbūt būtų galima taip pasakyti, nelabai adekvačių komentarų A. Ramanausko–Vanago atžvilgiu, prasidėjo gilesnis domėjimasis partizanais, rezistencine kova? Kas iki tol buvo gana vangu.

– Manyčiau, tai yra Rusijos agresijos kažkuria prasme efektas. Iki tol mes gyvenome gana ramų, taikų gyvenimą, negalvodami apie karo galimybę. Čia ji staiga atsirado. Viso šito fone turbūt reikėjo atrasti pavyzdžių, kurie pagaliau leistų surinkti tuos 3 000 šauktinių, kurie buvo tapę problema. Manyčiau, kad tokia partizaninės temos aktyvacijos priežastis. Iš šios pusės, manau, tai yra gerai. Tie žmonės tikrai nusipelnė pagarbos, kokią jie dabar turi. Iš kitos pusės, labai nenorėčiau, kad likę gyvi partizanai taptų politiniais įrankiais ir būtų naudojami tam tikrų politinių jėgų, kas šiandien vyksta. Tokiu būdu jie labai susiaurina visą kovą, jie tarsi sako: „Taip, mes palaikome nacionalistus.“ Ta kova tampa privatizuojama tų pačių nacionalistų.

Dienos tema. M. Ivaškevičius

– Ar dabar, jeigu šiandien reikėtų imtis tos pačios temos, būtų toks pat romanas „Žali“, ar vis dėlto būtų kitoks, išgyvenus visą asmeninio puolimo dramą?

– Žinote, šiandien jos tikrai nesiimčiau, nes niekada nerašau konjunktūrinių knygų, temų. Tai yra tai, apie ką labai daug kalbama visuomenėje, viešumoje. Man, kaip rašytojui, tai nebėra medžiaga. Todėl tada aš ir rašiau, nes partizaninis karas buvo primirštas, jis buvo tarsi tų senukų karas ir visiškai neįdomus jauniems žmonėms. Pasirodė labai daug tokių sentimentalių, blogai parašytų knygų apie tą laikotarpį.

– Atsiminimų?

– Ne, ne tik. Ir grožinių taip pat. Jos iki šiol rašomos, tiesiog jūs nežinote, nes jos yra labai blogos.

– Mariau, ar nebijote rašyti Lietuvoje dabar? Ar neišgąsdino tas puolimas ir galų gale netgi po šiaip pasisakymų, ne tik dėl knygos?

– Ar nebijau kalbėti – klausiate manęs. Kaip matote, sėdžiu ir kalbu. Nežinau, ar dar rašysiu kada nors, ar liesiu lietuviškas temas. Ne todėl, kad būčiau išsigandęs, bet jeigu tai yra taip jautru, tai iš tikrųjų temų yra pakankamai. Bet negaliu pasakyti, negaliu garantuoti, galbūt po kažkiek laiko grįšiu.