Naujienų srautas

Kultūra2026.11.16 13:10

Jano Naszewskio filmas „Egzaminas“: esame empatiški ir rūpinamės vienas kitu

00:00
|
00:00
00:00

Jau seniai nebegėda rūpintis savo psichikos sveikata. Patirtis psichologo kabinete kai kuriems žmonėms net yra kriterijus renkantis romantinį partnerį. Ir tai yra visiškai suprantama – lengviau megzti ryšį su žmogumi, kuris geba įvardyti ir reflektuoti jausmus ir yra susipažinęs su savo traumomis. Vis dėlto įstabu, kaip greitai nuo „sovietinės“ jausmų represijos mes perėjome prie kalbų apie prieraišumo tipus. Sparčiai populiarėja ir porų terapija. Jano Naszewskio filmas „Egzaminas“ (2025) šį žanrą jungia su kitu – komedija.

Kad filmas ketina būti juokingas ir žavus, darosi aišku bene iškart. Žiūrovą pasitinka atpažįstamas lenkiškas normcore`as – už dyzelinio „Volvo“ universalo priekinio stiklo matome pliktelėjusį komiškos fizionomijos Jeržį, kuris pūškuoja tvarkydamas mašinoje prikauptą chlamą. Ant prietaisų skydelio jam linksi Jėzaus figūrėlės galva, o nuo galinės sėdynės jį stebi erelio iškamša.

Pirmojo bajerio sulaukiame nepraėjus nė minutei nuo filmo pradžios. Suskamba anties kvaksėjimo garsą skleidžiantis Jeržio telefonas – skambina nuogąstaujanti klientė. Jeržis ją patikina, kad „ponas Mariušas tikrai neserga depresija – buldogai irgi gali turėti blogą dieną“.

Į automobilį įlipusi guviai nusiteikusi Jeržio partnerė Malgožata (aktorė ir scenarijaus bendraautorė Agnieszka Matan) padėkoja vyrui už rastą valandą svarbiam reikalui: jie vyks į terapijos sesiją. „Volvo“ atbulomis išriedant iš daugiabučių kiemo suskamba pakilus garso takelis ir netrukus pora atsiduria Lenkijos psichoterapijos institute. Skambant meilės dainai Jeržis ir Malgožata ryžtingai žengia instituto koridoriais, su pasišokimu apeidami valytojos ką tik išplautas grindis.

Visas veiksmas iki porai įžengiant į terapeuto kabinetą paruošia žiūrovą, įsteigdamas pasikartojančių motyvų ir sužadindamas lūkesčių. Nesunku perprasti poros dinamiką ir tipines ydas – Jeržis, kaip priklauso vyrui iš Rytų Europos, nuolatos dirba ir vengia emocijų, o Malgožata nerimauja dėl abiejų. Pora apsitaria, kaip elgtis: neliesti tėvų, darbo temų ir „nekelti dramų“. Sukalba turbūt jau daug sykių kartotą poros mantrą – „esame empatiški ir rūpinamės vienas kitu“. Psichoterapeutas praneša, kad sesiją stebės komisija: ekspertai iš Lenkijos ir užsienio. Paaiškėja, kad laukia egzaminas, tik lieka neaišku, kieno.

Kruopščiai sustatyti darnios poros lūkesčiai kabinete ima byrėti, provokuodami juoką. Terapinį procesą stebintys ekspertai įdėmiai vertina, komentuoja ir užsirašinėja – jie įkūnija instanciją, kuriai norisi, bet neįmanoma įtikti. Užsienio eksperto tropas terapiją paverčia pasirodymu didžiajam Kitam – Rytų europiečiai, žinoma, labai stengiasi įtikti Vakarams.

Sunku apsimesti, kad stebėtojų nėra: Malgožata keliskart nevalingai ima kalbėti tiesiai ekspertams ir yra sudrausminama, paskui prašneka angliškomis frazėmis, o į partnerį staiga kreipiasi Džordžo vardu. Galiausiai per egzaminą ketvirtoji siena tarp poros ir komisijos dramatiškai pralaužiama.

Ši komedija nebando būti visiškai realistiška, priešingai – rodo, kad yra dirbtina, sukonstruota. Veikėjai lengvai perprantami, šabloniški, o vaidyba kone karikatūriška: pasitelkiama pernelyg raiški mimika ir stambūs planai. Keista, tačiau tai netrukdo nuoširdžiai įsijausti ir tapatintis su veikėjais. Vaizdo ritmas atitinka siužeto nuotaiką ir įtraukia – montažo greitis intensyvėja kylant emocinei įtampai, o kulminacijoje kamera iš statiškos pereina į rankoje laikomą.

Garso takelis taip pat tarsi įsiveržia iš išorės: pradžios ir pabaigos muzika smarkiai, kone dirbtinai formuoja vyksmo nuotaiką, o per sesiją išryškinami komisijos užsirašinėjimo garsai įkyriai primena apie visada šalia esančius stebėtojus ir kelia nerimo lygį. Atstumą kuria ir nespalvotas vaizdas, retai naudojamas šiuolaikinėse komedijose.

Filmas baigiamas anachronistiniu sprendimu: vaizdas užsiveria apskritimu (angl. iris out), galiausiai centre palikdamas vėl meilę vienas kitam atradusios laimingos porelės veidus. Tai nėra savitiksliai sprendimai – jie aktyviai atkreipia dėmesį ne tik į filmo, bet ir į pačios vaizduojamos patirties sukonstruotą pobūdį, kuris ir tampa filmo temine ašimi.

Bene komiškiausia scena – terapeuto bandymas įveikti poros emocinį bloką pasitelkiant žaislus kaip terapijos dalyvių avatarus. Meškiukui bandant kalbėtis su įsižeidusia lego kaladėle, procesą reguliuoja terapeutas – policijos mašinėlė. Taip darsyk parodoma, kad terapinė situacija yra performatyvi ir subtiliai disciplinuojanti.

Šiuolaikinė terapinė kultūra ne tik aiškina mūsų patirtį, bet ir nuolat ją formuoja, suteikdama jai sąvokas ir norminius pavidalus. Terapijos praktika tuo pačiu metu yra tiek pasirodymas, tiek egzaminas, tiek nuoširdus bandymas būti savimi ir megzti ryšį. Galima sakyti, kad būtent išveikiant sunkumus nuoširdžiai performatyviu būdu ir bandoma gyti. Vaistu nuo susvetimėjimo, nuobodybės, persidirbimo ir jausmų represijos tampa kakofoniškas performansas.

Tekstas parengtas kino kritikos mokymų programos „Shorts Critics 2026–2027“ metu. „Shorts Critics“ – kino kritikos mokymų programa, skirta pradedantiesiems kino kritikams, žurnalistams ar kultūros komunikacijos lauke dirbantiems specialistams, kurie siekia gilinti žinias kino kritikos srityje, lavinti įgūdžius tekstų rašymo srityje, įgyti trumpametražio kino kritikos praktinių įgūdžių. Kino kritikos mokymų programą „Shorts Critics“ organizuoja lietuviškų trumpametražių filmų agentūra „Lithuanian Shorts“.

Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.

LRT yra žiniasklaidos priemonė, sertifikuota pagal tarptautinę Žurnalistikos patikimumo iniciatyvos programą

Naujausi, Skaitomiausi