Ką reiškia kantriai ir užsispyrusiai laukti, kol pasaulis – vidinis ir išorinis – prasiplės, pasikeis? Tokį klausimą naujausiame trumpametražiame filme „Vidinio gyvenimo okupacija“ kelia palestiniečių kilmės britų menininkė Rosalind Nashashibi. Jį Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje galės pamatyti ir Lietuvos žiūrovai.
Per jaunos merginos siekį sužinoti, kada ją aplankys meilė, filmų kūrėja bei tapytoja bando atskleisti Palestinos gyventojų laukimą, kol prasiplės jų pasaulis. Filmas, iš pradžių sukurtas rodyti viešose traukinių stotyse Šveicarijoje, dabar keliauja per pasaulį kaip kūrinys, kurį galima suprasti keleriopai.
„Man atrodo, kad šis filmas yra apie tai, kas nutinka žmogaus svajonėms ir vidiniam pasauliui, kai jis gyvena okupacijos kontekste“, – portalui LRT.lt sakė R. Nashashibi.
Menininkė sako nesibaiminanti vartoti termino „genocidas“, kai kalbama apie karą Gazos Ruože, ar „apartheidas“, kai aptariama padėtis Vakarų Krante, nors pripažįsta, kad nemažai žmonių bijo būti apšaukti antisemitais vien dėl kritikos Izraelio politikai okupuotose teritorijose.
Tačiau R. Nashashibi sako, jog jos aplinkoje tokių baimių nėra daug, kaip tik esama daug solidarumo ir tikėjimo, jog žmogaus teisės egzistuoja visiems.
– Gal galite šiek tiek papasakoti apie savo naują dokumentinį filmą „Vidinio gyvenimo okupacija“ („Occupation of the Inner Life“)?
– Aš gal jo nevadinčiau dokumentiniu filmu. Tai paprastas filmas. Jo trukmė – apie 8 minutes. Jis prasideda Taro kortų sesija. Ant stalo matomos Taro kortos, jauna moteris klausia būrėjos apie meilę, kada jos situacija pasikeis, kada kas nors nutiks. O Taro kortų būrėja sako: „Kai tu įsimylėsi.“ Atsakymo esmė, kad jai reikės dar palaukti, kad situacija pasikeistų, ji turi palaukti, kol jos pasaulis prasiplės.

Tada nuo čia kamera juda per tapybos darbus mano studijoje, kurie susiję su Palestina ir atspindi palestiniečių gyvenimą, tam tikrus kultūrinius ženklus, taip pat yra žirgų motyvas. Toliau kamera slenka prie mano tėvo. Tai panašu į dienoraštį, nes jaunoji moteris yra mano dukra, o tada vaizduojamas mano tėvas. Jis matomas vienas savo namuose, o aš esu matoma veidrodyje, nes jį filmuoju. Filme matoma ir daugiau darbų, susijusių su Palestina.
Man atrodo, kad šis filmas yra apie tai, kas nutinka žmogaus svajonėms ir vidiniam pasauliui, kai jis gyvena okupacijos kontekste. Kai kūriau šį filmą, negalėjau jo kurti Palestinoje, negaliu šiuo metu ten nuvykti. Bet norėjau, kad filmas būtų apie momentą, kai jauna moteris atsiduria ties suaugusiojo gyvenimo slenksčiu, ties romantinio gyvenimo slenksčiu ir kai tai vyksta okupacijos kontekste, kaip kad yra Gazoje ar Vakarų Krante.
Tai tam tikra meditacija, dienoraščio tipo filmas, kuris atkreipia dėmesį į okupacijos įtaką vidiniam žmogaus pasauliui. Filmas iš pradžių buvo kuriamas rodyti traukinių stotyse ir platformose Šveicarijoje. Tai buvo viešasis užsakymas, todėl stengiausi, kad filmas būtų muzikalus ir patrauktų žmonių dėmesį kelioms minutėms ir vis tiek suteiktų tam tikros prasmės, patirties. Nereikia pamatyti viso filmo, kad suprastum prasmę, bet vis tiek gali įžvelgti keletą detalių. Toks buvo filmo konceptas.
– Kai jaunai moteriai būrėja Taro kortomis pasako, jog ji turės palaukti, kol įsimylės ir jos pasaulis pasikeis, ar tai kažkaip susiję su viltimi, kad palaukus kažkas pasikeis ir Gazoje bei Vakarų Krante?
– Taip, tai viena iš reakcijų į okupaciją. Net žvelgiant iš išorės į genocidą esama jausmo, kad kažkurį laiką niekas nepasikeis, ypač matant neveiksnumą. Tvyro jausmas, kad reikia laukti. Viename iš tapytų darbų, kurie rodomi filme, apačioje parašyta: „Palauk dar savaitę.“
Man atrodo, kad šis filmas yra apie tai, kas nutinka žmogaus svajonėms ir vidiniam pasauliui, kai jis gyvena okupacijos kontekste.
Aišku, egzistuoja ir toks atkaklesnis pasipriešinimo jausmas, kuris irgi simboliškai atspindimas darbe, kai rankos laiko akmenis. Abu šie jausmai yra tvirtybės pagrindas: nejudėjimas iš vietos, likimas savo žemėje, laukimas. Bet yra ir jaunas žmogus, kuris žengia į suaugusiųjų pasaulį ir laukia, kol nutiks gyvenimas. Aš sujungiu tuos du dalykus. Galvojau apie viltį, bet ir tam tikra prasme apie sustingimą, įstrigimą.
– Ar Taro kortos reiškia ką nors specifiško palestiniečių kultūroje?
– Ne, nemanau, bent jau aš nežinau. Tai tiesiog buvo mano ir mano dukros noras. Aš kažkiek domėjausi kinų divinacija [būrimu ir likimo pranašavimu], kuri susijusi su senovine knyga „I Ching“ („Pokyčių knyga“). Kai mano dukra buvo paauglė, aš jai papasakojau, kaip tai daroma, ir kiek vėliau ji susidomėjo Taro kortomis. Ji šiek tiek tai praktikuoja.
Tačiau šis buvimo už Palestinos ribų jausmas ir pasitikėjimas atsitiktinumu yra tam tikras bandymas rasti būdą, kaip mąstyti apie ateitį. Pačiame filme labai intuityviu būdu bandžiau sugretinti šias dvi būsenas: būseną, kai esi ties žinių apie gyvenimą riba, ir būseną, kai gyveni okupacijos sąlygomis.
– Daugelyje Vakarų visuomenių Palestinos valstybingumo klausimas kelia didelę poliarizaciją, nes dalis žmonių palaiko Izraelį, dalis – palestiniečius. Pristatydama meno kūrinius, kurie liečia šią temą – ar tai būtų filmas, ar tapybos darbai – patiriate kritiką ar palaikymą? Kaip tai vertinama jūsų aplinkoje?
Pastaba: Palestinos valstybingumo klausimas visuomet buvo poliarizuojantis, bet po 2023 m. spalio 7 d. „Hamas“ įvykdytos atakos prieš Izraelio civilius gyventojus, kurios metu žuvo apie 1200 žmonių ir dar 252 asmenys paimti įkaitais, klausimas tapo dar labiau skaldantis.
Izraelis pradėjo karą Gazos Ruože, kurio metu žuvo daugiau nei 74 tūkst. palestiniečių, o Vakarų Krante nelegaliose gyvenvietėse gyvenantys žydų naujakuriai nužudė apie 1 tūkst. palestiniečių, naujakuriai taip pat vykdo išpuolius ir stengiasi išstumti palestiniečius iš namų Izraelio ginkluotosioms pajėgoms beveik nesikišant.
Vakarų Krantas, Rytų Jeruzalė ir Gazos Ruožas pagal tarptautinę teisę nuo 1967 m. yra laikomi Izraelio okupuotomis teritorijomis.
– Ne, aš nepatyriau atakų, taigi tikrai neturiu ką labai pakomentuoti. Bet aš neįsitraukiu į bendravimą su žmonėmis, kurie yra vadinami sionistais. Bet, kita vertus, jaučiu labai daug solidarumo. Tikriausiai aš praradau kokias nors galimybes rengti parodas ar peržiūras kur nors, bet ir gavau daug iš žmonių, kurie parodo solidarumą palestiniečių pastangoms.

Pavyzdžiui, rengiau pasirodymus Baskijoje (Ispanija), Belgijoje, Nyderlanduose – vietose, kurios yra atviresnės idėjai, jog palestiniečiai irgi turi teisių, kad nėra nenormalu tikėti, jog žmogaus teisės egzistuoja ir palestiniečiams. Taigi manau, kad procesas veikia kaip dvipusis eismas. Aš pabelsiu į medį – nebuvau asmeniškai atakuota, bet daug apie tai negalvojau. Nėra jokio tikslo diskutuoti su žmonėmis, kuriems nieko tokio yra genocidas ir okupacija.
– Ar jūsų aplinkoje terminas „genocidas“ vartojamas gana plačiai? Klausiu, nes šiuo atveju esama nesutarimo, kadangi ne visi tai pripažįsta kaip genocidą. Genocidu paprastai siekiama tyčia išnaikinti tam tikrą žmonių grupę ir tai skiriasi nuo netyčinių civilių karo aukų. Izraelį palaikančios valstybės karo Gazos Ruože nevadina genocidu.
– Taip, normalu vadinti genocidu, nes Jungtinių Tautų tarptautinė tyrimų komisija paskelbė, jog yra patikimų duomenų teigti, jog Izraelis vykdė genocidą. Be to, praktiškai dauguma genocido tyrėjų, tarp kurių yra žydų, Holokausto ekspertų, pasakė, jog tai genocidas. Aišku, ne visi taip sako, nes kai kurie žmonės baiminasi. Izraelis padarė labai gerus namų darbus, siekdamas kontroliuoti vartojamą terminologiją ir versdamas mus jaustis taip, tarsi tam tikri žodžiai būtų tabu. Bet tai nėra tabu.
Kas turėtų būti tabu, tai taikytis į vaikus ir kitus civilius gyventojus masinėmis naikinimo priemonėmis. Tai vyko pastaruosius trejus metus. Tabu turėtų būti apartheidas Vakarų Krante bei naujakurių atakos. Tai yra dalykai, kurių reiktų gėdytis. Bet pasakyti, kad tai genocidas, nėra taip skausminga. Nors apskritai aplinka tikrai gana isteriška, kai kurie žmonės bijo kritikuoti Izraelį, nes bijo būti pavadinti antisemitais, o tai labai sėkminga kampanija, kurios ėmėsi Izraelis.
– Man regis, tai ne pirmas jūsų filmas, susijęs su Palestina?
– Tikrai ne. Pirmas filmas, kurį nufilmavau Palestinoje, buvo 2002 m. Tai buvo daugiau nei prieš dvidešimt ketverius metus. Jį filmavom ties siena tarp Jeruzalės ir Vakarų Kranto – tokioje niekieno žemėje. Paskui dar filmavau vieną palestiniečių šeimą namuose Nazarete 2003–2004 m. Dar 2014 m. filmavau filmą „Įelektrinta Gaza“ („Electrical Gaza“). Taigi šis naujausias filmas yra ketvirtasis. Tiesa, jis susijęs su tema, bet nebuvo nufilmuotas Palestinoje, jis filmuotas Londone.
– Minėjote, kad negalėjote nuvykti į Palestiną filmuodama „Vidinio gyvenimo okupaciją“? Kodėl? Yra kažkokių apribojimų?
– Ne. Na, žinoma, niekas negali vykti į Gazą. Kitur vykti galiu, neturiu apribojimų, bet tiesiog jaučiu, kad dabar ne laikas.
– Kodėl filmas „Vidinio gyvenimo okupacija“ toks trumpas? Jis trunka tik 8 minutes.
– Kaip minėjau, jis pirmiausia kurtas kaip viešai demonstruojamas meno kūrinys traukinių stotyse. Šiaip esu kūrusi nuo labai trumpų pusantros minutės iki daugiau nei valandos trukmės filmų. Man tai trumpas filmas, bet tai nėra neįprasta.

Be to, kaip ir sakiau, tai toks dienoraščio tipo filmas, jis pritaikytas ir tiems, kurie gali matyti su Palestina susijusius ženklus, ir tiems, kurie nemato tų ženklų, – šie žmonės matys jaunos moters intymaus vidinio gyvenimo virsmą, paveikslus, senelio figūrą ir mamą viduryje. Į filmą galima žvelgti iš skirtingų perspektyvų.
Manau, kiekvienas filmas pats diktuoja trukmę. Kartą mačiau penkių minučių filmą, kuris buvo labai didingas.
– Ar aš teisingai suprantu, kad filme matomi tapybos darbai irgi yra jūsų kūrinys? Ar jie tapyti specialiai filmui?
– Taip, tai mano darbai. Bet aš tapau visą laiką. Kai nusprendžiau filmuoti filmą savo studijoje, jie natūraliai tapo proceso dalimi. Man labai patinka matyti darbus filme, labai gražiai atrodo, kai kamera slenka per kūrinius, ir man apskritai labai patinka filmai, kuriuose galima matyti tapybos darbų. Daugelyje naujesnių mano filmų tapyba sudaro arba centrinę ašį, arba padeda atskleisti veikėjų emocinę būklę. Pastaruoju metu tapau daugiau, nei kuriu filmus.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.





