Dominykas Matulionis – jaunosios kartos režisierius ir prozininkas, vienas iš eksperimentinio žurnalo „Gegutė“ sumanytojų ir bendradarbių. Literatūra besidomintiems žmonėms jis jau turėtų būti žinomas iš publikacijų kultūrinėje spaudoje, be to, 2022-aisiais laimėjo konkursą „Literatūrinės slinktys“ – leidinyje buvo publikuota jo novelė „Slėpynės“. Pernai pasirodė ir debiutinis aštuonių Matulionio novelių rinkinys „Aštuonios būtybės“ (leid. „Slinktys“).
„Aštuoniose būtybėse“ Matulionis tęsia tai, ką padėjo „LS“ rinkinyje. Pagrindiniai jo novelių personažai – jauni vyrai (išskyrus vieną pusamžį, jis knygoje – išimtis). Koks jaunuolių paveikslas susidėlioja?
Jie nevykėliai, sutrikę, tarsi patiriantys ketvirčio amžiaus krizę, negalintys atrasti pilnatvės materialiajame pasaulyje, neturintys reikšmingų ryšių su aplinkiniais žmonėmis, su alkoholiu ar narkotikais bėgantys nuo realybės.
„Tiesą pasakius, aš visada ilgėjausi to, kuo netapau. Visada gyvenau taip, lyg gyvenčiau kažkur mintyse – kitą gyvenimą, kurio nepavyko gyventi. Ir iki dabar jis mane persekioja. Iki dabar aš vis pagalvoju: jeigu man būtų pasisekę, dabar būtų visiškai kitaip. Jei tik galėčiau, tai gyvenčiau visiškai kitaip – ir būtų daug geriau. Bijau, kad mano gyvenimas – tai vienas didelis melas“ (p. 18), – ilgoka, tačiau turbūt programiškiausia citata.
Jaunuolių gyvenime kažko trūksta, tačiau jie arba nekreipia į tai dėmesio ir bando save įtikinti, kad pasitenkina esama padėtimi, arba to trūkstamo elemento atrasti negali. Matulionio novelėse vaizduojami dalykai, prisidedantys prie aktualios šių laikų problemos – vyrų vienišumo epidemijos (angl. male loneliness epidemic). Ši pasireiškia artimų draugų neturėjimu, romantinių santykių trūkumu, emocine izoliacija.
Autorius pats su šia sąsaja gal ir nesutiktų, tačiau „Aštuonias būtybes“ skaitau būtent iš šios perspektyvos. Tai leidžia daryti pasikartojantys motyvai: artimo santykio ir ryšio su tėvais (vyr. g.) trūkumas, problemos bendraujant su priešinga lytimi, tikslo ir gyvenimo pagrindo neturėjimas.
Pusė knygos novelių iš skirtingų kampų gvildena tėvo ir sūnaus santykių temą. „Kranto linijoje“ jų santykius gadina skurdas. Tam, kad nepražūtų kartu su tėvu, sūnus nutraukia visus ryšius. „Grime ir gamoje“ ir „Daltonijoje“ vyrauja tėviškosios figūros (senelio, tėvo) ilgesys. „Daltonijos“ veikėjui tėvas paliko tik vardą Laumžirgis, skatinamas močiutės vaikinas svarsto jį pasikeisti į Herkų (kaip prosenelio iš mamos pusės).
Novelėje „Ir vėl paukščiai“ pagrindinis veikėjas svajoja nutraukti tam tikrą bepirščių giminės kartų̃ prakeiksmą – sugrąžinti pirštus seneliui ir tėvui, taip viską sustatyti į vietas. Kartu bando suartėti su savo tėvu. Suartėjimo tarpininku tampa senas tėvo draugas Alfonsas, vaikino spintoje dėl neištikimybės pratūnojęs dvidešimt metų (ironiška, šeimos santykius bando pagerinti vyras, kuris pats savo šeimą išdavė ir jos atkurti nesugebėjo), o įrankiu – paslaptinga tėvo skrynia, kurioje jis slepia eilėraščius: „Geriau parodytum sūnui savo eilėraščius – bent jau tarp jūsų atsirastų koks nors ryšys“ (p. 100).
Ir ką jūs galvojat, tai suveikia, sūnui eilėraščiai patinka, tačiau pajutęs sūnaus palankumą tėvas patiria transcendenciją, keistą virsmą į krintančią kometą. Galiausiai eilėraščiai sunaikinami, bet suartėjimas, panašu, išlieka. Kadangi tai paskutinė knygos novelė, pabaiga pakankamai šviesi.
Novelėse „Memento mori, mylimas dykūne“ ir „Tipas, norėjęs išprievartauti angelą“ pagrindiniams veikėjams apsireiškia nežemiškos būtybės. Į dykūno butą ateina mirtis, siūlo dviem valandoms numirti ir pamatyti, kas slypi anapus. Tačiau dykūnas atsisako, prioritetą teikia miegui.
Jis vaizduojamas kaip itin progresyvus žmogus, besiremiantis statistika, aukštinantis mokslą (įrodinėja mirčiai, kad moderniais laikais ji nebereikalinga), tačiau sąmoningai besirenkantis neužsiimti jokia prasminga veikla. Jau citavau jo žodžius apie gyvenimą.
Panašu, kad dykinėjimas tėra būdas išvengti akistatos su savo ribotumu. Juk neklysta tik tas, kas nieko nedaro. O štai „Tipe...“ perkuriama biblinė Jobo drama: demonas Pekešas, susilažinęs su skaitytoju (pasakotojas pralauždamas ketvirtąją sieną kreipiasi antruoju asmeniu), per stebuklus bando įrodyti, kad užkietėjęs biurokratas Jedenas (minėta išimtis) nepasikeis. Ir nepasikeičia. Priešingai, pakeičia patį demoną.
Kodėl Jedenas vienintelis iš visų pagrindinių veikėjų jaučiasi laimingas neturėdamas tvirtesnio dvasinio, metafizinio pagrindo ir nuoširdžių santykių su kitais žmonėmis? Turbūt todėl, kad stabilumą ir struktūrą atranda kitur – savo darbe.
„Daltonijoje“ ir „Cherubino prisilietime“ plačiau vystoma santykių su moterimis tema. „Daltonijoje“ Laumžirgis yra priklausomas nuo pornografijos ir patiria seksualinę frustraciją, užmezga santykį su degalinės darbuotoja, pripažįsta, kad į visas moteris projektuoja savo mamą ir močiutę. O štai Edvardas iš „Cherubino prisilietimo“ susikuria savo simpatijos Ados kopiją. Su tikrąją Ada jam nesiseka, nes nemoka šokti. Sunku suprasti, ar Ados kopija novelės pasaulyje tikrai egzistuoja, ar tai tik amfetamino sukelta psichozė. Nepaisant to, aišku viena – santykiai su merginomis problemiški.
Kaip matyti iš aptartų pavyzdžių, realaus pasaulio problemos novelėse papildomos antgamtiškais elementais, žemiškos situacijos pasukamos netikėta linkme. Nors knygos redaktorius Alvydas Šlepikas anotacijoje rašė, kad „nereikia ieškoti realybės, psichologizmo“, man atrodo, kad tą daryti visgi galima.
Tačiau tenka sutikti su sakinio tęsiniu: „čia aprašytas pasaulis, kuris veikia pagal savo taisykles. Rašytojas žaidžia <...>, dėlioja savąjį pasaulio modelį.“ Matulionis tikrai turi polinkį į sunkiai interpretuojamas pabaigas, kurios nepalieka aiškaus atsakymo (panašių buvo ir paties A. Šlepiko novelių knygoje „Namas anapus upės“ (2023).
Savaime tai nieko blogo, tačiau ar tai nėra gudrus manevras pabaigti novelę ir išreikšti pretenziją į gylį? Gal kartais? Man atrodo, kad tokiu būdu iššvaistomas potencialas dar labiau pasigilinti į aptariamas problemas. Iš kitos pusės, gerai, kad Matulionis neprisiima visažinio pozicijos. Tai būtų dar blogiau nei mistiškos pabaigos.
Manau, kad Matulionio knyga yra svarbi ir į lietuvių prozą atneša reikalingą žvilgsnį į jaunus vyrus, prisideda prie diskurso apie jų vienišumo problemas.
Knygos dialogai staigūs, veikėjai dažniausiai apsikeičia trumpomis frazėmis. Tačiau geriausiai susiskaitė jų tirados. Nepaisant anapusybės, dvasiškumo svarbos knygoje, Matulionis mėgsta itin kūnišką rašymą. Pritariu Giedrei Kazlauskaitei[1], kartais jis atrodo nesuvaldytas ir perteklinis: „Prislinkau prie to riebaus, prakaituoto kūno, nykščiu per lašiningą riešą vargais negalais apčiuopiau kažką tokio panašaus į veną, o gal ten trombas?“ (p. 12).
Bet štai „Daltonijoje“ fiziškumas suveikia nepaprastai gerai siekiant iliustruoti jau minėtą Laumžirgio pornografijos ir seksualinės frustracijos problemą: „Pusryčiams – dribsniai. Įvairiausių dydžių ir spalvų užpakaliai iš pakelio krenta į pieną“; „Rytas. Iš kiaušinio lukšto ant keptuvės išbėga krūtis. Dar viena ir dar viena“; „Ryte, paskrudinęs duoną, ant jos pastebi daugybę miniatiūrinių spenelių, kurie vienas po kito sustangrėdami ir atsipalaiduodami sudaro banguojantį ornamentą“ (p. 59).
Manau, kad Matulionio knyga yra svarbi ir į lietuvių prozą atneša reikalingą žvilgsnį į jaunus vyrus, prisideda prie diskurso apie jų vienišumo problemas. Idėjiškai knyga yra gan vientisa. Nuoseklumas tarp kūrinių yra gerai, tačiau Matulionio novelių formulė „krizę išgyvenantis jaunas veikėjas + antgamtinis elementas“ pasidaro gan nuspėjama. Nors, viena vertus, kūrinį pagilina, kita vertus, suplokština, neišpildydama potencialo dar labiau pasigilinti į aktualias temas.
Šiam rinkiniui tai per daug nepakenkia, nes novelių tik aštuonios, tačiau, norint išvengti pasikartojimo, ateityje reikės kažko daugiau. Juk apie sūnaus ir tėvo santykius, ryšį su moterimis ir dvasines patirtis sunku rašyti be pabaigos.
Šiaip Matulionį matau kaip jaunų žmonių autorių, kuris pažįsta ir supranta juos supančias ir gundančias ydas, tačiau kartu bando parodyti, kad už jų yra kažkas gilesnio ir prasmingesnio. Kadangi dvasingumo lygiu esu artimesnis biurokratui Jedenui, pripažįstu, kad ši knyga ne man. Bet, žvelgiant į vyrų psichologinės būklės statistiką, jos auditorija kažkur egzistuoja, tereikia tikėtis, kad „Aštuonios būtybės“ tą auditoriją pasieks.
[1] Kazlauskaitė, G. Senienos ir naujienos (21). In: Šiaurės Atėnai, 2026 01 30, prieiga internete: Senienos ir naujienos (21)
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
