Sakoma, kad mylėti išmokstame šeimose. Tačiau to mus moko ir kultūros tekstai. Juk filmai ar knygos sukuria arba atskleidžia patrauklius tipažus, įtraukia į jausmų sūkurį, dažnai kartodami normalizuoja tam tikras santykių dinamikas, už vienokį ar kitokį elgesį apdovanoja laiminga pabaiga arba bent jau žada kančios sukeliamą katarsį.
Kartais išmokstame ir to, ko geriau nereikėtų, pavyzdžiui, kaip prisirišti prie kokio kenčiančio herojaus ir iš visų jėgų mėginti jį išgelbėti. Taigi, kokie klasika tapę literatūros tekstai dažniausiai mums bylojo apie meilę – jei ne iš knygų, tai bent iš ekranų?
Jane Austin, „Puikybė ir prietarai“
„Puikybė ir prietarai“ – didžiulio (ir, regis, neblėstančio) populiarumo sulaukęs romanas, kuriame plėtojama atšiauriojo pono Darsio ir guviosios Elizabetos Benet meilės istorija. Norėdama pagerinti finansinę šeimos padėtį, ponia Benet pirmiausia buvo numačiusi ieškoti poros kitai dukteriai, tačiau situacija pakrypo netikėta linkme...
Austin gera stebėtoja – ji talentingai perteikia veikėjų portretus, romantikai kontrastą kuria šmaikščiais teiginiais apie visuomenę ir jos papročius, taigi, kūrinys netampa pernelyg saldus.
Emily Brontë, „Vėtrų kalnas“
Priešingai nei viltingas „Puikybės ir prietarų“ pasaulis, „Vėtrų kalnas“ atskleidžia tamsiąją romantinių (jei šis žodis čia apskritai tinka) santykių pusę. Melodramatiška Hitklifo ir Ketrinos istorija kupina santykių lūžių, prastų sprendimų, neištikimybės ir negalėjimo susidoroti su užliejančiais jausmais.
„Vėtrų kalnas“ galėtų tapti puikiu priminimu, kas nutinka nutrūktgalviškai atsidavus aistroms, arba atgaiva tiems, kam nusibodo kasdienybės monotonija.
Charlotte Brontë, „Džeinė Eir“
Kitos Brontë šeimos sesers romanas „Džeinė Eir“ – visiška „Vėtrų kalno“ priešingybė. Pirmąjį reikėtų skaityti pasiilgusiems kunkuliuojančių tamsumų, o šis bando įkvėpti tikėjimo morale, gerumu ir šviesa. Našlaitės Džeinės gyvenimo istorija savitai bando suteikti vilties, kad galima peržengti visuomenės nustatytas ribas – juk ja susižavi turtingasis ponas Ročesteris.
Tiesa, visai kaip Austin Elizabetai, kuriai tenka nugalėti Darsio atšiaurumą, Džeinei teks įveikti Tornfildo pilies paslaptis. Įdomiausia šiame romane, ko gero, net ne meilės istorija, o pats Džeinės tapsmas, mergaitės ir jaunos moters augimas.
Margaret Mitchell, „Vėjo nublokšti“
„Vėjo nublokšti“ – Pulitzerio premiją pelnęs kūrinys, pasakojantis apie plantacijų savininko dukters Skarlet Oharos ir miglotos reputacijos vyriškio Reto Batlerio santykius. Klasikiniuose romantiniuose pasakojimuose taip nutinka nedažnai, bet čia pagrindiniai veikėjai gan lygiaverčiai – abu turi tam tikros arogancijos ar beatodairiškumo.
M. Mitchell kūrinyje netrūksta įtampų – jausmai čia svyruoja nuo meilės iki neapykantos, o netekties skausmą nustelbia vilties spindulys. Tiesa, „Vėjo nublokšti“ – ne tik sentimentų kupina istorija, bet ir pasakojimas apie išlikimą sudėtingomis istorinėmis aplinkybėmis.
Francis Scottas Fitzgeraldas, „Didysis Getsbis“
Kad romantinių knygų rekomendacija nebūtų vien moteriška, pabaigai – „Didysis Getsbis“. Visi lig šiol aptarti kūriniai gana žodingi, o štai F. S. Fitzgeraldas leis pailsėti gerokai taupesniu stiliumi. Nežinau, ar visi sutiktų, kad „Didysis Getsbis“ – istorija apie meilę – galbūt labiau apie vienatvę, ilgesį, romantinę iliuziją. Taip pat čia atsiskleidžia spindinti Amerikos pusė, vakarėliai ir prabanga, leisiantys pabėgti nuo baltai juodos žiemiškos kasdienybės.
Įdomu stebėti, kaip bėgant laikui keičiasi ne tai, ko tikimės iš tarpusavio santykių, bet tai, kaip apie juos rašome. Romantinius Austin idealus kažkada aukštyn kojom apvertė „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“, „Bridžitos Džouns dienoraštis“ ėmė ieškoti atsakymų į klausimą, ar meilė sau ir vyrui suderinama, o šiuolaikiniai meilės romanai vis dažniau pasipildo sodrių sekso scenų.
Tiesa, apie meilę galima kalbėti ir kitaip – pavyzdžiui, apie seserystę „Mažosiose moteryse“, bendruomenės svarbą romane „Ačiū, Eudorai Haniset viskas gerai“, švelnų ryšį su šunimi Mary Oliver poezijoje ar paskutinėje Juliano Barneso knygoje, meilę anūkei, profesijai ir šaliai Noros Ikstenos „Motinos piene“. Juk myli ne tik tie, kurie turi antrąją pusę.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
