„Tikrumas – tai, matyt, pagrindinis dalykas, kuris buvo svarbus Sauliui“, – prieš 60 metų gimusį aktorių Saulių Mykolaitį prisimena režisierius Oskaras Koršunovas.
LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“ artimi menininko bičiuliai ir buvusi žmona, aktorė Inga Šalkauskaitė dalijasi jautriais prisiminimais, kaip perfekcionistiškai gyveno ir koks nepatogus aplinkiniams buvo šis savosios kartos žynys.
Savosios kartos žynys
O. Koršunovas prisimena, kad S. Mykolaitis vaidino beveik visuose jo pastatytuose spektakliuose. Režisierius pasakoja, kad, nusprendęs statyti spektaklį „Roberto Zucco“, jis intensyviai ieškojo aktoriaus pagrindiniam vaidmeniui.
„Mano galvoje tas kastingas sukosi naktimis, dienomis. Pagalvojau – reikia kviesti Saulių. Nes yra taip: yra blogas aktorius, yra geras aktorius, yra talentingas, o yra kaip kartos, epochos ženklas. Eina kalba apie tam tikrą charizmą. Būsiu patetiškas ir pasakysiu: aktorius kaip žynys. Saulius buvo toks. Akivaizdu, kad jis vienintelis galėjo suvaidinti Roberto Zucco.
Tai, aišku, buvo jo pagrindinis vaidmuo. Čia ne mano nuomonė, čia jo nuomonė. Jis turėjo nemažai skausmo, beje, kad nebuvo įvertintas su tuo vaidmeniu. Šiaip tas spektaklis tapo kultinis – mūsų kartos tam tikras manifestas. Tą manifestą galėjo išreikšti tiktai Saulius“, – pasakoja O. Koršunovas.
Jis taip pat pabrėžia, kad S. Mykolaitis sukūrė ir daugybę kitų galingų vaidmenų.
„Azazelo [spektaklyje „Meistras ir Margarita“], „Romeo ir Džuljetoje“ – Benvolijų. <...> Benvolijus toje draugijoje tarsi paskutinis Romeo, Merkucijaus draugas. O jis padarė iš Benvolijaus galingą vaidmenį. Tai pasireiškė ne tik scenoje, jis buvo autoritetas kitiems aktoriams. Jis buvo bardas, dabar jis net labiau prisimenamas kaip bardas“, – komentuoja menininkas.
„P.S. Byla O.K.“ ir „Roberto Zucco“ buvo du spektakliai, kuriuose vaidino ir S. Mykolaitis, į Lietuvos teatrą atnešę tam tikrą lūžį. Režisieriaus akimis, tikras teatras turi misiją įvardyti laiką ir kalbėti apie ateitį.
„Tikroji dabartis atsiveria, kai teatras kalba apie tai, kas mūsų laukia. Tiksliau, kas yra, bet ko mes dar neapčiuopiame, ko dar nesuvokiame. Čia ir yra teatro užduotis, mums padėti apčiuopti tai. Tie spektakliai buvo tokie, jie buvo mūsų kartos manifestai“, – pabrėžia menininkas.
Anot O. Koršunovo, Roberto Zucco buvo romantinis personažas, kuris laužė tuomečius kanonus, buvo virš taisyklių.
„Tai buvo būdinga mūsų kartai, apskritai X kartai <...>. Buvome lūžio karta, užaugę sovietinėje sistemoje, o pradėję veikti jau visai kitoje sistemoje. Mums reikėjo savotiškai ir ją kurti, ir kartu laužyti senus stereotipus“, – kalba jis.
S. Mykolaitis, anot buvusios žmonos, visuomet teatre dirbo maksimalistiškai, nesaugodamas savęs.
O. Koršunovas pastebi, kad spektaklis „P. S. Byla O.K.“ buvo gilus, filosofinis, o „Roberto Zucco“ bylojo ir apie naujus laikmečio ženklus.
„Tuomet dar tik atsirandantis andergraundas staiga atsirado nacionalinėje scenoje. Tai ir reivas, ir tie patys riedučiai, šokiai, rūbai, čia ir Jūratės Paulėkaitės dėka. Abu jie buvo maištautojai. Tikrumas – tai, matyt, pagrindinis dalykas, kuris buvo svarbus Sauliui“, – S. Mykolaitį prisimena režisierius.
Paklaustas, ar režisierius savęs klausė, kodėl S. Mykolaitis pasitraukė iš gyvenimo, O. Koršunovas sako nenorintis plačiai komentuoti, nors ir svarsto, jog tam tikrą atsakymą, kas tai galėjo paskatinti, sau turi.
„Suicidas man atrodo nepaaiškinamas iki galo dalykas. Vargu, ar čia kas galėtų paaiškinti. Tiesiog labai gaila, kad taip įvyko. Čia mes negalime nei smerkti, nei ką. Gaila ir draugo, aktoriaus, ir, jeigu būtų, kiek dar vaidmenų, dainų“, – mintimis dalijasi O. Koršunovas.
„Aš Sauliaus pasiilgstu“
Aktorius ir režisierius Alvydas Šlepikas pasakoja, jog S. Mykolaitis, Andrius Bialobžeskis ir jis pats gyveno Karoliniškėse, todėl tarp jaunuolių dar prieš stojimus į aktorinį mezgėsi draugystė. Jis sako, kad S. Mykolaitis repetuoti visuomet ateidavo anksčiau už visus kitus.
„Kada tu beateisi, Saulius vis tiek jau pirmas yra“, – dalijasi menininkas.
A. Šlepikas taip pat prisimena sykį iš Suomijos grįžusio bičiulio žodžius.
„Saulius man pasibaisėjęs sako: žiūrėjau ten suomių spektaklį – kažkokį „Roberto Zucco“. Sako: toks vaikšto savimi patenkintas ir visus žudo, ir visi taip – kaip čia jis kenčia. O po kurio laiko Saulius sako: man Oskaras pasiūlė Roberto Zucco“, – pasakoja S. Mykolaičio draugas.
Pašnekovas pripažįsta, kad tai išties buvo didelis vaidmuo, bet atkreipia dėmesį, kad aktorius vaidino daugybėje spektaklių. Jis taip pat neslepia jaučiantis gailestį, jog kartu su A. Bialobžeskiu pasišaipydavo iš S. Mykolaičio dainų.
„Jis grodavo su gitara, kurdavo, <...> o mes į tai žiūrėjome kaip į tokią saviveiklą. <...> Bet dabar atrodo, kad tos dainos tikrai labai gražios ir kad jos gyvena. Ir tegul jos gyvena, ir ačiū Dievui, kad jis jas kūrė“, – mintimis dalijasi A. Šlepikas.
„Aš Sauliaus pasiilgstu“, – priduria jis.
Jaras ir Mykolaitis buvo įklimpę į bingo lošimus
Aktorius ir studijų bičiulis Evaldas Jaras prisimena, kad jiedu su S. Mykolaičiu nemažai kalbėdavosi apie teatrą. Būtent dėl S. Mykolaičio jis ėmė vis labiau domėtis režisieriumi Rimu Tuminu.
„Saulius iš vidaus daug ką papasakodavo – būdavo artumas to tuminiškojo teatro. Saulius man buvo kaip lieptelis, nes Saulių paėmė R. Tuminas į „Galilėjų“ masuotėje pabūti truputuką“, – atsiminimais dalijasi aktorius.
Jis prisimena, kad S. Mykolaitis buvo reiklus sau ir aplinkiniams. Be to, aktorius savo būdu nebuvo patogus žmogus – S. Mykolaitis galėdavo nediplomatiškai leptelti, ką išties galvoja.
„Tu gali kažkaip diplomatiškai šypsotis, nors tau gal ir nepriimtinas žmogaus požiūris, Saulius nesišypsodavo. <...> Jeigu jam nepatikdavo repeticijose, ką režisierius sako, jis netgi demonstratyviai vaidindavo blogai“, – pasakoja E. Jaras.
Jis sako, kad S. Mykolaitis buvo tikintis žmogus, bet pasiduodavo visokioms nuodėmėms. E. Jaras neslepia, jog kartu su juo buvo įklimpęs į bingo lošimus, kurie vyko netoli teatro.
„Braukydavome tas korteles su flomasteriais... Pirštai flomasteriuoti, visa kita, o mums nebesvarbu, laimėsime ar ne, mums svarbu tas garsas į kartoną. Kartais prasėdėdavome visą dieną. Net per repeticiją – yra pertrauka, mes einame į saloną“, – prisimena aktorius.
E. Jaras linki žmonėms nesuprasti S. Mykolaičio iki galo ir nepadėti jo į jokią lentyną.
„Kai žmogų jau atseit pamini, tai jau išsiaiškini, koks jis buvo. Čia kaip daiktą padedi į dėžutę, padėjai ir pamiršai galbūt, kad jį turi“, – mintimis dalijasi S. Mykolaičio bičiulis.
„Jis visą laiką tarsi kentėdavo“
I. Šalkauskaitė pasakoja, kad šeimą su S. Mykolaičiu jiedu sukūrė dar pirmaisiais vaidybos studijų metais. Iš pradžių poros kalbos sukosi aplink studijas, o vėliau ir apie darbą teatre. S. Mykolaitis, anot buvusios žmonos, visuomet teatre dirbo maksimalistiškai, nesaugodamas savęs.
„Netgi labai sunku būdavo žiūrėti, nes nebūdavo jokių ribų, jokios savisaugos. Jau nekalbant apie visokias teises, apsaugas ir taip toliau – išvis dar tokių žodžių net nebuvo. <...> Tiesiog žmogus buvo tiek maksimalus, jau nekalbant apie vidinius dalykus, vaidmenį kuriant ar tiesiog gyvenime“, – pasakoja I. Šalkauskaitė.
Ji pasakoja, jog anksčiau, kitaip nei dabar, apie jausmus nebuvo galima atvirai kalbėti – aktorius stipriai išgyvendavo ir negalėdavo paleisti susikaupusių sunkumų.
„Jis visą laiką tarsi kentėdavo. <...> Tarsi žmogus tokiame giliame išgyvenime, kuris niekada jo nepalieka, ką ir rodo jo gyvenimas. Dėl to bet kurie jo sprendimai būdavo kardinalūs. Mintys irgi tokios aštrios, kardinalios. Iš esmės tai gali būti labai žavu, tai labai talentinga, tokia ta talento kaina, žiūrint iš šalies. Bet pačiam žmogui būti su savimi ir šalia jo būti ilgai išlaikant artimą ryšį yra nežmoniškai sunku“, – pasakoja buvusi S. Mykolaičio žmona.
I. Šalkauskaitė pabrėžia, jog S. Mykolaitis buvo idealus tėtis jųdviejų dukrai Justinai. Anot aktorės, net ir po tiek metų ji negalėtų sugalvoti geresnio tėčio pavyzdžio.
„Tiesiog literatūrinis tėtis tokia gerąja prasme. Jam buvo labai svarbu dukra. Jis pasakiškai su ja elgdavosi, pasakiškai augindavo. Kaip aktorius, jis su ja sugebėdavo tą tokią žaismę atrasti. Tiesiog negalėčiau [pasakyti] nė vieno „bet“. Šiaip kituose santykiuose ir gyvenime tikrai jam buvo daug sunkiau ir juodžiau, o šitas ryšys yra šviesus“, – mintimis dalijasi I. Šalkauskaitė.
Ji sako, kad prisimenant S. Mykolaitį jai svarbiausi yra du žodžiai – mylėti ir atleisti.
„Kai aš jį prisimenu – tiesiog tie du jausmai. To ir linkėčiau visiems – meilės ir atleidimo, nes būtent šituos jausmus, šituos žodžius tarsi man paliko Saulius. Būtent taip stengiuosi žiūrėti į žmones. Tai yra jo nuopelnas“, – sako I. Šalkauskaitė.
Plačiau – laidos įraše.
Parengė Emilis Jakštys
Psichologinė pagalba
Svetainėje pateikiama informacija yra trumpa, atsižvelgiant į konkrečius kiekvienos tikslinės grupės poreikius
Nemokamos savitarpio pagalbos grupės įvairiuose miestuose
Mūsų savanoriai psichologai, psichoterapeutai šešias dienas per savaitę budėjimų metu teikia skubią psichologinę pagalbą sudėtingas gyvenimo situacijas išgyvenantiems žmonėms
Prireikus pagalbos, jaučiant poreikį būti išklausytam, ar tiesiog norint susirasti bendramintį nuolatiniam bendravimui telefonu, nedvejodami skambinkite nemokamu telefonu
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
