Istorijos mokslų daktarė Mingailė Jurkutė tapo naująja Markučių dvaro muziejaus vadove. Interviu LRT.lt ji dalijasi savo muziejaus plėtros vizija, išsako požiūrį į Puškinų šeimos paveldą ir paaiškina, kaip istorinis autentiškumas dvare bus derinamas su šiuolaikinėmis švietimo iniciatyvomis.
Šį tekstą galite skaityti ir rusų kalba.
– Kas jus paskatino įsidarbinti šiame muziejuje?
– Aš esu istorikė. Istorija užsiimu jau bent dešimt metų. Mano veikla buvo akademinė istorija – tyrimai. Mano temos yra tikrai ne dvaras ir ne 19 amžius, o 20 amžiaus istorija: okupacijų istorija, Lietuvos partizanų karas, rezistencija, pasipriešinimas. Sudėtingos, sunkiasvorės temos.
Kažkuriuo metu aš tiesiog pajutau, kad norėčiau šiek tiek daugiau taikomosios istorijos savo gyvenime. Norėčiau būti arčiau ne akademinių istorikų, ne istorijos profesionalų, o, pavadinkime, paprastų žmonių, ir pamėginti darbuotis srityse, kur istorija būtų perteikiama plačiajai visuomenei.
O Markučių dvaras atsirado mano akiratyje, kai aš apsigyvenau netoli Markučių, „Rasų kolonijoje“. Aš esu vilnietė, bet visai iš kitos pusės – iš Justiniškių, kurios yra priešingame Vilniaus gale. Apsigyvenau čia ir man šitos apylinkės – jų neįprastumas, keistumas – pasirodė neįtikėtinai įdomios. Pasinėriau tyrinėti savo aplinką ir kaip tik tada Markučių dvaras pateko į Vilniaus muziejaus struktūrą – vyko didelė daugybės Vilniaus mieste esančių muziejų reorganizacija.
Markučių dvaras buvo sujungtas su Vilniaus miesto muziejumi, ir buvo ieškoma naujų žmonių. Vyko didelis atsinaujinimas, ir viena iš laisvų pozicijų buvo būtent ta, į kurią aš pateikiau paraišką. Taip aš atsidūriau Markučių dvare kaip tyrėja ir renginių kuratorė.
– Ar kada nors anksčiau buvote apsilankiusi šiame dvare, pavyzdžiui, su ekskursija?
– Niekada gyvenime. Nors sunku pasakyti, ar nesu buvusi viduje, turiu lyg labai miglotą, tolimą atsiminimą. Gali būti, kad kai lankiausi parke – pats parkas yra nuostabiai gražus, ir aš tikrai ten lankiausi ne vieną ir ne du kartus, įvairiais metų laikais.
Kažkuriuo metu aptikau, gal tai buvo dar studijų metais, kad yra namas to parko kampe. Ir gali būti, kad aš į jį užėjau. Bet ekskursijoje nesu buvusi.
– Dabar, kai pradėjote eiti vadovės pareigas, kas, jūsų nuomone, yra didžiausias iššūkis?
– Pats banaliausias ir kartu didžiausias iššūkis yra gana paprastas ir, manau, labai įprastas. Pagrindinė šio dvaro, šio muziejaus, šio objekto vertė yra jis pats.
Tas išlikęs namas, išlikusi koplyčia – tie autentiški dalykai išlikę iš dvaro laikų – yra pati didžiausia vertybė. Visas ten esantis paveldas. Ir visa muziejaus komunikacija turėtų suktis apie tą paveldą: apie jo išsaugojimą, jo restauravimą ir tik tada apie didesnį įveiklinimą. Ten yra išlikę nemažai dalykų, o Lietuvos kontekste tai pakankamai unikalu.
Atvirai pasakius, pasaulis yra pilnas pačių įvairiausių ir pačių įdomiausių kultūrų, ir šioje geopolitinėje situacijoje tikrai nemanau, kad reikėtų skirti dėmesį Rusijos kultūrai.
Pats namas – jo išplanavimas, jo pertvaros – niekada nebuvo keistas. Visas namo planas ir tūris. Yra išlikę labai daug autentiškų baldų. O jei atkreiptume dėmesį į Vilniaus interjerus, beveik niekur nieko nėra išlikę.
Jeigu kalbėtume apie Senamiesčio butus, apie kitus dvarus, čia turime gana unikalų atvejį. Yra tikrai labai nemažai buvusių savininkų baldų, kurie ten ir buvo tuos šešiasdešimt ar daugiau metų. Bet pagrindinis iššūkis yra to paveldo objekto tvarkymas.
Tai yra senas namas, pastatytas 19 a. viduryje, todėl jo būklė yra gana prasta. Taigi, pagrindinis ir artimiausias rūpestis yra elementari paveldo restauracija ir pinigų jai gavimas.
– Ar šiuo tikslu bus rengiamas koks nors projektas?
– Taip, tai yra Kultūros paveldo departamento finansuojamas projektas. Kadangi muziejaus savininkas yra Vilniaus miesto savivaldybė, projektas bus finansuojamas miesto pinigais. Tačiau yra dar vienas iššūkis ir man tai buvo šiek tiek netikėta. Kadangi šis objektas daugeliu atžvilgių yra rusiškas paveldas, man buvo labai netikėta, kad gauti finansavimą muziejaus veiklai ir jo atnaujinimui yra sudėtinga būtent dėl šios priežasties.
– Jums tai buvo netikėta?
– Ir taip, ir ne. Viena vertus, suprantu rezervuotą požiūrį į Rusijos kultūrą, ypač Rusijos Federacijos kultūrą. Atvirai pasakius, pasaulis yra pilnas pačių įvairiausių ir pačių įdomiausių kultūrų, ir šioje geopolitinėje situacijoje tikrai nemanau, kad reikėtų skirti dėmesį Rusijos kultūrai. Man pačiai ji šiuo metu nėra labai įdomi – kaip minėjau, pasaulyje yra daugybė kultūrų.
Tačiau Lietuvos rusai – mūsų rusai – mano supratimu, yra visai kitas dalykas. Tai yra mūsų žmonės, mūsų piliečiai. Jie atsidūrė Lietuvoje įvairiais būdais ir įvairiais istoriniais laikotarpiais. Yra žmonių, kurie čia gyvena nuo 13 amžiaus. Yra tokių, kurie čia gyvena nuo 19 amžiaus, kiti –nuo 20-to, sentikiai – nuo 17 amžiaus. Žmonės įvairiais keliais yra patekę į Lietuvą ir tapę jos piliečiais.
Tapę lojaliais piliečiais, pasižymintys lietuviška tapatybe ir meile valstybei – visais tais atributais, kurie ir turėtų būti būdingi Lietuvos valstybės piliečiams. Mane nustebino kad šie niuansai nelabai yra matomi. Lietuvos rusų mažuma yra menkai matoma daugumos „radare“, niuansai nėra pastebimi.
Viskas sumetama į vieną katilą, kuris tarsi automatiškai linksta į Rusijos Federacijos pusę. Mano nuomone, tai nėra teisinga.
Dar vienas mane nustebinęs dalykas buvo susijęs su labai konkrečiu atveju, pernai metais rengiant paraišką Markučių dvaro ekspozicijos atnaujinimo finansavimui gauti. Mano nuomone, mes parengėme tikrai gerą, stiprią paraišką, kuri buvo stipri savo turiniu: mes subūrėme stiprią ekspertų komandą – žinomus ir patyrusius mokslininkus. Tačiau finansavimo negavome.
Pagrindinis argumentas – šiose geopolitinėse aplinkybėse toks projektas būtų neaktualus. Bet jo turinys tikrai nebuvo susijęs su Rusijos Federacijos kultūra. Jame daug dėmesio buvo skirta vietos istorijai, Markučių istorijai, moterų istorijai. Galų gale pats objektas yra rusiškas paveldas – tai yra tiesa ta prasme, kad tą sodybą pasistatė rusai kolonistai, 19 a. atvykę iš imperinės Rusijos. Tačiau statė ją vietiniai architektai pagal Lietuvos kultūrai ir architektūrai būdingą planą.
Nemaža dalis šiame name esančių baldų buvo pagaminti Vilniaus meistrų iš vietinių medžiagų. Tai taip pat yra Lietuvos istorijos dalis. Toks mechaninis šio vietos „nubraukimas“ mane tikrai nustebino.
– Reiškia, jūs suprantate, kad laukia rimti iššūkiai, gaunant finansavimą bet kokiems projektams. Ką apie tai manote?
– Bandysime, žiūrėsime.
– Koks yra jūsų asmeninis požiūris į rusų kalbą? Kokiu lygiu ją mokate? Markučių dvaro teritorijoje yra labai daug reliktų, dokumentų – apskritai rusų kalba ten daug kur figūruoja.
– Taip pat daug ir lenkų kalbos, nes vis dėlto dvaro savininkė savo gyvenimą baigė Lenkijos Respublikoje. 1935 m. ji mirė Vilniuje, o tuo metu Vilniaus kraštas priklausė Lenkijai. Todėl dalis dokumentų yra lenkų kalba.
Mano požiūris į rusų kalbą... Aš ją išmokau netyčia. Natūraliai – ne mokykloje, bet ir ne kieme, nes neturėjau daug rusakalbių draugų. Manau, pagrindinis šaltinis buvo televizija – būtent per ją aš išmokau kalbėti. O skaityti išmokau labai keistu būdu.
Ankstyvoje paauglystėje man labai patiko „Žiedų valdovas“. Kažkas nutiko su knygos leidyba, nes pirmosios dvi dalys pasirodė gana greitai, o trečioji užtruko. Neapsikentusi mano mama knygą nusipirko Kalvarijų turguje rusų kalba, o man labai magėjo ją paskaityti.
Tada tiesiog susiradau kažkokį 1965 m. išleistą žodyną, pradėjau mokytis ir skaityti. Tokiu būdu visiškai netyčia išmokau rusų kalbą. Vėliau ji man labai pravertė kaip istorikei studijų metais tyrinėjant tą laikotarpį, kuris yra pagrindinis mano akademinių interesų laikotarpis.
– Ne tiek, kad dabar galėtume kalbėtis rusiškai, bet darbui pakanka?
– Matote, aš nemanau, kad pakankamai moku šią kalbą dalykiniu lygiu. Aš net ir nekalbėjau pakankamai sklandžiai iki 2022 m., kai prasidėjo karas, kai Rusija užpuolė Ukrainą.
Tada į Lietuvą plūstelėjo pabėgėlių banga ir aš labai stipriai įsitraukiau į pagalbą karo pabėgėliams iš Ukrainos. Tokiu būdu pralavinau kalbėjimą. Tačiau tos temos labai skyrėsi nuo tų, kuriomis šnekame šiandien.
– Pakalbėkime apie dvaro atnaujinimo ir „perkrovimo“ planą. Konkrečiai kalbant, ką jis apima?
– Yra numatyta įdomių dalykų. Kaip jau sakiau, šis dvaras pasižymi tuo, kad jame yra išlikę nemažai autentiškų dalykų. Tačiau jo istorija nuo savininkės mirties 1935 m. iki nepriklausomybės atkūrimo buvo tokia, kad sunku pasakyti, ar dvarui pasisekė, ar nepasisekė.
Viena vertus, jis iš karto, skirtingai nuo daugybės kitų pastatų, tapo muziejumi. Man atrodo, kad dar 1939 m. Rusijoje buvo planas šioje vietoje įkurti Aleksandro Puškino muziejų. Nes per pirmąjį labai trumpą, gal mėnesį su trupučiu trukusį Vilniaus okupacijos laikotarpį čia jau spėjo atvažiuoti atstovas iš Maskvos – apsižiūrėti, išsirinkti daiktus pagal 1937 m. parodos apie A. Puškiną katalogą ir juos išsivežti.
Žodžiu, „žvalgyba“ buvo padaryta iš anksto.
– Ar tai buvo susiję su paskutine Varvaros valia – kad čia būtų dvaras-muziejus?
– Aš net nežinau, ar buvo susiję. Tiesą sakant, tuo abejočiau. Reikėtų šitą dalyką dar patyrinėti.
Matote, čia yra du dalykai. Varvara tikrai parašė savo paskutiniame testamente, kuris jau buvo trečias – ne pirmas, ne antras, o trečias. Tuo metu buvo neseniai mirusi jos anūkė – tai jai buvo didelis sukrėtimas ir širdies skausmas. Varvara planavo jai pakilti savo dvarą, bet kai nebeliko to žmogaus, kuriam ketino perleisti, buvo priimtas sprendimas atiduoti visuomenės reikmėms. Ji atidavė dvarą vienai iš tuo metu Vilniuje veikusių rusų literatūros draugijų ir iš tiesų testamente įrašė pageidavimą, kad visada šiuose namuose būtų gerbiamas didžiojo poeto atminimas.
Kokia forma tai turėjo įgyti, ar tai turėjo būti A. Puškino muziejus, ar kažkas kito, ji konkrečiai nesuformulavo, tačiau tokią valią išreiškė. Ir tai yra natūralu, nes bet kuriuo atveju, tai buvo labai iškilus giminaitis. Tuo labiau, kad kai su antruoju vyru Grigorijumi Puškinu jie grįžo į Markučius, tiksliau, persikėlė visam laikui gyventi – tuo metu ir koplyčią pasistatė – viename iš sodybos kambarių jie buvo pradėję kurti kažką panašaus į atminties vietą.
Taigi, tikrai tas testamentas nėra mitas ir tikrai jis egzistuoja; vis dėlto aš abejoju, ar apie jį žinojo atstovai iš Maskvos, juoba, kad jie tikrai rūpinosi Varvaros paskutine valia. Manau, kad viskas vyko mechaniškesne ir grubesne forma, tuo labiau, kad tuo metu A. Puškino vardas jau buvo patapęs vienu iš ideologinių simbolių, naudojamų Sovietų Sąjungoje. A. Puškino namai ir muziejai buvo kuriami visose respublikose ir paminklai statomi įvairiose viešosiose erdvėse – visa Centrinė Azija yra A. Puškino paminklais apstatyta, nors tam nėra jokio istorinio pagrindimo.
Todėl manau, kad Varvaros testamentas yra vienas dalykas, o šitas planas buvo visai kitas dalykas. Tačiau norėčiau pasakyti, kad ten atsiradęs literatūrinis A. Puškino muziejus apsaugojo sodybos interjerą. Jis nebuvo išgrobstytas, nebuvo sunaikintas, nes iš karto pateko valstybės globon. Nors valstybė, kuri tą muziejų globojo, ne itin sėkmingai tvarkėsi su paveldu – paveldo politika ypač okupuotose valstybėse buvo grubi, šiurkšti ir nemaloni.
A. Puškino muziejus buvo įsteigtas, tačiau labiau rūpintis pastatu nepradėta, jo tvarkymas nevyko, jis, kiek teko skaityti dokumentus, buvo nykstantis, griūnantis – laikui bėgant jam tikrai buvo padaryta didelė žala. 1964 m. Vilniaus miesto vykdomasis komitetas patikrino šį muziejų ir labai prastai įvertino jo veiklą, buvo manoma, kad jį apskritai reikėtų uždaryti, nes ūkiškai nebuvo tinkamai tvarkomasi.
Tačiau Kultūros ministerijoje buvo valia jį išsaugoti, buvo parengtas planas ir pasakyta: „Ne, ne, ne, čia ne tik A. Puškinas, čia daugiau įvairių dalykų vyksta, šiame muziejuje reprezentuojami draugiški poetai ir progresyvūs autoriai“. Taigi, muziejus buvo išsaugotas kaip A. Puškino muziejus, bet jame atsirado daug kitokio turinio. Tačiau per visą šį laiką interjerai nuskurdo, sunyko.
Todėl artimiausiu metu mes norėtume atkurti, gerokai rimčiau restauruoti interjerus, sukurti namų įspūdį – kad tai būtų ne kažkokios tamsios salės, į kurias atėjęs gali išgirsti tam tikrą pasakojimą, bet kad atėjęs pasijustum taip, tarsi iš tiesų atėjai į dvarą, atėjai į namus, juoba, kad medžiagos šio muziejaus fonduose yra išlikę pakankamai daug, kad tai būtų galima padaryti. Yra nemažai interjero nuotraukų, nes dvaro savininkė Varvara buvo įsigijusi fotoaparatą, fotografavo savo namus, todėl labai tiksliai galime pamatyti, kaip kas atrodė, kur kas stovėjo, kur kas kabėjo.
Fonduose yra išlikę nemažai tekstilės pavyzdžių: užuolaidų gabaliukų, medžiagų, kurios buvo naudojamos. Darant restauraciją buvo nuimti senų sienų tapetų sluoksniai, žodžiu, visi tie gabaliukai yra sukaupti, sudėti. Todėl jei būtų imtasi rimtesnės restauracijos, visa tai būtų galima atkurti.
Lygiai tą patį norėtume padaryti ir su namo prieigomis. Dabar jis irgi nelabai atrodo kaip dvaras, labiau primena tiesiog namą parko kampe. Apie jį nėra likusių nei takelių, nei tų erdvių, kuriose dvarininkai gyvendavo, kur vasarą leisdavo laiką, kur buvo jų sodelis, kur buvo didelė pieva priešais namą. Toks yra planas.
– Kaip muziejus plėtosis komunikacijos ir naujų švietimo projektų srityje?
– Kryptis, kuria dabar einame ir kuria eisime, yra kurti šiame muziejuje patrauklias priemones, programas lankytojams. Mūsų edukatorės sukūrė labai įdomią naują edukaciją, kuri vadinasi „Kodėl juda skulptūros?“, nes turime A. Puškino skulptūrą, kuri nepriklauso muziejui, tiesiog stovi netoli muziejaus. Ši skulptūra, biustas, yra labai geras problemiško paveldo pavyzdys.
Aš kalbu ne vien apie turinį – kodėl A. Puškinas buvo pastatytas prie Katedros aikštės, ar jo čia reikia, ar nereikia, ar jis simbolizuoja imperinį paveldą ir kultūrą. Probleminis yra ne tik turinys, bet ir pačios medžiagos, nes granitinis postamentas, ant kurio jis stovi, buvo paimtas iš uždarytų žydų kapinių ir panaudotas kaip medžiaga paminklo statybai. Taigi, vienoje vietoje turime objektą, kuris atveria mums galimybes šnekėti apie sovietinę epochą, jos grubiąją pusę ir sudėtingą, kontraversišką paveldą.
Todėl mūsų edukatorės paruošė didelę debatų pavidalo edukaciją apie skulptūras Vilniaus viešosiose erdvėse. Kalbu ne tik apie šią skulptūrą, bet ir apie kitas, nes viešojoje erdvėje tikrai vyksta labai karšti debatai – diskutuojama dėl kiekvienos skulptūros, kuri tik pajudinama, arba kurią norima pastatyti, kurios dar nėra, tarkime, kad ir paminklas Antanui Smetonai Vilniaus mieste.
Taigi, muziejus suks ta kryptimi, kuri leidžia teikti daugiau kritinį mąstymą ugdančių muziejinių paslaugų.
– Vienas iš plano punktų – „dealeksandrizacijos“ idėja. Ar tai reiškia, kad dėmesys bus nukreiptas nuo A. Puškino asmenybės ir daugiau dėmesio bus skiriama Varvaros ir Grigorijaus gyvenimui bei asmenybėms?
– Tiesą sakant, patraukti A. Puškiną iš kertinės šio muziejaus vietos nėra naujas sprendimas. Jis buvo padarytas dar iki reformos, kuri sujungė Markučių dvarą ir Vilniaus muziejų. Jei neklystu, 2023 m. buvo pakeistas pavadinimas iš Aleksandro Puškino literatūrinio muziejaus į Markučių dvarą.
Šį sprendimą motyvavo du dalykai. Viena vertus, patys darbuotojai buvo pradėję stipriai abejoti, ar tikrai turėtų šio muziejaus dėmesys būti sutelktas vien į A. Puškiną, nes tai atrodė kiek dirbtina. Kita vertus, pats dvaras yra labai įdomus, pati šeima labai įdomi – kodėl žmonių, kurie ten iš tikrųjų gyveno istorijai skiriama tiek mažai vietos. Juk jie yra palikę nemažą paveldą net ir visai Lietuvai, ir platesniam regionui – kalbu pirmiausia apie geležinkelį, apie geležinkelio vėžę.
Žmogus, kuris 1867 m. nusipirkęs Markučiuose žemę pastatė tą dvarą, – Aleksejus Melnikovas – buvo inžinierius, tiesė geležinkelius Rusijos imperijoje. Jo brolis buvo pirmasis susisiekimo ministras Rusijos imperijoje. Iki caro Aleksandro II reformų, numačiusių ir baudžiavos panaikinimą, kuris Lietuvai buvo labai svarbus, Susisiekimo ministerijos Rusijoje nebuvo. Taigi buvo priimtas didelis reformų paketas, kaip modernizuoti Rusiją, ir su šia banga buvo nuspręsta tiesti geležinkelį.
Šie žmonės – broliai Melnikovai – buvo atsakingi už geležinkelio vėžės pločio parinkimą. Tai yra labai svarbus palikimas, nes jų sprendimu buvo parinkta platesnė vėžė nei Europos standartas.
Rinktis platesnę vėžę nuspręsta ne tik dėl inžinerinių argumentų, nes plačiau reiškia stabiliau, galima pervežti daugiau krovinių, bet ir dėl karinių, strateginių dalykų, nes jei kiltų karas tarp Europos imperijų, kas 19 a. buvo pakankamai realu – Europos šalys iki 20 a. pakankamai aktyviai kariavo – Vakarų šalys negalėtų atsigabenti savo logistinių pajėgumų į Rusijos imperiją. Šios idėjos poveikis juntamas iki šiol – šiandien ji veikia mūsų nenaudai, nes Lietuva šia vėže yra sujungta su Rusija, bet ne su Vakarais.
Muziejus negali būti neutralus. Iliuzija, kad muziejus gali būti neutralus.
Taigi šios šeimos paveldas yra pakankamai svarbus, kad būtų pastebėtas ir aptartas. Todėl tai buvo vienas iš argumentų, kodėl šioje vietoje reikėtų daugiau dėmesio skirti šiai įvykusiai istorijai, o ne vien tik kanoniškai suprantamam A. Puškinui. Kitas dalykas, paskatinęs priimti tokį sprendimą, aišku, buvo karas – taigi, čia labiau neigiamas, baimės padiktuotas argumentas. Tačiau ta pirmoji, istorinė motyvacija, mano nuomone, buvo teisinga.
Tačiau, mano akimis žiūrint, šiukštu negalima išmesti A. Puškino iš muziejaus. Tiesa, jis niekada nebuvo Vilniuje, niekada nebuvo Lietuvoje, jo ryšiai su Lietuva, galima sakyti, yra labiau legendiniai – yra legenda, kad jo prosenelis buvo Vilniuje pakrikštytas, tačiau istorinių šaltinių, kurie ją pagrįstų, neturime. Tačiau negalime sakyti, kad nėra jo ryšio su šia šeima – jis buvo šios šeimos dalis, tikrai svarbus žmogus šiai šeimai, todėl kiek jis patenka į šios šeimos istoriją, tiek jis ir turėtų atsispindėti muziejuje.
– Ar galima sakyti, kad jūsų paskyrimas šio muziejaus vadove taps savotiška „antrąja banga“, kai A. Puškinui bus skiriama dar mažiau dėmesio?
– Šiuo metu Markučių dvare A. Puškino kaip ir nėra visai – nėra kažkokių jam skirtų specialių pasakojimų, teminių ekskursijų ar edukacijų.
Tai aš sakyčiau, kad jų bus daugiau, nes tikrai labai norėčiau, kad atsirastų edukacija, skirta specialiai A. Puškinui, kuria, viena vertus, mes galėtume atliepti mokyklų poreikius, nes tai labai svarbu neformaliajam ugdymui. Tokios edukacijos ypač aktualios mokykloms su dėstomąja rusų kalba, nes A. Puškinas įeina į jų programą, todėl turėtų būti priemonių, kur vaikai už mokyklos ribų galėtų sužinoti šį tą daugiau. Taip pat planuojame daugiau dėmesio skirti konkrečiai A. Puškino buvimui Lietuvoje ir Vilniuje.
Artimiausią paskaitą, kurią esame numatę vasario mėnesį, ves Vilniaus universiteto Slavistikos katedros vedėjas Pavelas Lavrinecas – jis papasakos apie A. Puškino kulto formavimąsi Vilniuje 19 a.
Todėl ne, nemanau, kad A. Puškino sumažės, o lyginant su tuo, kiek yra dabar, net padaugės. Tačiau šis muziejus nebebus A. Puškino muziejumi ir nebebus literatūriniu muziejumi. O kaip suprantate, kai literatūrinis muziejus keičia savo pobūdį į istorinį muziejų, jis nebegali būti toks kaip anksčiau ir ta proporcija tikrai turės būti mažesnė.
– Kaip manote, ar muziejus turėtų būti neutralus, ar sąmoningai vertybinis?
– Muziejus negali būti neutralus. Iliuzija, kad muziejus gali būti neutralus. Kaip ir iliuzija galvoti, kad kultūra ir politika nėra susijusios, kad tai kažkokie nesusisiekiantys indai. Jos susisieja, susisieja tampriai ir kuo aršesnis režimas, kuo stipriau jis yra suėmęs visuomenę, tuo labiau kultūra yra pajungta politikai.
Totalitariniai režimai tiesiogiai naudoja kultūrą kaip vieną iš savo idėjų įgyvendinimo būdų ar įrankių. Ir būtent iš totalitarinių režimų mes esame paveldėję idėją, kad tai yra nesusisiekiantys indai. Jiems tiesiog buvo labai paranku ir aktualu prastumti idėją, kad kultūra, kaip ir sportas, yra nesusijusi su politika. Tačiau ir demokratinėse santvarkose tai yra laipsnio ir pobūdžio klausimas. Valstybė visada turi kažkiek įtakos kultūrai – per finansavimą, per kanono kūrimą, per reprezentaciją.
Todėl tokio dalyko kaip vertybiškai neutralus muziejus net teoriškai nelabai gali būti. Tiesiog kyla klausimas, ar atvirai deklaruoji savo poziciją, ar tiesiog reflektuoji, kokioje paradigmoje gyveni, nes vis tiek neišvengiamai joje gyveni. Todėl svarbu, ar ją pastebi, nes vis tiek esi į kažkurią pusę vertybiškai palinkęs, ir kiek esi atviras šiuo klausimu.
– Ar yra tam tikra ašis, padėsianti jums formuoti, tai, ką esate suplanavusi?
– Ašis sukasi apie Vilniaus muziejaus vertybes, kurios yra labai aiškiai ir tiesiai deklaruotos. Man atrodo, kad mūsų muziejui pasisekė, nes reformos metu jis pateko po Vilniaus muziejaus sparnu, o šiam muziejui svarbu kultūrų įvairovė, pliuralizmas, misija reprezentuoti mažiau Vilniuje reprezentuotas grupes.
Juk Vilniaus muziejus ir atsirado siekiant atliepti būtent šį aspektą. Nes šnekant apie Lietuvos istoriją, apie Vilniaus istoriją yra labai daug progiškumo, iškilmingo naratyvo, o tokiu atveju labai daug kas yra pražiūrima ir pametama. Vienas iš tokių pražiūrimų ir pametamų dalykų yra ir Lietuvos rusų mažuma. Nors šis muziejus nebus tiesiogiai dedikuotas Lietuvos rusų paveldui, nebus dedikuotas vienam iš rusų tapatybei labai svarbių atspirties taškų A. Puškinui, natūraliai yra taip susiklostę, kad ši vieta yra svarbi rusams ir Lietuvos rusams.
Kalbant apie vertybes, yra keletas būdų, kaip apie jas kalbėti arba jas skleisti. Galima tiesiog vykdyti misiją, turėti kažkokį vertybių rinkinį ir jį realizuoti. Arba galima suteikti galimybes kritiniam mąstymui, kritiniam pažinimui, nuomonių įvairovei, mokyti kelti klausimus, į kuriuos galbūt nėra vieno atsakymo, galbūt net nėra jokio atsakymo, mokyti svarstyti, vesti į diskusijos pusę. Čia ir yra ta kryptis, kuria norime eiti.
Labai sunku yra atsakyti į klausimą, kas yra rusų mažuma Lietuvoje. Į šį klausimą sau bandau atsakyti nuo tada, kai atėjau dirbti į šį muziejų ir man jie nelabai susiveda į kažkokią vieną aiškią grupę, nes tai yra labai įvairūs žmonės, labai įvairūs „burbulai“, labai marga bendruomenė.
Esu tikra, kad daliai jos tikrai netiks tai, ką mes darome, gali būti, kad daliai netiks dėl nostalgijos, nes yra kažkokia vieta, kuri buvo vienokia, kai buvai jaunas, o dabar ji keičiasi ir tai savaime kelia nepasitenkinimą. Tačiau labai tikiuosi, kad daliai šios bendruomenės muziejus bus aktualus.
Vienas iš pirmųjų mūsų, naujų šiame muziejuje įsidarbinusių žmonių, žingsnių, buvo pakviesti žmones dialogui ir išsiaiškinti, kas rūpi Lietuvos rusams, apie ką žmonės galvoja, ką jie jaučia, kaip jie išgyvena dabartinę situaciją. Pradėjome muziejuje rengti susitikimus, sukonstravome savotišką dialogo erdvę.
Iš šių susitikimų tikimės keleto dalykų. Pirmiausia, labai norėtume juos išauginti iki gyvo pokalbio platesnei visuomenei, kad Lietuvos dauguma susipažintų su tuo problemų lauku, išgirstų, kaip žmonės mąsto, kaip jie jaučia Lietuvą, kokį ryšį su ja turi, nes tikrai turi stiprų ryšį. Bet taip pat stengiamės atrasti ir kas šiam vilniečių ir Lietuvos gyventojų segmentui būtų įdomu mūsų muziejuje.
– Minėjote, kad tiesiai priešais muziejų stovintis paminklas A. Puškinui muziejui nepriklauso, bet jo likimas buvo ne kartą aptartas, žmonės domisi, kas su juo bus. Ar žinote jo ateitį?
– Ne, tikrai nežinau, kas su juo galėtų būti daroma, bet ateis eilė ir jam. Jo likimas tikrai bus svarstomas, o mano pozicija yra paprasta – jis turi ten likti.
Aš manau, kad jo tikrai nereikia niekur patraukti ir galiu pateikti keletą argumentų, kodėl. Pirmiausia, jis jau buvo vieną kartą desovietizuotas – 1992 m. jis buvo patrauktas nuo Katedros. Gerai, kad jis tuo metu buvo patrauktas nuo Katedros, nes ten jis dar 19 a. buvo pastatytas kaip imperinis ženklas. Tai nėra tas paveldo objektas, kurį, nusikračius imperijos, reikėtų palikti viešoje erdvėje. Ir atstatytas jis buvo 1955 m., jau sovietmečiu, beveik toje pačioje vietoje.
Tačiau perkėlus paminklą čia, jis sukūrė erdvę Vilniaus rusų bendruomenei, tapo savotišku atspirties ir atminties tašku. Kalbinant žmones, kurie atsimena, kaip jis buvo perkeltas į Markučius, man buvo labai netikėta išgirsti, kad yra džiaugiamasi, kaip tai buvo padaryta: kaip gražiai buvo perkeltas paminklas, kaip gražiai lietuviai su rusais susitarė, kaip viskas gražiai buvo padaryta rusų atžvilgiu.
Man norėtųsi branginti šią teisingo poelgio, teisingo paminklo perkėlimo iš vienos vietos į kitą atmintį. Žmonėms, kurie šį dvarą pasistatė ir kuriems bus skirtas muziejus, A. Puškinas buvo svarbus šeimos narys, todėl ta vieta yra logiška. Be to, pašalinus paminklą, kartu pašalinama ir priežastis kalbėti tiek apie patį paminklą, tiek apie tuos istorijos klausimus ir aspektus, kuriuos jis paliečia.
Viena vertus, prie Markučių dvaro stovintis A. Puškino paminklas paliečia šeimos istoriją, jis paliečia imperinės Rusijos istoriją, rusiškos tapatybės dalykus, bet lygiai taip pat jis yra susijęs ir su sovietiniu paveldu, jis savyje yra užkodavęs atmintį apie tai, kas nutiko su Vilniumi, jo gyventojais ir jo paveldu sovietiniais metais. Tai mums suteikia priežastį prie jo atsistojus apie tai kalbėti ir daug sužinoti, kritiškai pasižiūrėti į tą laikotarpį. Todėl manau, kad jis turėtų stovėti, kaip ženklas, leidžiantis kritiškai pasižiūrėti į savo istoriją, ir tą funkciją vykdyti.
– Ar galima tikėtis, kad artimiausiu metu muziejuje bus parodyti kolonializmo aspektai ir kitos sudėtingos istorinės temos, kurios anksčiau nebuvo įtrauktos į ekspoziciją?
– Jei kalbate apie A. Puškiną kaip apie imperinę figūrą, tarnavusią imperijos ideologijai, tai tikrai yra dalykų, apie kuriuos reikia kalbėti ir apie kuriuos kalbėsime. Manau, kad artimiausia dalykas ir bus toji jau minėta edukacija, kurioje tai atsispindės.
Viena vertus, A. Puškinas yra moderniosios rusų kalbos kūrėjas, nacionalinis poetas, nes Europos valstybėms būdinga, kad literatūrinės kalbos kūrimosi užuomazgose figūruoja nacionalinis poetas. Rusams juo yra A. Puškinas, mums – Maironis, vokiečiams – Johannas Wolfgangas Goethe arba Friedrichas Schilleris.
Be to, A. Puškinas jaunystėje buvo tam tikra prasme maištingai nusiteikęs caro valdymo atžvilgiu – yra parašęs jam nepalankių eilėraščių ir už tai susilaukęs bausmių.
Tačiau vėlesniame gyvenime jis demonstravo nuostatas, kurios, sakyčiau, yra tipinės imperijos valdiniui. Kalbu tiek apie jo kūrybą Kaukazo tautų atžvilgiu, tiek apie tą eilėraštį, kurį jis 1831 metais parašė po Abiejų Tautų Respublikos sukilimo prieš Rusijos imperiją. „Rusijos šmeižikams, berods, vadinasi. Ir ten jis formuluoja jau tą civilizacinę Rusijos misiją, kuri juntama iki pat Rusijos Federacijos ir Vladimiro Putino laikų – nesikiškite į mūsų reikalus, mes čia viduje išsispręsime. Formuluoja idėją apie Rusijos civilizacijos pranašumą, kažkokią jos misiją – visa tai ten atsispindi.
Viena vertus, prie Markučių dvaro stovintis A. Puškino paminklas paliečia šeimos istoriją, jis paliečia imperinės Rusijos istoriją, rusiškos tapatybės dalykus, bet lygiai taip pat jis yra susijęs ir su sovietiniu paveldu, jis savyje yra užkodavęs atmintį apie tai, kas nutiko su Vilniumi, jo gyventojais ir jo paveldu sovietiniais metais.
Atsimenu, kad 2022 m. tą eilėraštį Sergejus Lavrovas deklamavo visą nuo pradžios iki galo ir skyrė jį Vakarų valstybėms; kaip ir A. Puškinas, kuris savo laiku skyrė jį Prancūzijai, pasmerkusiai Rusijos elgesį Lietuvos ir Lenkijos sukilėlių atžvilgiu. S. Lavrovas taip pat jį dedikavo Vakarų valstybėms, tarsi sakydamas, kaip jūs drįstate kažką sakyti, mes čia su Ukraina patys išsispręsim. Taigi, šis paveldas taip pat yra ir tikrai turėtų būti pastebėtas – viskas turėtų būti pastebėta.
– Ar Vilniaus senasis teatras ir toliau turės galimybę Markučiuose statyti Antono Čechovo „Dėdę Vanią“
– Jeigu Vilniaus senasis teatras norės toliau su mumis bendradarbiauti, tai, be abejo, tokią galimybę turės. Jie patys šiuo metu išgyvena pakankamai sudėtingus laikus ir aš nesu tikra, kad jie pavasarį vis dar rodys „Dėdę Vanią“, kuris iki šiol buvo rodomas Markučių dvare.
Bet tai jau ne nuo mūsų priklauso, tai priklauso nuo Senojo teatro – kokiomis kryptimis jie eis ir ką jie darys. Mes buvome susitikę su Senojo teatro vadybininkais ir esame sutarę planą labiau apsižiūrėti Markučiuose – gal parke, gal apylinkėse – pasižiūrėti, gal yra kažkokių kampų, kuriais teatras galėtų interpretuoti šitą vietą ar joje kurti.
Bet kol kas tai dar labai nekonkretūs žingsniai – yra noras bendradarbiauti, bet kol kas nieko konkretesnio pasakyti negaliu.
– Apibendrinant mūsų pokalbį, kaip matote muziejaus ateitį? Kokį norėtumėte jį matyti po penkerių–dešimties metų, atsižvelgiant į tai, kad prieš jus iškyla sunki užduotis – sujungti daugybę sudėtingų klausimų?
– Aš įsivaizduoju, kad šią sunkią užduotį pirmiausia galima įveikti profesionalumu. Vis dėlto nuomonės, paskaitos, ekskursijos, knygos – visa, kas šiame muziejuje galėtų būti siūloma – turėtų būti paremta išsamiais istoriniais tyrimais.
Aš įsivaizduoju muziejų kaip tokią vietą, kuri nebus vien tik gražus dvaras, į kurį ateinama pažiūrėti gražių dalykų. Ne, aš įsivaizduoju, kad tai bus pakankamai „karšta“ vieta ir diskusijų, ir turinio prasme. Tai turėtų būti vieta, kur žmonės ateina sužinoti įdomių dalykų, kur jie praturtėja, išsineša žinių, kurių iki tol neturėjo ir kurios yra aktualios šiandien, nes tai, apie ką mes kalbame, nėra vien istoriškai įvykę ir šiandien nebereikšmingi dalykai. Muziejus turėtų būti ta vieta, kuri padeda žmogui susigaudyti ir šiandienos aktualijose.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
