Anot Violetos Palčinskaitės leidėjos Lolitos Varanavičienės, rašytoja po kiekvieno knygos pasirodymo ir jį lydinčių vakarų kaskart pajunta ateinant pasaulio pabaigą – vienatvę ir tuštumą, į kurią, žiūrėk, jau ir smelkiasi liūdesys. Todėl kitą dieną po eilėraščių rinktinės „Aukštoje žolėje“ sutiktuvių Literatų namuose pakalbinau rašytoją, kad ta pasaulio pabaiga dar bent kiek atsitolintų.
Naująja knyga „Aukštoje žolėje“ („Tyto alba“, 2026) poetė, dramaturgė, scenaristė, vertėja, Nacionalinės premijos laureatė Violeta Palčinskaitė sugrįžo į suaugusiųjų poeziją. Reikšmingas įvykis. Rinktinėje publikuojami ir anksčiau sukurti eilėraščiai, ir dar niekur neskelbti tekstai. Autorės klausiau:
– Kodėl iš visur, į kur galima sugrįžti, po tiek metų renkatės grįžti į aukštą žolę?
Autorė atsakė:
– Kiekvienas eilėraštis turi savo potekstę. Kurios kartais nė pats nesuvoki, nesupranti. Sėdžiu Sapiegų parke. Po pušim. Dėlioju trečių „Babilonų“ tekstą („Pilnaties babilonai, arba Kristiano Anderseno rožė“, 2024, – LRT). Vasara, aplink žolė, gražus kiemelis. Sėdi prie vienos knygos, o jau kirba visai kitos, pašalinės mintys. Ir staiga man iššoka „aukštoje žolėje“. Galvoju, kodėl, kaip keista... Nes su „Babilonais“ tikrai niekaip nesusiję. Bet jau smegeninėje dėstosi kitas žanras – eilėraščiai. Užsirašiau didelėmis raidėmis: AUKŠTOJE ŽOLĖJE. Kai pasižiūriu užrašinėje į kalendoriuką – birželio 21 diena... Mano tėvo mirties diena. Kurią, savo gėdai, buvau pamiršusi. Menininkai juk prietaringi, pala, galvoju, čia juk man tėvelis turbūt padiktavo tą „aukštą žolę“?..
Paskui jau, žinoma, „suvedžiau“ su savo pirmąja poezijos knygele „Žemė kėlė žolę“ (1961), kai ta žolė kelia tave. Pagalvojau, jei jau tėvo sudiktuota, tai viskas logiška. O dabar ta žolė juk gerokai užaugo nuo pirmo rinkinio. Toje žolėje tai visko būna: ir puotos, ir...
– Ir glamonės...
– Ir glamonės. (Nusijuokia.) Bet kadangi širdies gilumoje vis tiek esi „liūdesio riteris“, aišku, pagalvoji apie kokį nors liūdną dalyką. Ir ką jūs sau manot? Kitą rytą internete žiūrinėju naujienas, antraštė: „Aukštoje žolėje vakar rastas vyro lavonas.“
– ?!
– Čia jau aš susirūpinau. (Juokiasi.) Bet galvoju, jei jau tiek čia man suplaukė į tą aukštą žolę, tai jau žinau, kad rinkinio pavadinimas turi būti šitoks.
– Pats eilėraštis „Aukštoje žolėje“ turbūt atsirado vėliau?
– Vėliau. „Aukšta žolė“ – kai jau esi suaugęs, sulaukęs tam tikro pripažinimo, ir tai tavęs visiškai neguodžia: daug įsipareigojimų, turi duoti kažko, ko iš tavęs laukiama, o tu galbūt ne visada gali, sugebi. Tad kartais ta aukšta žolė gali būti ir labai dramatiška.
Aukštoje žolėje
aš vėluoju į puotą.
Viskas vyksta laiku.
Ir gerai sustyguota.
Aukštoje žolėje
žalias laikrodis tiksi.
Žaliaskverniai sargai:
tiksi?
ar nepatiksi?
Aukštoje žolėje
visiškai kitas svertas.
Čia kiekvienas svetys,
šiaip ar taip,
kažko vertas.
Aukštoje žolėje
aprangos kodas kitas.
Kadagių skrybėlė.
Lengvas vortinklio šilkas.
Sidabrinė naktis.
Gintarinė aušra.
Neišeik. Nepalik.
Aš labai vieniša.
(„Aukštoje žolėje“)
– Štai „Neišeik. Nepalik. / Aš labai vieniša.“ Kaip dėl tos vienatvės iš tiesų?
– Na, yra taip: čia ir truputis akimirksnio nuotaikos, ir truputis (negražiai pasakysiu) vaidybos. Nes ne tokia jau aš vieniša, kai matai pilną salę žmonių. Draugų vis mažiau ir mažiau – tas irgi teisybė.
– Daugelis jau išėjo, tiesa?
– Kas išėjo, tai išėjo. Bet... Labai stebina ir skaudina, kad tie, kurie neišėjo, kuo daugiau tu turi tos sąlyginės sėkmės, tuo labiau jie nuo tavęs traukiasi. Man tai ir mįslė, ir netikėtumas, kurio visai nelaukiau, niekada. Ypač tai pajutau nuo tada, kai ta Nacionalinė premija, tas, anas...
Man atrodo, kad ta „aukšta žolė“ ir buvo padiktuota tokių pojūčių, kai tau tarsi viskas labai gerai, tu „pakviesta į puotą“, esi aukštoje žolėje. Tarsi, aplinkinių akimis, esi kitoje, aukštesnėje pakopoje. O iš tiesų taip nėra – daug įsipareigojimų, atsakomybės. Ir šitoje aukštoje žolėje jautiesi vieniša.
Jei man nepatiktų vienatvė, savo gyvenimą būčiau kitaip susitvarkiusi. Išsiskyriau be galo seniai. Kaip jau ne kartą rašiau, iš esmės mane išskyrė mano darbas. Darbas visada buvo konkurentas. Nes niekam iš draugų nepatikdavo, kad per daug laiko skiriu rašymui. Ir juos puikiai suprantu. Tačiau vienatvė man labai patiko, ji ir dabar man labai patinka.
– Kada parašėte tuos naujuosius eilėraščius?
– Iš esmės jie visi parašyti šią vasarą ir rudenį.
Pro vieną langelį spindėjo žvaigždė,
pro kitą langelį mėnulis žiūrėjo.
Nakties amžinybėj sustingo erdvė,
paklusus neklystančiai valiai Kūrėjo.
Nebuvo būties ar buities pranašų.
Nebekvietė niekas į tariamą rojų.
Minutė sustingo ramybės lašu,
ir pirmąkart šuo į mėnulį nelojo.
Nelaukiau išeinančių lengvo „sudie“,
nes laukiau begarsio ateinančių aido...
Pro vieną langelį spindėjo žvaigždė,
pro kitą...
Mėnulis tavęs neįleido.
(„Naktis“)
Tokio tingumo žmogus
Dabar grįžkime į knygos pristatymo vakarą. Į Literatų namus, kur pro vieną langelį žiūrėjo žvaigždė, pro kitą – mėnulis žiūrėjo, prie trečio moliuskais šnairavo lėkštė, tad nieko burnoj neturėjau.
Nors programinis knygos (ir vakaro) eilėraštis „Aukštoj žolėj“ liudija priešingai, Violeta Palčinskaitė tikino gerbėjus vieniša nesijaučianti. Vis dėlto pripažino kitą nuodėmę – esanti baisi tinginė. Tik spaudžiama ką nors nuveikianti. Tarkime, raginama leidėjos per pastarąjį dešimtmetį parašė tris prisiminimų knygas, „Babilonus“, o dabar štai – poetinis sugrįžimas pas suaugusiuosius.
„Man reikia, kad mane paglostytų, pagirtų, pasakytų, kaip gerai rašau – tada aš gal dar ką nors ir padarysiu“, – juokėsi ji.
„Tinginė“ parašė 6 poezijos rinkinius suaugusiesiems, 15 eilėraščių knygų vaikams, memuarų tritomį, 11 pjesių vaikams, 3 kino filmų scenarijus, išvertė 8 sudėtingus literatūros veikalus ir 4 libretus. „Štai su kokio tingumo žmogumi vakaro dalyviai turi reikalą“, – teigė Lolita Varanavičienė.
Sulaužytas priesakas
Rašytoja seniai sau buvo prisiekusi vengti trijų žanrų: prisiminimų, romanų ir anoniminių laiškų. Pirmąjį priesaką jau sulaužė – memuarų serija vis dėlto atsirado.
„Man gyvenime labai sekėsi, nereikėjo brautis alkūnėmis. Likimas pats nešė dovanas į rankas“, – sakė Nacionalinės premijos laureatė. Į didžiąją literatūrą ją, dar nieko rimtai nenusprendusią, pastūmėjo „trys muškietininkai“ – Justinas Marcinkevičius, Alfonsas Maldonis ir Algimantas Baltakis. Į vaikų literatūrą – pernelyg, jos įsitikinimu, gera Juditos Vaičiūnaitės, Vlado Šimkaus ir Sigito Gedos poezija (nes geresnės nesukursianti, tad kam stengtis). Literatūra vaikams tapo Violetai „pabėgimu į gražų pasaulį“, kuriame būta mažiau cenzūros ir daugiau laisvės.
Eilėraščius naujai knygai atrinko pati. Sakė, būna ir taip, kad laikui bėgant vykę, skaitomi, mylimi tekstai prarandą žavesį, jų vietą užima kažkada mažiau vertinti. Knygos pristatymo vakarą daltonikams (man) paaiškėjo, kad naujų eilėraščių pluoštas, pasirodo, atspaustas žalsvu šriftu (daltonikams teks kliautis kursyvu), o senieji eilėraščiai – juodu šriftu.
Ištinusi špyga
„Vasarą Sapiegų parke, kur tiek startuolių, tiek talentingų jaunų žmonių, sutikau slampinėjančią iš jau mano išmirusios literatų kartos, bet, kaip ir aš, gyvą ir kūrybingą Violetą Palčinskaitę (82 m.)“, – taip sukaktuviniame pašnekesyje „Savaitgalyje“ teigė rašytojas, signataras Saulius Šaltenis.
Iš tos išėjusių kartos Violeta labiausiai pasigendanti Juditos Vaičiūnaitės, artimiausios draugės, kadaise pasitikusios ją Rašytojų sąjungoje, globojusios. Taip pat – Donato Banionio. Nuo pažinties Panevėžyje juodu draugavo iki aktoriaus mirties, lankė jį paskutinėmis gyvenimo dienomis. Pamena, kaip ligoninės lovoje, jau nesuvokdamas, kur ir kas esąs, iškėlė sutinusią špygą į Dangų: „Jo akyse tiesiog perskaičiau: „Aš nesu vargšas karalius!“
Taip – ir labai pasigendanti savo tėvų... Nors laikai buvo nepaprastai sudėtingi, jie pasirūpino, kad dukrytės vaikystė būtų laiminga. Tad Kaunas – gimtinė, Vilnius – jos literatūros sostinė. Būtent į jį, Kaziui Borutai, buvo nuvežti trylikametės pirmieji poetiniai bandymai, paskiau pasirodė pirmoji eilėraščių knygelė.
Tačiau dvasinė Violetos sostinė – Panevėžys. „Viskas, ko išmokau – šmaikštumo, nebūti mėme, – išmokė Panevėžys. Vaikystėje bijodavau žodį pasakyti, pasiginčyti“, – teigė vakaro „kaltininkė“ Literatų namuose. Panevėžyje buvo pastatytos jos dvi pirmosios pjesės. Ten, kai kiti teatro žmonės nedrįsdavo, buvo gerokai pasiginčyta ir su pačiu Juozu Miltiniu. „Dėl to turbūt jam ir patikau. Tačiau reikėjo ilgai mokytis“, – pasakojo poetė.
Pranašo Sauliaus penktadieniai
Saulius Šaltenis galbūt nuo kokių 1965 metų visą gyvenimą vis atsidurdavo greta jos. „Tai kine, tai Jaunimo teatre. Bendraudavome kaip brolis su seseria“, – pasakojo poetė.
Su Sauliumi ją, visų pirma, sieja nuotykiai, vieną tokį papasakojo. Sovietmečiu lankėsi dramaturgų kūrybos namuose „prie šiltų jūrų“. Maitinami buvo prastai – tik košės ir košės. Vieną vakarą abu sumanė perrašyti rytdienos meniu: pusryčiams bus raudoni ikrai, pietums – keptas kalakutas prancūziškame padaže (nors nežinojo, kas tai yra), vakarienei – krevetės. Išdėliojo tuos lapus ant valgyklos stalų.
„Pusryčiams renkasi kolegos, skaito meniu ir nuo stalo prie stalo eina gandas, kad, ko gero, atvažiuoja Kremliaus revizoriai, jei tokie valgiai. Kiti kalba, kad greičiausiai pasirodys užsienio menininkai. Metas pradėti pusryčius... ir neša tą pačią košę. Sąmyšis, tragedija“, – juokėsi rašytoja.
Dabar Saulius tapo tarsi kokiu Violetos „koučeriu“. Kai pastarąjį kartą grįžo į Lietuvą, juodu vis susitikdavę penktadieniais, kaip minėta – Sapiegų parke. „Nuo šiol kiekvieną penktadienį 10 val. čia susitiksime“, – nukirtęs bičiulis. „Na jau ne, geriausia, ką dėl tavęs galiu padaryti – susitikti 11-ą“, – atsakiusi Violeta.
Per susitikimus Saulius vis protinęs bičiulę dėl nesveikatingo maisto, gyvensenos. Klausinėjo, ar sportuojanti, ar vaikštanti. Ir net kai grįžo į Ispaniją, penktadieniniai patarimai nesiliauja. „Įsigijau globėją tėvo, vyresnio brolio vaidmeny, tokį pamokslaujantį“, – pasakojo poetė apie bičiulį, kuris dar ir šiandien žingsniuoja kilometrus.
Noras ir jo išsipildymas – per vieną kelionę namo
„Man atsitinka visko, ko net negalėtum sugalvoti“, – sakė Violeta Palčinskaitė. Ir papasakojo dar vieną nutikimą. Poetei teko versti miuziklų libretus: „Hello, Dolly“, „Bučiuok mane, Keit“, „Mano puikioji ledi“, „Statykime operą!“. Bene prieš porą dešimtmečių Raseinių bibliotekoje buvo rengiamas jos kūrybos vakaras. Važiuodama atgal į Vilnių per radiją išgirdo, kad Lietuvoje amerikiečiai statys operą „Mažasis princas“. Poetė net apsalo – kaip būtų įdomu išversti libretą. Dar nepasiekus Vilniaus suskamba Violetos telefonas ir žmogus iš Operos teatro nedrąsiai prašo libretą išversti. „Nuostabu, tik greičiau duokit!“ – nediplomatiškai surikau“, – prisiminė Violeta Palčinskaitė.
Paskiau keitėsi pastatymo savininkai. Naujieji, norvegai, pareikalavo, kad lietuviško vertimo ištraukos būtų vėl išverstos į anglų kalbą – norėta įsitikinti, ar vertėja nėra padariusi „pražangų“. Norvegai buvo apstulbę, sakė, kad vertimas į anglų kalbą skamba gražiau nei angliškas originalas. „Taip, sakiau, negi nežinote, kad lietuvių kalba yra gražesnė už anglų“, – didžiavosi poetė.
Per Violetos Palčinskaitės vakarą jos eilėraščius skaitė aktoriai Rasa Samuolytė ir Dainius Gavenonis, fleita grojo Augustė Ivanauskienė.
***
Aš gyvenau. Aš jau buvau.
Ir jeigu nuojauta neklysta,
aš kažkada jus bučiavau,
ir skersgatvy pas bukinistą
varčiau pageltusius lapus.
Ir skyniau pažinimo gėlę.
Tą vyną su jumis perpus
ir vandenį perpus – jau gėriau.
Aš jau mačiau (nereikia guost)
tą prietemą,
tą pintą krėslą.
Mane jau supo ant bangos,
kad jūros ilgesiu užkrėstų.
Aš kažkada jau ragavau
sūrumą tų balandžio gūsių.
Aš jau buvau, aš jau buvau,
todėl aš būtinai dar būsiu
pasikartojimų mene,
toj maišaty neišnykimo,
jūs vėl mylėsite mane,
ir aš nerūstinsiu likimo.
TIK NUOJAUTA
Lekiam į nežinią.
Lekiam į pražūtį.
Kam berūpės,
ką mes skaitėm,
ką rašėme.
Ko mes neapkentėm,
ką mes mylėjome,
kiek pasimatymų
Laisvės alėjoje...
Mūsų šešėliai
pakampėmis bastos...
– – – – – – – – – – – –
Kaunas.
Žaliakalnis.
Žydi radastos.
***
Atskirk mane lietum nuo tos šalies,
kur meilės žodžiai kvepia kadagynais,
kur smilgos stiebu vabalas ropoja
ilgai ir kantriai ligi pat dangaus.
Tenai mes buvom nebe mes, kiti,
kuriems kitus vardus ir kūnus davė,
bet, geležinėm klumpėm apsiavę,
mes atminties negalim sunešiot.
Ten išdavystės nuojauta ant lūpų,
nes Drebulė prieš brolių dalgį klūpo.
KOL ANT PALANGĖS KRAŠTO ŽAIDŽIA
Krauju už viską sumokėta.
Už viską – gaublio širdimi.
Kodėl tu, mūsų amžiaus gėda,
ir vėl mus persekiot imi...
Aidu nuaidi žingsniai trapūs
ties pražūties akla anga.
Dar šnara atminimų lapai,
kur blaškos budelio auka.
Dar naktimis kažkas kankina,
ko užmarštis nenugalės.
Pakyla pelenų gėlynai
iš krematoriumų gerklės.
Dar viskas žydi, viskas žeidžia,
ir aš išeiti negaliu,
kol ant palangės krašto žaidžia
mėnulio vaikas su peiliu.
ŽIDINYS
O židiny ugnis kūrenos.
Žila, archajiška ugnis.
Bet buvo priebutis ne mano,
ne mano buvo židinys.
Tačiau ugnis visiems priklausė.
Ji degė ryškiai, degė blausiai.
Per tiek dienų, naktų ir metų
ji pilstė gintarinį medų
ant dvidešimto amžiaus stogo,
viršum standartinių kapų –
ir atšvaitai per naktį šoko
ligi barokinių lubų.
Sakiau, atleiskit, aš pabūsiu
taip neilgai, taip neilgai.
Sakiau, įleiskit, kol išdžiūsiu.
Tokie lietaus pilni plaukai.
Aš kiaurą naktį prastovėjau
liūties neoninėj migloj –
ir šaukė gatvės pardavėjai:
– Duris! O Viešpatie! Oh, boy!
O nuo Atlanto vėjas pūtė –
lyg pranašas, namų žynys...
Sakiau, pasauly turi būti
bent vienas šitoks židinys.
Tada, kai žmonės turi grįžti,
tada, kai žmonės ne namuos,
sustoja akmeninėj kryžkelėj
ir ieško žemės šilumos.
Uždekit židinius, ne sausy,
o bet kada, o bet kada,
kai didmiesčių painiam pasauly
pakimba nerimo gaida.
Nes ugnyje matai, ką nori,
ten piešias kūnai ir veidai,
ir jie visai neturi svorio,
lyg balso neturį aidai.
Liūtis kankinamai ir uoliai
prarijo miestą pamažu.
Poetai ir kiti keistuoliai
pasakė, kad mieste – gražu.
Vitrinų atspindžiai – į liūną.
Ir net Penktojoj aveniu
man liūdna. Man be galo liūdna,
gegužy,
pusę devynių...
Uždekit židinius, kartojau,
nes gal ir mano namuose
kažkas pavargo ir sustojo,
kaip nerami lietaus dvasia.
Atleiskit, kaip lietingas motto,
aš tik trumpam. Aš pavargau.
Ir mano motinai atrodo,
kad aš grįžau ir jai sakau – –
Gimtinė – gaublio taškas šiltas.
Jokiems vardams nepavaldus.
Nes vieną kartą būna šitaip,
kad ugnį įpučia lietus.
Paklausykite muzikos kūrinių pagal V. Palčinskaitės eiles.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
