Daug laukiamiausių 2025-ųjų filmų Lietuvoje dar neparodė. Kanus pavergusio ir „Oskaro“ atkakliai siekiančio Joachimo Triero filmo „Sentimentali vertė“ teks palaukti iki kitų metų pavasario, kartu su juo bus pristatyta ir ne mažiau užsienio kino kritikų linksniuojama Jafaro Panahio juosta „Tai tik nelaimingas atsitikimas“. „Hamnetas“ ir „Didysis Martis“ su Timothée Chalamet startuos sausį, neaiškūs „Brutalisto“ komandos sukurto „Anos Li testamento“ išleidimo planai.
Iki pat Naujųjų apžvelgiame įsimintiniausius, populiariausius, daugiausia skaitytojų, žiūrovų ir klausytojų dėmesio sulaukusius įrašus, tekstus, laidas, epizodus, aptariame ir rekomenduojame programų, laidų ir tekstų autoriams didžiausią įspūdį palikusius 2025 metų kūrinius ir skelbiame LRT metų atradimus.
Bet nusiminti priežasčių nėra, daug puikių kūrinių mūsų didžiuosius ekranus visgi pasiekė. Štai dešimt, kuriuos ramia širdimi rekomenduočiau kiekvienam, norinčiam greitai ir chronologine tvarka susigaudyti besibaigiančių metų kino kraštovaizdyje. Kaip ir pernai, didžioji sąrašo dalis vis dar vienaip ar kitaip legaliai prieinama Lietuvoje.
1. „Nosferatu“, rež. Robertas Eggersas
Po „Nosferatu“ peržiūros galima užtikrintai pasakyti trys dalykus. Pirma, Billas Skarsgårdas pamažu tampa vienu chameleoniškiausių savo kartos aktorių. Antra, gero režisieriaus kreipiama Lily-Rose Depp tikrai sugeba vaidinti. Ir trečia, Robertas Eggersas ir toliau išlieka vienu svarbiausių šiuolaikinio siaubo kūrėjų.
Naujausiame savo filme jis vėl užsiima savotiška kultūrine archeologija. Šįsyk ryžtasi grįžti prie vampyrų vaizdavimo ištakų, Bramo Stokerio gotikinio romano „Drakula“. Tiksliau, nelegaliai 20 amžiaus pradžioje Vokietijoje sukurtos jo ekranizacijos – „Nosferatu“.
Naujojo filmo istorijos griaučiai tiesiogiai paveldėti iš kinematografinio pirmtako. Tačiau paperka filmas ne siužetu. Svarbiausia čia yra radikali, beveik etnografinio tikslumo autentika, kruopščiai išstudijuota ir visada paremta istoriniais šaltiniais. Taip pat – akivaizdus dialogas su šiandienine tikrove. Pavyzdžiui, raginimas įvardinti Blogį tiesiai ir be užuolankų ir kovoti su juo be beverčių mandagybių ir abejonių.
2. „Queer“, rež. Luca Guadagnino
2021-aisiais aktorius Danielas Craigas pagaliau buvo išvaduotas iš Džeimso Bondo personažo pančių, ir jeigu jums atrodo, kad detektyvų serijoje „Ištraukti peiliai“ jis pasileido plaukus, jus dar nematėte jo vaidmens filme „Queer“.
Sukurtas pagal to paties pavadinimo Williamo S. Burroughso apysaką, filmas pasakoja apie Meksikoje nuo JAV teisėsaugos besislapstantį homoseksualų inteligentą-narkomaną, karštai įsimylintį už save daug jaunesnį jūrininką. Tačiau siužetas čia mažai ką reiškia. Kaip ir visų W. S. Burroughso kūrinių atvejų, „Queer“ – tai įmantrus patirčių ir įvykių koliažas, kuriame neretai sunku atskirti, kur „tikras“ gyvenimas užleidžia vietą sąmonės srautui ar svaigalų pagimdytiems kliedesiams.
Eksperimentinio rašytojo stiliaus beveik neįmanoma perkelti į kino ekraną, tačiau Luca Guadagnino tai daro stebėtinai grakščiai ir žaismingai, versdamas D. Craigą šokti, maivytis ir prakaituoti, tarytum tarp kitko čia sulėtindamas vaizdą, čia keisdamas hiperrealistinį registrą svaiginančiu simbolių ir metaforų montažu.
Regis, „Kino pavasario“ programos sudarytojas Vladas Rožėnas yra pavadinęs „Queer“ labiausiai linčišku metų filmu. Sunku būtų nepritarti. Bet su išlyga: D. Lynchas išryškina kasdienybėje ir taip slypintį žiaurumą bei absurdą, o štai Burroughsas su Guadagnino ieško galimybių peržengti mus supančios tikrovės ribas, pažvelgti kažkur už įprastų reikšmių ir kategorijų lauko.
Šiuo požiūriu man asmeniškai „Queer“ pasirodė artimesnis Stanley Kubriko „Kosminei odisėjai“, ypač paskutiniam jo veiksmui. Tai nėra keista modernistinė trumpalaikės meilės istorija, veikiau savęs pažinimo, galbūt net visos žmonijos savižinos alegorija, poetiška esė apie jaunystę, senatvę ir mirtį. Kaitrus, klampus, provokuojantis, bet sykiu ir netikėtai, beveik melancholiškai švelnus.
3. „Potvynis“, rež. Gints Zilbalodis
Kas būtų galėjęs pagalvoti, kad iš esmės nebylus animacinis filmas apie katiną ir jo bendražygius, tarp sunykusios civilizacijos nuolaužų mėginančius išgyventi milžinišką potvynį, atneš Latvijai pirmąjį „Oskarą“, o Lietuvoje taps vienu lankomiausių metų filmu?
Na, gerai, Ginto Zilbalodžio kūrinio potencialas nebuvo tokia jau didelė paslaptis. Visi, kuriems pasisekė pamatyti jo ilgametražį debiutą (jis, beje, buvo rodytas ir Lietuvoje), jau galėjo įvertinti vis rečiau sutinkamą sugebėjimą sekti pasakojimą išimtinai vizualinėmis priemonėmis, nesiremiant ir nesidangstant dialogų paklodėmis. Gints puikiai išmokęs taisyklę, kad kine reikia rodyti, o ne kalbėti, ir įtaigiai tai primena visam likusiam pasauliui.
Bet „Potvynis“ žavus ne vien tik dramaturginėmis priemonėmis. Tai universaliai suprantama, mitologinius pasakojimus primenanti istorija, kurioje be perdėto sentimentalumo išaukštinamos bene visos pamatinės humanistinės dorybės. Ir visa tai – nė sykio neparodant ekrane nė vieno žmogaus.
4. „Nusidėjėliai“, rež. Ryanas Coogleris
Be kino istorijos pradžią menančių monstrų gaivinimo, šiemet Lietuvoje parodyti dar bent trys filmai apie kraugerius. Keisčiausias jų buvo postmodernistinis rumuno Radu Jude pastišas „Drakula“, ciniškiausias – tam pačiam ikoniškam personažui skirta Luco Bessono melodrama. O štai Ryano Cooglerio „Nusidėjėliai“ tikrai verti būti pavadinti originaliausiais.
Struktūriškai „Nusidėjėliai“ akivaizdžiai mezga dialogą su Roberto Rodriguezo trileriu „Nuo sutemų iki aušros“. Abu filmai sutalpina savo veiksmą maždaug į vieną parą, o pagrindinis, ilgiausias jų epizodas vyksta naktį. Abu pasakoja apie du skirtingus, bet itin artimo ryšio siejamus brolius; jie bėga nuo teisėsaugos ir praleidžia tą naktį muzikos sklidiname klube, kurį, taip jau sutampa, užpuola kraugeriai.
Tačiau nepaisant įvairiausių rimų ir citatų, „Nusidėjėliai“ yra absoliučiai ir neabejotinai autorinis kūrinys, pilnas iškart atpažįstamo meninio savitumo. Įtraukti jį tarp metų geriausių būtų galima vien dėl virtuoziškai nufilmuotos kulminacinės vakarėlio scenos, kurioje erdvės ir laiko ribos išsitrina, o filmo pasakojimas kelioms minutėms tarytum sustoja. Bet priežasčių yra kur kas daugiau. Viena svarbiausių – visiškai nekomercinis pasiryžimas nuolat žaisti žiūrovų lūkesčiais.
5. „Supermenas“, rež. Jamesas Gunnas
Naujosios plieninio žmogaus iteracijos kino industrijoje laukė it revoliucijos, bet veltui. Naująjį „DC visatos“ etapą pradėjęs „Supermenas“ nepasiūlė nieko tokio, kad galėtų iš esmės pakeisti nusistovėjusias komiksų ekranizacijos žanro taisykles.
Naujasis Supermenas nėra joks „plieninis žmogus“, jo ir paprastų mirtingųjų kūno skirtumai tėra laipsniški.
Na ir tegul. Užtai Jamesas Gunnas nesusigundė galimybe dar sykį papasakoti tradicinio superherojaus kilmės mito. Vietoj to, degdamas kone vaikišku entuziazmu, jis pradeda žaisti su ankstesnių kūrėjų paliktomis konstruktoriaus detalėmis, neretai tiesiog apversdamas aukštyn kojomis nusistovėjusias tradicijas.
Naujasis Supermenas nėra joks „plieninis žmogus“, jo ir paprastų mirtingųjų kūno skirtumai tėra laipsniški. Iš esmės jis yra toks pats kenčiantis, laikinas ir trapus, žmogiškas. O jo naujus nuotykius pristatantis filmas – pabrėžtinai lengvabūdiškas ir pramoginis, drąsiai juokaujantis, nevengiantis pakvailioti ir kartais pramuštgalviškai svyruojantis ties saviparodijos riba.
Ir padėkoti režisieriui norėtųsi vien už tai.
6. „28 metai po“, rež. Danny Boyle
Šiaip jau šią poziciją pagal visus kriterijus turėtų užimti „Išnykimo valanda“. Tai yra daug įdomiau parašyta ir surežisuota, stebinanti, nejauki, kartais netikėtai juokinga, nė minutei nenusibostanti juosta, verta būti pastatyta šalia įtakingiausių dešimtmečio siaubo filmų. Ir vis dėlto, kažkodėl mintyse kur kas dažniau grįžti ne prie jos, o prie Danny Boyle ir Alexo Garlando mėginimo antrą kartą žengti į tą pačią upę.
Taip, „28 metai po“ yra tęsinys. Taip, tai tęsinys, kuriame autoriai dažnai sąmoningai naudoja tas pačias vizualines ir dramaturgines priemones, kuriomis prieš 20 metų iš naujo permąstė zombių žanrą. Nemirėliai filme vėl greiti, vaizdo kokybė vėl pigi ir nenugludinta, o pagrindinis personažas vėl turi palaipsniui atrasti apokalipsės suniokotą pasaulį ir pažinti jo taisykles.
„28 metai po“ yra tikrai gausus pasikartojimų, bet niekada neatrodo nei ciniškas, nei antrarūšis. Kūrėjai ėmėsi projekto ne dėl pinigų, o todėl, kad turėjo ką pasakyti, ir tai tikrai justi: naujasis filmas gal ir nepasiekia pirmtako aukštumų, tačiau yra chaotiškai gyvas, perkrautas idėjų, pilnas kone jaunatviškos energijos ir nesuvaidinto užsidegimo. Baisiai norėčiau, kad visi tęsiniai būtų tik tokie.
7. „Mūšis po mūšio“, rež. Paulas Thomas Andersonas
Pastaruoju metu mano santykiai su Paulo Thomo Andersono filmais yra kiek neįprasti. Pradedant „Meistru“, kiekvieno naujo jo kūrinio aš laukiu labai nekantraudamas, o štai vos pasižiūrėjęs lieku, nepasakytum, kad nusivylęs, tačiau nepasiekęs tokio euforijos taško, kokio tikėjausi. Tačiau bėgant laikui santykis pradeda keistis. It geras maistas ar alkoholis, jo filmai pasižymi ilgai trunkančiu poskoniu, prašosi ilgai apmąstomi ir nuolat evoliucionuoja.
Taip buvo ir su jo naujausiu filmu „Mūšis po mūšio“, įkvėptu Thomo Pynchono romano „Vainlendas“. Tai tikrai labiausiai politiškai įkrauta iš šiemet išleistų komercinių juostų, skirtų plačiai auditorijai, ir didžioji dalis užsienio bei mūsų vietinių recenzijų taip ir lieka susitelkusios į lengviausias atpažįstamas politines opozicijas.
Gerbėjai giria režisieriaus atliekamą D. Trumpo Amerikos kritiką, peikėjai piktinasi šios kritikos angažuotumu. Retas pastebi, kad P. Th. Andersonas neskuba užimti vienos ar kitos pusės politinių barikadų pusės. Nagrinėdamas komplikuotą šiuolaikinių Vakarų prieštaravimų mezgą, jis labiausiai simpatizuoja ne skambiems manifestams, bet ideologiškai pilkoms zonoms, kuriose atsiranda galimybė susitikti tikriems žmonėms iš kūno ir kraujo. Bendruomenėms, ne kariuomenėms. Galų gale – šeimai, kurioje kartos ne tik keičia viena kitą, bet ir paveldi tam tikrus bruožus ir puoselėja bendras vertybes.
Piktas, kandus ir griežtas režisierius akivaizdžiai demonstruoja pastangą spręsti problemas, ieškoti vidurio kelio, telkti, o ne gilinti jau egzistuojančias perskyras. Ir sugeba visa tai be jokių kompromisų suvynioti į pramoginio kino pakuotę.
Kaip tai padaryta? Kodėl niekas to nesugalvojo anksčiau? Atsakymai į šiuos klausimus egzistuoja, bet jų nesinori ieškoti, kad netyčia nesunaikintum filmo komandos kuriamos magijos.
8. „Žvelgiant į saulę“, rež. Masha Schilinski
Didžiųjų prestižinių kino festivalių programose įprasta favoritų premjeras planuoti kažkur renginiui įpusėjus. Tuo metu festivalyje būna didžiausia svečių, kino gamybos ir spaudos profesionalų koncentracija, taigi, programos sudarytojų nuomone, svarbiausiems kūriniams garantuojama kuo platesnė sklaida.
Tačiau būna ir svarbių išimčių. Pavyzdžiui, ko gero, geriausias Michaelio Hanekės filmas, „Auksinę palmės šakelę“ pelnęs „Baltas kaspinas“, buvo parodytas prieš pat Kanų kino festivalio pabaigą. O šiemet tame pačiame festivalyje žiuri prizu apdovanotą filmą „Žvelgiant į saulę“ apskritai parodė vieną pirmųjų, kitą dieną po atidarymo. Ir nieko. Regis, žmonės iki pat renginio pabaigos nenustojo apie jį kalbėti.
Tiesiog neįtikėtina, kad tai viso labo antrasis režisierės Mashos Schilinski ilgametražis filmas.
Tokią reakciją lengva pateisinti. Tiesiog neįtikėtina, kad tai viso labo antrasis režisierės Mashos Schilinski ilgametražis filmas. Tarp kitko, sąmoningai paminėjau jį vienoje pastraipoje su „Baltu kaspinu“: abu filmai kalba apie lūžinius Vokietijos istorinius laikotarpius iš vaikų ir paauglių perspektyvos, ir tikrai turi bendrą genetinį kodą.
Ir vis dėlto palyginimai, kad ir kokie dosnūs būtų, neišsemia „Žvelgiant į saulę“ individualumo. Režisierė nuo pat pirmųjų kadrų sugeba panardinti žiūrovą į visiškai unikalią sapnišką atmosferą ir primesti neįprastas, su kasdiene logika prasilenkiančias žaidimo taisykles. Filmo pasaulyje laikas nėra linijinis ar cikliškas, jis duotas tarytum visas sykiu, todėl skirtingos istorinės epochos ne tik persikloja, bet ir rimuojasi, maišosi, įgalina subtilią, beveik kūnišką komunikaciją tarp jose gyvenančių personažų.
Tiksliau būtų rašyti – personažių. „Žvelgiant į saulę“ – tai, be jokios abejonės, giliai moteriškas, feministinis filmas, o visi jo įvykiai perteikiami per subjektyvų įkūnytą žvilgsnį, priklausantį kelių kartų mergaitėms, gyvenantiems tame pačiame name. Todėl nereikėtų stebėtis, kad jame galima atpažinti daugiau skausmo nei vilties.
9. „Bugonija“, rež. Yorgos Lanthimos
Kitąmet bus kiek keista nė viename metų geriausių sąraše nepamatyti kokio nors Yorgo Lanthimo filmo. Tačiau su tuo belieka tik susitaikyti: sukūręs tris juostas iš eilės per kiek daugiau nei dvejus metus, graikų režisierius pagaliau pavargo ir nusprendė pailsėti.
Įspūdinga, kad filmas, akimirksniu atpažįstamas kaip lantimasiškas, iš tiesų tėra kito filmo – komerciškai nesėkmingos, bet kultinį statusą pelniusios korėjiečių režisieriaus Jang Joon-hwano juodosios komedijos „Išgelbėkit žaliąją planetą!“ perdirbinys.
Tuo smagiau, kad naujausias filmas, bent jau mano akimis, niekuo nenusileidžia geriausiems kūrėjo darbams. Ištikimi gerbėjai lengvai pastebės čia daugelį įprastų motyvų. Bet yra ir naujienų. „Bugonija“ – bene pirmoji Y. Lanthimo juosta, tiesiogiai komentuojanti dabartinį kultūrinį ir politinį kontekstą. Tačiau ir čia režisierius lieka ištikimas pats sau. Užuot rėžęs pamokslą, kiekvienu lengvai atpažįstamu kultūriniu akcentu ar vizualine užuomina jis pasinaudoja kaip priemone dezorientuoti, supainioti koordinates, išmušti pagrindą iš po kojų.
Įspūdinga, kad filmas, akimirksniu atpažįstamas kaip lantimasiškas, iš tiesų tėra kito filmo – komerciškai nesėkmingos, bet kultinį statusą pelniusios korėjiečių režisieriaus Jang Joon-hwano juodosios komedijos „Išgelbėkit žaliąją planetą!“ perdirbinys. Negana to, išskyrus nebent kelias nereikšmingas detales, beveik paraidžiui sekantis pirmtako pėdomis.
Ką gi, tebūnie autentiško balso išsaugojimas dar viena iš pamokų, kurias galima išsinešti iš peržiūros.
10. „Galinė sėdynė“, rež. Harry Lightonas
Savimi neužtikrintas, meilės ieškantis Kolinas sutinka aukštą, raumeningą, pasitikėjimu spinduliuojantį Rėjų ir nejučia įsitraukia į santykius, grįstus dominavimo ir paklusnumo dinamika. Toks yra šiemet Kanuose pristatyto filmo „Galinė sėdynė“ siužetas, ir, neabejoju, dažną žiūrovą jis tikrai gali atbaidyti.
O be reikalo. Harry Lightono debiutas lengvai galėjo virsti paviršutiniška pretenzinga provokacija, tačiau netikėtai tapo geriausia ir švelniausia metų romantine komedija, puikiai tinkančia Kalėdoms.
Filmo sėkmės paslaptis paprasta – maksimalus emocinis nuoširdumas, kurį užtikrina ne tik režisierius, bet ir puikiai savo darbą atliekantys aktoriai. Nemeluosiu, filme apstu aštrių kampų. Vyrai vilki odiniais ir lateksiniais drabužiais, vaikšto nuogi, mylisi ir dalyvauja orgijose. Tačiau visa tai tėra įtaigi visoms poroms būdingų galios santykių metafora. Forma, ne turinys. O kai turinys to pareikalaus, prisiekiu, juoksitės ir verksite ne mažiau nei žiūrėdami kokį „Noting Hilą“.
Šiemet kine pasirodę „Materialistai“ mėgino dekonstruoti nustekento romantinės komedijos žanro prielaidas, tačiau eidami šiuo keliu tik išbarstė emocinio paveikumo likučius ir nedaug tepelnė įžvalgų pusėje. „Galinės sėdynės“ kūrėjai nemėgina išradinėti dviračio ir dar kartą įrodo, kad kine vis dar labiau verta taikyti ne į protą, o į širdį.
Daugiau metų geriausiųjų ciklo medžiagų ieškokite čia.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
