Knyga turi galią nuvesti ten, kur nebūta, ir leisti saugiu atstumu išgyventi tai, kas realybėje nepatirta. Literatūra – tai mus supančio pasaulio, taip pat ir žmogaus sielos žemėlapis, kurį skaitydami galime naujame kontekste susipažinti su pačiais savimi.
Jei kas ir matė pašėlusius džiazo dešimtmečio vakarėlius Niujorke, tai Francisas Scottas Fitzgeraldas ir jo žmona Zelda. O tiksliau būtų sakyti – jie ne tik matė, buvo jų siela ir iki šiol išliko gyva laukinių vakarėlių legenda, bet ir visa tai užrašė: su visu spindesiu, kerinčiu juoku, burbuliukų išlietu vaizdu ir ne vieton, lyg aštrus akmenėlis į batą, įkritusia sąžine.
Prieš šimtmetį, 1925-aisiais, pirmą kartą išleistas „Didysis Getsbis“ puikavosi svarbiausių amerikiečių literatūros kūrinių lentynoje ir turėjo daug garsių gerbėjų, tarp kurių E. Hemingvėjus, T. S. Eliotas, „Pusryčiai pas Tifanį“ autorius T. Capote ir kiti.
„Didysis Getsbis“ iki šiol vertinamas ir branginamas daugeliu aspektų: už taiklų trečiojo dešimtmečio Amerikos „grietinėlės“ atspindį, už įžvelgtą amerikietiškos svajonės tamsiąją pusę, už meistrišką literatūrinį žodį, už laikui nepavaldžias temas, tokias kaip socialiai priskirti vaidmenys ir jų prieštara neribotai laisvei, realybės iškonstruojamos iliuzijos, hedonistinės kasdienybės bei dvasinio pasaulio konfliktas.
Jei kas ir matė pašėlusius džiazo dešimtmečio vakarėlius Niujorke, tai Francisas Scottas Fitzgeraldas ir jo žmona Zelda. O tiksliau būtų sakyti – jie ne tik matė, bet buvo jų siela ir iki šiol išliko gyva laukinių vakarėlių legenda
... man vis dar vaidenosi žėrinčios Getsbio pobūvių šviesos, ausyse skambėjo muzika ir nesiliaujantis tylus juokas iš jo sodo, vaidenosi, kad girdžiu alėja privažiuojančius ir nuvažiuojančius automobilius.
Ne mažiau intriguoja ir faktas, kad „Didžiojo Getsbio“ siužeto linijos turi sutapimų su autoriaus biografija. Žibalo į ugnį prieš šimtą metų pylė ir užuominos į homoseksualines potemes. O puse lūpų šnabždami spėliojimai, kad F. S. Fitzgeraldas vogė žmonos Zeldos dienoraščio ištraukas ir nė neredaguodamas įtraukdavo jas į savo kūrinius (taip pat ir į „Didįjį Getsbį“), nemiršta nė per šimtą metų.
„Didžiojo Getsbio“ siužeto linijos turi sutapimų su autoriaus biografija.
Simptomai:
- nuobodulys;
- nusivylimas;
- sudaužytos širdies sindromas;
- pasimetimas tarp noro tikėti iliuzijomis ir poreikio išsivaduoti iš jų;
- „pagaliau suaugti“ raginantys artimieji.
Kontraindikacijos:
- nėra.
Dozavimas: skaityti atidžiai – tarp užrašytų eilučių įsipynęs lygiagretus neužrašytas siužetas.
Galimas šalutinis poveikis: gali priblokšti suvokimas, kaip nepastebimai ir be pavojaus ženklų žmogus pats save kartais nuveda prie bedugnės krašto. Gali norėtis šią knygą skaityti vėl ir vėl, ir vėl.
Pirmą kartą savo būsimą žmoną Zeldą, žavingą Pietų gražuolę iš turtingos šeimos, F. S. Fitzgeraldas sutiko vilkėdamas leitenanto uniformą šokių klube Alabamoje. Ir, nepaisant abipusio smalsumo, traukos ir pusiau oficialių sužadėtuvių per nuotolį, Zelda atsisakė tekėti už Fitzgeraldo dėl nestabilios ir neaiškios jo finansinės padėties. Visgi, prabėgus vos savaitei po pirmojo rašytojo romano „Šioje rojaus pusėje“ išleidimo, kurį lydėjo pripažinimas ir finansinė sėkmė, Zelda nedvejodama žengė prie altoriaus, tapdama naujausios ir ryškiausios Niujorko bohemos žvaigždės žmona.
Panašių finansinių motyvų vedama už Getsbio tekėti atsisako ir Deizė, kuriai kiaurakišenis kareivėlis negali užtikrinti tviskančio rytojaus. Tačiau kareivėlis nepasiduoda – per keletą metų užsidirbęs nesuskaičiuojamus turtus, Getsbis ima švaistyti juos į kairę ir į dešinę, rengdamas tokius vakarėlius, apie kuriuos gandas sklinda iki visatos pakraščių. Ir vis su ta pačia viltimi, kad kada nors į vakarėlį užsuks už kito vyro jau ištekėjusi Deizė. Dabar Getsbis jau turi turtus – dabar jis jau gali užtikrinti Deizei finansinę gausą, tad kliūčių jų meilei teoriškai nebėra.
„Melodijai kylant, jos malonus kontraltas staiga užlūždavo, ir į orą pažirdavo stebuklingos jos žmogiškos šilumos kibirkštėlės.“
Istoriją pirmuoju asmeniu skaitytojui pasakoja Getsbio kaimynas ir Deizės tolimas pusbrolis Nikas Karavėjus, kurio laipsniška pažintis su Getsbiu, jo charakterio perpratimas, įvykių ir pasekmių liudijimas atskleidžia istoriją iš lėto, išlaikant intrigą, taip pat ir išsaugant užtektinai vietos poetiškai pasakotojo pasaulėžiūrai.
Būtent jautri ir lyriška pasakojimo maniera suteikia tekstui tam tikro apčiuopiamumo, o tarp žodžiais neužgrūstų eilučių telpa ir dar vienas, rodos, paralelinis siužetas, apie kurio egzistavimą galima suprasti tik iš užuominų, pauzių ir nutylėjimų.
Šis šešėlinis siužetas ir suteikia kūriniui paslaptingumo bei neišsenkančios erdvės interpretacijai. Viena paplitusių jų yra tokia, kad pasakotojas Nikas – homoseksualus. Ir nors tiesioginio akivaizdaus patvirtinimo tekste tam nėra, tokia perspektyva visai kitaip paaiškintų Niko vidinį pasaulį: jo santykį su Getsbiu, panieką Tomui ir Deizei, norą pabėgti nuo vedybų ir Džordanos prielankumo, vienišos ateities baimę.
– Nelieskite stabdžio, – suriko liftininkas.
– Atleiskite, – oriai atsiprašė ponas Makis, – nepastebėjau, kad liečiu.
– Gerai, – sutikau aš. – Su malonumu.
Aš stovėjau prie jo lovos, o jis sėdėjo susisupęs į paklodes, su vienais apatiniais, laikydamas rankose didžiulį [nuotraukų] aplanką.
Jautrus pasakotojo Niko vidinis pasaulis ryškiai kontrastuoja su kasdienybe, kurioje „šimtai porų sidabrinių ir auksinių batelių kėlė žibančias dulkes“. Jo nusivylimas žmonėmis ir jaučiamas kartėlis – toks pat ryškus, kaip ir akinančios trankaus vakarėlio šviesos gūdžią naktį. Neįmanoma nepamatyti.
Panašus prieštaringumas jaučiamas ir Deizės bei Getsbio pasaulėjautoje: „jos dirbtiniame pasaulyje žydėjo orchidėjos“, o iš karo Europoje grįžusi Getsbio siela buvo panašesnė į šlapias dulkes pilkuose Normandijos kaimuose.
Tai ne tik dviejų personažų, tačiau visos epochos priešprieša, kurią patyrė po pirmojo pasaulinio karo Amerikoje staigiai turtėti pradėjusi visuomenė, gyvenimo prasmės ėmusi ieškoti džiaze.
Tačiau Getsbiui, kitaip nei Nikui, šios prieštaros nepavyko pripažinti. Jo noras įsikibus laikytis iliuzijų galiausiai privedė jį prie pražūties. O kartu su Getsbiu pralaimėjimą patiria pati Ponia Amerikietiškoji Svajonė: nesvarbu, kokią begalę pinigų turėsi, jie vis tiek pralaimės dar didesniems pinigams.
Kai priėjau atsisveikinti, Getsbio veide vėl pamačiau sumišimą, tarsi jis būtų suabejojęs savo surasta laime. Beveik penkeri metai! Matyt, būta akimirkų ir šią popietę, kai tikroji Deizė neatitiko jo svajonių Deizės, – ir ne ji dėl to kalta, o nepaprastas jo susikurtojo idealo gyvybingumas. Tas idealas pranoko ją, pranoko viską.
Jei jau perskaitėte ar planuojate skaityti Franciso Scotto Fitzgeraldo „Didįjį Getsbį“, štai keletas klausimų tolimesniems apmąstymams ar diskusijoms su sielos bičiuliais. Linkint šilumos:
Kaip manote, ar Deizė žinojo, kas yra Mirtlė? Jei taip, kaip tai keičia visos istorijos dinamiką?
Kaip manote, ką labiausiai mylėjo Tomas? Savo šeimą, savo įvaizdį visuomenėje, save patį? Gal gyvenimą?
Medžiai, kurie paskui užleido vietą Getsbio namui, kažkada šnarėjo, pritardami paskutinei ir didžiausiai iš visų žmonijos istorijų. – Kaip manote, kokia yra toji paskutinė ir didžiausia žmonijos svajonė? Kiek ji pasikeitė per šimtą metų?
Pinigai Getsbio neišgelbėjo. Bet išgelbėjo Tomą. Kaip manote, kodėl? Ką dar turi Tomas, ko pritrūko Getsbiui?
Ar, būdamas Niko vietoje, pasakytumėte Tomui teisybę apie nelaimingą atsitikimą? Kodėl taip / kodėl ne? Ar galime būti tikri, kad Tomas Deizę mylėjo labiau negu Mirtlę?
Kaip manote, ar Nikas sugebėjo atleisti Deizei?
Getsbis gyvenime leido suprasti žmonėms, kad iš jų jis nieko nesitiki – nei nuoširdumo, nei draugystės, nei jokios lygiavertiškos partnerystės. Tad kodėl Nikas piktinasi ir stebisi laidotuvių dalyvių skaičiumi? Ką tai sako apie jo paties jausmus ir išgyvenimus?
Kaip manote, kiek žmonių atvyko atsisveikinti su Mirtle? Ar Vilsonu? Ar daugiau negu su Getsbiu?
Kokią Getsbio charakteristiką galima susidaryti iš jo dienos rutinos, kurią užrašytą randa tėvas? Kokias vertybes ir vidines nuostatas galime iš jų įžvelgti?
Getsbio tėvas ir jo verslo partneris Mejeris Vulfšimas piešia skirtingus Getsbio charakterio portretus – ar jie Jums atrodo papildantys vienas kitą, o gal labiau prieštaraujantys vienas kitam? Ką apie žmogaus vidinį pasaulį gali pasakyti charakterio nenuoseklumas?
Kaip manote, ar Getsbis mylėjo Deizę? O gal ir jam ji tebuvo trofėjus, kurio norėjosi siekti?
Pasaulis dažnai smerkia moteris, ištekančias ne iš meilės, o dėl pinigų. Tačiau Deizė buvo ugdyta ir užauginta kaip prizas, kuris atiteks šauniausiajam. Taip pat ji augina ir savo dukrytę – gražią, dailią, mielą – kurią malonu parodyti svečiams. Kaip manote, ar tai vienos moters vertybinė sistema, o gal visuomeninė santvarka, gyvuojanti per kartas? Ar racionalu ir sąžininga visuomenės objektyvizuotas moteris kaltinti materializmu?
Kaip manote, kokį poveikį Getsbio ir Deizės santykiams padaro Getsbio troškimas pakeisti Deizės praeitį ir negebėjimas priimt viso jos gyvenimo „bagažo“?
Romanas gausus iškalbingų simbolių: žalia šviesa, pelenų slėnis, daktaro T. J. Eckleburgo akys, du svajonių namus skiriantis vanduo ir kt. Kuris iš jų jums įstrigo labiausiai? Kuo jis iškalbingas ir kokių asociacijų jums kelia?
Kuris veikėjas jums atrodo moraliai aiškiausias, o kuris – labiausiai dviprasmiškas? Kodėl?
Literatūrinį „receptą“ išrašė Julijona Račiūnė, Oksfordo universitete baigusi trumpąjį literatūros kritikos kursą. „Receptas“ yra rekomendacinio pobūdžio, tad prašome atsakingai naudotis nuosava galva ir šiame straipsnyje pateiktą informaciją vertinti kritiškai.
Visas literatūrinio recepto ciklo medžiagas galite rasti čia.
Šio romano galite ir klausyti:
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
