Prieš beveik dešimtį metų išleistas rašytojo Rimanto Kmitos romanas „Pietinia kronikas“ sukėlė didžiulę susidomėjimo bangą paskutiniu praėjusio amžiaus dešimtmečiu. Kodėl „laukiniai devyniasdešimtieji“ tokie įdomūs nūdienos skaitytojui?
Šiaulietiška šnekta parašytas R. Kmitos romanas „Pietinia kronikas“ atskleidžia „laukinius devyniasdešimtuosius“. Pagrindinis veikėjas moksleivis Rimas galvoja, kad viską žino apie gyvenimą: reikia prasisukti, uždirbti pinigų, nusipirkti „kožą“, išgarsėti žaidžiant regbį. Jis nelegaliai pardavinėja dešras Latvijoje: kažkiek uždirba, kažką praranda. Rimui sekasi regbis, tik galbūt reikėtų pasistūmėti su meilės reikalais.
Leisdamas vasaras kaime Rimas pradeda skaityti lietuvių kalbos mokytojos rekomenduoto autoriaus Juozo Erlicko kūrybą ir ji jaunuoliui visai patinka. Šiokios tokios žinios apie literatūrą Rimui praverčia meilės srityje, kai jis susipažįsta su Monika ir ją įsimyli. Monika mokosi geroje mokykloje ir turi turtingus tėvus, prieš juos maištaudama ir užmezga santykius su Rimu. Kalbėdamiesi apie poeziją jiedu patiria dvasinę bendrystę.
Rimas įsidarbina apsauginiu klube, kurį vadina Arklide, bet darbas toje skylėje džiaugsmo teikia nedaug. Maža to, Monika pusei metų išvyksta į Angliją ir Rimas lieka jos laukti. Laukdamas jis susipažįsta su menininke Jurga – tarp jų gal kažkas ir vyktų, bet trukdo ištikimybė Monikai, nors ji net neskambina ir nerašo.
Rimas atranda kitas subkultūras ir sugrįžusi Monika sunkiai su juo randa bendrą kalbą. Regbis irgi sekasi nebe taip gerai ir suplanuotas Rimo gyvenimas ima slysti nuo bėgių. Jis supranta, kad nėra sėkmės recepto, bet knygos gali paguosti nesėkmės akimirkomis, todėl iš dalies nerimtai Rimas įstoja į filologijos studijas.
Romanas „Pietinia kronikas“ parašytas išties juokingai, bet kalba apie tikras jauno žmogaus dramas, atskleisdamas, kaip ilgainiui pasikeičia jo požiūris.
Atskleidžia universalius dalykus apie jaunystę
Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto sociologė Milda Pivoriūtė svarsto, kad žmonėms šis romanas taip patinka, mat knyga yra parašyta dienoraščio forma. Ji neslepia skaitydama romaną ir žiūrėdama filmą galvojusi, jog tais laikais pati būtų įsimylėjusi pagrindinį veikėją Rimą.
„Iš pirmo žvilgsnio, iš išvaizdos jis nebūtų manęs sudominęs. Treningai, kedai – ne mano skonio, bet kai įlendi į jo galvą: koks „fainas bičas“. Be to, pagrindinis veikėjas literatūroje – paprastas „marozas“. Juk dažniausiai šitie veikėjai būdavo paraštėse, o dabar knyga, kur jis pagrindinis [veikėjas]. Man atrodo, tai labai suveikė“, – įspūdžiais dalijasi M. Pivoriūtė.
Anot sociologės, „Pietinia kronikas“ atskleidžia universalius dalykus apie jaunystę, todėl knyga yra aktuali įvairių kartų skaitytojams.
„Pirmos draugystės, meilė, savęs paieškos, išdavystės, apgaudinėjimai, vakarėliai. Tik tai, kas atrodo labai egzotiška dabartiniam jaunam žmogui, išties ten dar labai purvina. Gaivališkas purvas, kurio šiuolaikiniai jauni žmonės nepatyrė, bet žino, kad jų tėvai patyrė. Tai dar prideda didelį svorį, kad štai čia apie mano tėvų jaunystę, nors aš ten nebuvau. Įdomu, kad žmogus gali jausti nostalgiją ne tik laikams, kuriuos jis pats patyrė, bet ir dalykams, kurių jis pats nepatyrė“, – komentuoja ji.
Taip pat M. Pivoriūtė sako, kad jai itin patiko stebėti, kaip pagrindinis veikėjas ima skaityti, o dėl to pradeda mąstyti, pažinti save ir pasaulį.
„Man, kaip ir šitam knygos veikėjui, knygų skaitymas tarsi atrakino naujus pasaulius, naujus požiūrius. Net svajoti [Rimą] įkvėpė – įstoti į filologiją. Knygos gali įkvėpti“, – priduria mokslininkė.
Romantizuojama tai, kas išties buvo siaubinga?
Kita vertus, tinklaraštininkas, socialinių tinklų žvaigždė Benas Lastauskas pastebi, kad „Pietinia kronikas“ sulaukė ne tik pripažinimo, bet ir kritikos.
„Yra kritikuojančių žmonių, kurie sako, kad romantizuojama tai, kas buvo siaubinga. Dėl to, kad „marozai“, kur mums čia atrodo „faini“ ir visi geri, kurie moka mylėti, iš tikrųjų jie nemokėdavo. Jie eidavo ir elgdavosi tiesiog kaip gyvuliai su kitais aplinkiniais. Buvo ta kita realybė“, – atkreipia dėmesį B. Lastauskas.
Jis sako, kad „Pietinia kronikas“ romane ir filme vaizduojamais laikais kiekvienas moksleivis turėjo „pastovėti už save“, bet kartu išlikti geras ir teisingas. B. Lastausko akimis, tokios asmenybės pusiausvyros paieškos yra aktualios ir šiandienos žmogui.
„Gražiai parodo, kaip mums pavyko šitas stebuklas, kuri mes padarėme su Lietuva. Įšokę į šitą laisvą, kapitalistinį pasaulį, mes išaugome kaip europinė valstybė. Iš tikrųjų tai parodo lietuvio darbštumą ir apsukrumą“, – pabrėžia tinklaraštininkas.
Knygą paskatino atsitiktinumų grandinė
Žurnalistė Kotryna Lingienė atkreipia dėmesį, kad veikiausiai R. Kmitą parašyti romaną „Pietinia kronikas“ paskatino susiklosčiusi atsitiktinumų grandinė.
„Buvo tokia šveicarų rašytojo Pedro Lenzo knyga „Čia aš varatarius“. Rimantas ją vertė, ji pasirodė 2010 metais. Perskaičiau tą knygą, nes man šiauliečiai parekomendavo, sako: žiūrėk, čia šiaulietiškai parašyta. Po to, kaip suprantu, R. Kmita įsikvėpė, kad jis irgi gali. Tai čia irgi tokia atsitiktinumų grandinė, o galėjo niekas neduoti Rimantui tos knygos versti“, – svarsto laidos pašnekovė.
Ji sako, jog tuo metu, kai romano „Pietinia kronikas“ veikėjai buvo paaugliai, ji pradėjo lankyti mokyklą. Pasak pašnekovės, žiūrint į savo paauglystės nuotraukas, jai atrodo, kad tuo metu visi atrodė kaip „marozai“.
„Kažkaip taip išeidavo, kad visi su tais megztiniais vaikščiodavo, nes nebuvo kitokių megztinių“, – mintimis dalijasi žurnalistė.
Yra kritikuojančių žmonių, kurie sako, kad romantizuojama tai, kas buvo siaubinga.
B. Lastauskas
Editos vaidmenį filme „Pietinia kronikas“ sukūrusi aktorė Vaidilė Juozaitytė sako, kad jai labiausiai patiko atskleidžiama pagrindinio veikėjo brendimo istorija.
„Tu esi paauglys, kažkaip atrandi meilę, atrandi pomėgių. Nesvarbu, kad ten bičas yra pagrindinis veikėjas. Aš kažkaip visai tapatinausi su tuo“, – įspūdžiais dalijasi laidos pašnekovė.
V. Juozaitytė neslepia, jog nors pati yra iš Šiaulių, pradėjus skaityti R. Kmitos romaną, jai buvo sunku perprasti šiaulietiškos šnektos formuluotes. Tiesa, „Pietinia kronikas“ aktorė sako galinti greitai „persijungti“ į skirtingą dialektą, kurio reikėjo filme.
„Tai nėra kažkas, ką aš pamiršiu“, – sako aktorė.
Plačiau – laidos įraše.
Parengė Emilis Jakštys
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
