Šią savaitę, eidamas 73-iuosius metus, į amžinybę iškeliavo legendinis kino ir teatro aktorius, režisierius, muzikantas Kostas Smoriginas. Atsisveikinti su kūrėju į Jaunimo teatrą renkasi artimieji, bičiuliai ir K. Smorigino talento gerbėjai.
Jaunimo teatro scenoje – molbertas su šviesaus atminimo K. Smorigino nuotrauka, gitara ir urna, apsupti žvakių bei baltų gėlių žiedų.
Atsisveikinti su aktoriumi žmonės kviečiami lapkričio 1-ąją (15–21 val.) ir lapkričio 2-ąją (10–13 val.) Jaunimo teatre.
Sekmadienį 13 valandą K. Smoriginas bus išlydėtas į paskutiniąją kelionę. 14 valandą amžinojo poilsio jis atguls Menininkų kalnelyje, Antakalnio kapinėse.
„Pasaulis be jo pasidarė daug mažesnis“
Į atsisveikinimą atvykęs aktorius Tauras Čižas portalui LRT.lt sakė, kad K. Smoriginas jo atmintyje išliks nepakartojamas.
„Nuoširdus, labai stiprus, galingas, geras žmogus ir draugas. Esu labai dėkingas Dievui, kad gyvenimas leido su juo praleisti tam tikrą laiką tiek teatre, tiek ne teatre. O apie tai, ką jis darė scenoje, turbūt nieko naujo nepasakysiu. Nebėra tokių žmonių. Išvis turbūt ant pirštų galima suskaičiuoti tokius žmones, kurie taip tikrai, nuoširdžiai, galingai, stipriai darė tai, ką jie darė scenoje. Deja, bet kol kas nebeateina. Nėra žmonių, kurie užimtų Kosto vietą“, – dalijosi T. Čižas.
Tuo tarpu kinotyrininkė, Europos kino festivalio „Scanorama“ įkūrėja ir vadovė Gražina Arlickaitė teigė, kad pasaulis be K. Smorigino pasidarė daug mažesnis.
„Prisimenu, kai klausydavome jo „Paukščių“, verkdavo kiekvienas. Kiekvienas dėl savęs, dėl kažko. Jis mokėjo paliesti žmonių širdis. Tai nebuvo tik aktorius, kurį pažinojome iš spektaklių ir filmų. Tai buvo dalis mūsų bendro gyvenimo. Su pažintimis, emocijomis, jausmais, palaikymu vienas kito. Pasaulis be jo pasidarė daug mažesnis“, – sakė ji.
G. Arlickaitė neabejojo – K. Smoriginas paliko neišdildomą pėdsaką tiek teatre, tiek kine.
„Kine visi prisimins jo Jozefą (vaidmuo filme „Procesas“ – LRT.lt). Visi prisimins jį Algimanto Puipos filmuose. Visi prisimins jį „Riešutų duonoje“. Jis buvo toks įvairus, nenuspėjamas ir reikalingas. Ir kinui, ir teatrui. Tai buvo žmogus, be kurio dabar viskas atrodys skurdžiau, pilkiau. Ir kažkaip viskas vis tiek vyks su jo dainomis ir filmais, kuriuos paliko“, – tikino G. Arlickaitė.
„Tik dievai taip vaidina“
Aktorė Jolanta Dapkūnaitė pasakojo, kad jai teko susidurti su K. Smoriginu kaip režisieriumi „Domino“ teatre.
„Jis režisavo „Mano žmonos vyrą“. Turėjome tokią kompaniją... Jis pats vaidindavo, vaidino amžinatilsį Vytautas Šapranauskas, Arūnas Sakalauskas, aš ir Juozas Gaižauskas. Kartu esame patyrę tiek įvairiausių kelionių. Tai buvo taip linksma, smagu! Žinoma, tuo metu tikrai negalėjau prilygti jiems. Bet stovėdavau užkulisiuose, žiūrėdavau, ką jie išdarinėdavo scenoje. Mirdavau iš juoko“, – prisiminė aktorė.
„Kostas – nuostabus aktorius. Tokių Dievo dovanų, nuleistų į Žemę, būna labai mažai. Apie jį scenoje nėra net ką kalbėti. Tik dievai taip vaidina“, – pridūrė pašnekovė.
J. Dapkūnaitė atkreipė dėmesį ir į išskirtinį K. Smorigino balsą.
„Dievinu jo balsą. Jo balso girgždesį. Tiek gyvenime, tiek scenoje, tiek dainoje“, – sakė ji.
Tokių Dievo dovanų, nuleistų į Žemę, būna labai mažai.
J. Dapkūnaitė
Savo ruožtu operos solistas Rafailas Karpis sakė, kad jųdviejų su K. Smoriginu keliai susikirsdavo dažnai – tiek sceniniame, tiek asmeniniame gyvenime.
„Mūsų šeimos draugavo. Draugystė prasidėjo nuo mūsų su Kostu jaunesniuoju. Vėliau teko ir kartu scenoje susidurti įvairiuose miuzikluose, muzikiniuose spektakliuose. Dar ne taip seniai, prieš metus, kartu atlikome miuziklą „Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės legenda“. Buvo nuostabus laikas būti kartu, šalia, drauge dalyvauti, kurti. Tai, ką jis darydavo, – nepamirštama“, – teigė jis.
R. Karpis įsitikinęs – K. Smoriginas buvo išskirtinė asmenybė.
„Tai žmogus, kuris jautė. Iš viso to, ką jis darydavo, atrodydavo, kad sklinda labai daug tikrumo. Viskas atrodydavo taip teisingai ir jautriai sudėliota. Viskas, prie ko jis prisiliesdavo. Savo įtaigumu jis galėjo pasiekti kiekvieną“, – neabejojo operos solistas.
„Kaip žmogų prisimenu jį tokį, kuris visada turėjo gerų, draugiškų patarimų. Labai empatiškas, gražiai dalindavosi savo išmintimi. Jokiu būdu ne kažkaip pamokančiai. Labai smagus buvo tas betarpiškumas. Nepaisant amžiaus skirtumo, galėjai bendrauti su juo kaip lygus su lygiu“, – pridūrė pašnekovas.
„Buvome tarsi šeima“
Aktorė Violeta Podolskaitė, kartu su K. Smoriginu studijavusi garsiajame Dalios Tamulevičiūtės dešimtuke, sako, kad jie buvo tarsi šeima.
„Kostą pažinau labai anksti, dar prieš mums įstojant į konservatoriją. Mūsų visas gyvenimas buvo persipynęs. Buvome tarsi šeima. Labai skaudžiai išgyvename šią šeimos nario netektį. Gaila, kad nuostabus, puikus menininkas išėjo. Jis dar galėjo kurti, duoti džiaugsmo žmonėms“, – dalijosi V. Podolskaitė.
Ji pastebėjo, kad į amžinybę iškeliavę D. Tamulevičiūtės dešimtuko nariai paliko ypač daug.
„Jie neišėjo tiesiog į nebūtį. Kalbant apie Kostą, liko filmai, kuriuose jis puikiai dirbo, ir nuostabios dainos. Tai labai brangu. Jis visada bus su mumis. Jis niekur neišėjo. Jis kartu. Savo kūryba jis pakels mus tolesniam gyvenimui“, – sakė V. Podolskaitė.
Nors sako, kad nepakeičiamų nėra, šiuo atveju ši taisyklė netinka. Nėra Kosto analogo.
N. Malūnavičiūtė
Ypač svarbi vieta K. Smoriginui buvo Jaunimo teatras, kuriame ir vyksta atsisveikinimas. Kaip teigė V. Podolskaitė, čia prabėgo visas jų gyvenimas.
„Čia pradėjome ir, kaip matote, čia išeiname. Buvo laikas, kai net neturėjome minčių, jog galėtume būti kažkur kitur. Buvo tik šie namai – Jaunimo teatras. Tik paskui pradėjome truputį palakstyti po kitas erdves. Bet visąlaik buvome čia“, – kalbėjo aktorė.
Kino kritikė Izolda Keidošiūtė pasakojo, kad K. Smoriginą kaip aktorių atrado Eimunto Nekrošiaus spektaklyje „Kvadratas“.
„Mūsų kartai tai ypatingas spektaklis. Buvo fantastika, ką Kostas ten darė. Paskui prasidėjo kinas: „Velnio sėkla“, „Nebūsiu gangsteris, brangioji“, paskui – televizijos spektakliai. Kostas buvo gaivalas, audra. Jis vaidino intuityviai. Visiškai artistiška natūra“, – pažymėjo I. Keidošiūtė.
„Nėra Kosto analogo“
Dainininkė Neda Malūnavičiūtė sakė, kad su K. Smoriginu ir Olegu Ditkovskiu drauge koncertavo maždaug dešimtmetį. Trijulė vadinosi „Meilės trikampis“.
„Tai buvo labai gražus laikotarpis ir didžiausia mokykla man. Kostas daug prisidėjo prie to, kokia dabar esu scenoje“, – pripažino vokalistė.
Ji antrino, kad K. Smoriginas buvo kūrėjas, pasižymėjęs unikalia energija.
„Negali išskirti vieno dalyko. Yra visa dėlionė. Net jo savotiškas akcentas... Tai buvo jis. Iš milijono žmonių galėjai atskirti, kad kalba Kostas. Jis unikalus. Nors sako, kad nepakeičiamų nėra, šiuo atveju ši taisyklė netinka. Nėra Kosto analogo“, – sakė N. Malūnavičiūtė.
Tuo tarpu dainų autorius ir režisierius Romas Lileikis, kartu su K. Smoriginu kūręs dainas, atkreipė dėmesį į šviesaus atminimo bardo kūrybos gylį.
„Tai žmogus, kuris savaime buvo iššūkis tam, kas netikra. Kostas buvo tas, kuris galėjo apčiuopti esmę, kuriam turinys buvo svarbus. Todėl jo dainos skambėjo natūraliai. Jos buvo iš gelmės. Kartais dainos galėjo būti tokios linksmos, bet jos buvo iš gelmės. Iš tos tylos, kurios žmogus neištaria. Tylos, kuri jį lydi. Iš Kosto tylos, kurioje dabar esame“, – sakė R. Lileikis.
„Dieviška žarija“
Aktorius Saulius Bareikis, kartu su K. Smoriginu ir O. Ditkovskiu subūręs grupę „Aktorių trio“, sakė, kad tarpusavyje jie bendravo ypač atvirai ir atkakliai siekė kūrybos kokybės.
„Kostas siejo mus tris ir daugiau žmonių teatre. Vienas dalykas, nebuvome formalistai. Tai laikmečio ženklas. O jis, kaip niekas kitas, nepakentė formalizmo“, – teigė S. Bareikis.
O aktorius, režisierius Rolandas Kazlas sakė, kad, kalbant apie K. Smoriginą, pirmiausia į galvą ir širdį ateina dėkingumas.
„Dėkingumas Kostui už akimirkas, aplankiusias, žiūrint „Kvadratą“, „Meilę ir mirtį Veronoje“, „Dėdę Vanią“, „Nosį“, „Makbetą“. Dėkingumas likimui, kad teko kurti ir būti kartu tuo laiku, šalia tokio didelio aktoriaus, dainiaus“, – dalijosi R. Kazlas.
Jis pasidžiaugė, kad greta aktorinės karjeros K. Smoriginas į rankas paėmė ir gitarą.
„Kostas ir gitara – neatskiriami dalykai. Kaip karys ir žirgas. Manau, niekas geriau neapdainavo liūdesio, negu Kostas. Turbūt čia jo gamta: žvilgsnis, balsas. Jo dainavimą prilyginčiau tarsi kario, likusio gyvo po mūšio ir jojančio namo“, – apibūdino pašnekovas.
R. Kazlo manymu, K. Smorigino indėlis į dainuojamosios poezijos žanrą – neįkainojamas.
„Tokios dainos kaip „Paukščiai“ ar „Apokalipsinis romansas“ – maži šedevrai. Ir tokių šedevrų Kosto repertuare – bent kelios dešimtys“, – pastebėjo jis.
„Man Kostas labiausiai asocijuojasi su žarija, nukritusia iš dangaus, kažkokio dieviško laužo ar žaizdro. Ji gali kurį laiką gulėti po pelenais. Bet tik pūstelk ją, ji sužaižaruos, uždegs kitus, sušildys, galbūt nudegins kažką kitą ir sudegs pati. Dieviška žarija vardu Kostas, deja, sudegė. Bet, manau, uždegė daugybę laužų žmonių širdyse“, – apibendrino R. Kazlas.
Kita D. Tamulevičiūtės dešimtukui priklausiusi aktorė Dalia Overaitė pasakojo, kad K. Smoriginas buvo jos pagrindinis partneris scenoje nuo pat konservatorijos laikų.
„Kostas imdavo mane kaip partnerę. O aš – jį. Per daug net nesusimąstydavau, bet taip susidėjo, kad mano visuose pagrindiniuose vaidmenyse partneris buvo Kostas“, – dalijosi aktorė.
Paklausta, koks K. Smoriginas buvo jaunystėje, D. Overaitė nesudvejojo – tarsi ugnis.
„Atvirai pasakius, jis buvo labai pasiutęs. Atsimenu, kaip repetavome „Makbetą“. Kostas prieš savo didįjį monologą lėkdavo į paskutinį aukštą, paskui žemyn ir taip keliskart, kol įlėkdavo į sceną. Jis buvo ugnis. Be to, turėjo labai lakią fantaziją. Tarp kitko, su juo vaidinti scenoje nebuvo taip lengva, nes jis daug improvizuodavo“, – prisiminė D. Overaitė.
LRT.lt primena, kad K. Smoriginas gimė 1953-aisiais Kaune. 1960–1971 metais mokėsi Kauno 19-oje pradinėje ir 6-ojoje vidurinėje mokykloje.
K. Smoriginas savo kelią pradėjo studijuodamas Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabartinėje Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje) garsiosios režisierės D. Tamulevičiūtės dešimtuke. Daug metų dirbo Jaunimo teatre, kuris garsėjo režisieriaus Eimunto Nekrošiaus sukurtais spektakliais, daugelyje jų K. Smoriginas sukūrė pagrindinius vaidmenis.
Dar studijuodamas K. Smoriginas tapo vienu iš naujo aktorinės dainos žanro kūrėjų. Nuo 1985-ųjų koncertavo, sukūrė dainų, išleido dainuojamosios poezijos albumų, o 1995 metais kartu su aktoriais S. Bareikiu ir O. Ditkovskiu subūrė „Aktorių trio“. Šis trio nepaprastai išpopuliarėjo. Taip pat jau daug metų režisavo spektaklius įvairiuose Lietuvos teatruose.
Per savo ilgametę kūrybinę karjerą aktorius pelnė ne vieną apdovanojimą. 1999 metais jo sukurtas Makbeto vaidmuo to paties pavadinimo E. Nekrošiaus spektaklyje apdovanotas „Kristoforu“. 2001 metais K. Smoriginui skirta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija, o 2007 metais ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžius.
