„Nemuno aušros“ lyderiui apkaltinus vieną iš kultūros bendruomenės protesto lyderių Arūną Gelūną „perversmų valstybėje“ organizavimu ir spekuliavus jo žydiška kilme, socialdemokratai apsisprendė perimti Kultūros ministeriją iš „aušriečių“. Vis dėlto, kultūros bendruomenė atsitraukti neketina. Protesto lyderiai pabrėžia, kad, nepaisant socialdemokratų sprendimo, pagrindinis protestuojančiųjų reikalavimas neprileisti „Nemuno aušros“ prie Kultūros ministerijos vis dar neįgyvendintas.
„Dienos temoje“ – Kultūros asamblėjos iniciatyvinės grupės narė, Lietuvos šokio informacijos vadovė Gintarė Masteikaitė ir Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus direktorius Arūnas Gelūnas.
– Pone Gelūnai, nors jūs jau sakėte savo poziciją, bet kadangi politikams visiškai neskauda ją keisti kelis kartus, o jūs, kad ir kaip ten būtų, vis tiek esate bent jau buvęs politikas, tai nusprendžiau perklausti. Ar tas tekstas, kur jums buvo prikišta, jog jūs esate žydų tautybės, vis dėlto yra susijęs labiau su jūsų asmeniu, nukreiptas į jūsų asmenį, ar, jūsų manymu, tai labiau „aušriečių“ vado nuostatos žydų žmonių atžvilgiu?
A. Gelūnas: Aš manau, kad turbūt nei taip, nei taip. Iš tikrųjų labiau žydų atžvilgiu yra tekstas nukreiptas, bet tai yra tiesiog taktika pakirsti mūsų protesto legitimumą ir pasakyti, kad štai čia perversmininkai verčia teisėtą valdžią, organizuoja ir tą daro žydai, ką jie paprastai visada daro. Nuo nacių laikų šitas kaltinimas yra klasikinis, kad visur, kur yra negerovė valstybėje, ieškokite žydų sąmokslo. Tokiais senais nacių ir kremliniais naratyvais grįsta strategija, kuri skirta tarsi atimti legitimumą mūsų teisėtam protestui, kuris yra visiškai pilietinis ir nieko bendro su politika neturi.
– Ponia Masteikaite, ar žydų organizacijos su jumis kalbėjosi po šito išpuolio? Galbūt jie kažkaip pareiškė norą jungtis prie jūsų tos ketvirtosios tarpsektorinės asamblėjos?
G. Masteikaitė: Tokio tiesioginio kontakto neturim, bet jeigu sugalvos apsilankyti rytoj, mes jų labai lauksime, nes mes laukiame visų, kuriems skauda, kuriems rūpi tai, kas šiuo metu vyksta valstybėje, ir tikrai netenkina valdančiųjų požiūris į paprastą žmogų. Ne tik į paprastą, bet į visus žmones.
– Ar jūs galite pasakyti, kas apskritai ketina jungtis prie jūsų? Nes aš žinau, kad rytoj jau yra pareiškę norą, ir jums pačiai yra išsakę norą jungtis prie kultūrininkų bendruomenės. Ir kodėl jie jungiasi? Jie jus tiesiog nori palaikyti ar bijo, kad su jų bendruomene kažkas panašaus nenutiktų?
G. Masteikaitė: Žinot, kai mes pradėjome šį judėjimą ir iškėlėme vertybinius aspektus, nes mes ėjome su vertybiniu stuburu ir kalbėjome, kad ir politikai turėtų turėti vertybinį stuburą ir formuodami koaliciją, ir prisiimdami atsakomybę už savo žodžius, kuriuos labai dažnai keitė, taikydamiesi prie vienos ar kitos situacijos, mes sulaukėme palaikymo pirmiausia, žinoma, iš kultūros bendruomenės, nes šitas mūsų reikalavimas ir sprendimas atiduoti ministeriją į „Nemuno aušros“ rankas palietė mus asmeniškai, tą kultūros bendruomenę, skaudžiausiai. Bet vėliau, kai mes kuo daugiau kalbėjome, žmonės suprato, kad čia nėra tik apie kultūrą siaurąja prasme. Mes kalbame apie platesnius dalykus: mes kalbame apie žodžio laisvę, įvairovę, raišką, laisvę ir demokratiją. Kas yra esmė, mes kalbame apie nepriklausomybės išlaikymą, išsaugojimą, matydami, kokia geopolitinė situacija yra aplinkui. Ir mes turime daugybę pavyzdžių, kuriuos ne kartą minėjome, – tiek Vengriją, tiek Slovakiją, tiek Sakartvelą ir kitas šalis.
Tai, matyt, surezonavo ne vienam žmogui, nes mes tų žinučių pradėjome gauti asmeniškai iš skirtingų vietų visoje Lietuvoje, ir tada atėjo laiškai ir palaikymo žinutės iš įvairiausių organizacijų ir sektorių: švietimo sektoriaus, sveikatos sektoriaus, sporto sektoriaus, atsakingo verslo sektoriaus, jaunimo organizacijų, studentų organizacijų, netgi universitetų. Tas judėjimas išsiplėtė ir palaikymas labai sustiprėjo. Ir kadangi visi pradėjo klausti, kaip mes galime pasikalbėti ir ką mes galime daryti kartu, mes labai natūraliai apgalvojome tokią formą, kuri puikiai veikia, – Kultūros asamblėją – ir ją padarėme kaip tarpsektorinę asamblėją. Tai bus jau ketvirtoji asamblėja. Formatas yra labai paprastas: <...> didžioji dalis [žmonių] ateina gyvai pasidalinti savo mintimis, išsakyti savo baimių, galbūt savo nerimą, teikti pasiūlymų, kaip mes galėtume vienyti pajėgas ir spręsti šitokį, sakyčiau, probleminį šiuo metu klausimą, kur mes stovime kaip pilietinė visuomenė, ir kaip su ta pilietine visuomene bendrauja mūsų valdantieji.
– Tai, ką išvardinote, ir yra tie žmonės ir tos organizacijos, kurios nori prie jūsų jungtis.
G. Masteikaitė: Taip
– Pone Gelūnai, jūs visada deklaravote, kad jūsų siekis yra apginti Kultūros ministeriją nuo „Nemuno aušros“. Bet jeigu bendruomenės reiškia norą su jumis kalbėtis, jungtis kartu su jumis, tai kažkaip Kultūros ministerija jau turbūt nelabai ir apsiribosi? Išsiplečia tas laukas, juk jie ne dėl Kultūros ministerijos tiktai su jumis vienijasi.
A. Gelūnas: Žinot, kol kas tos Kultūros ministerijos nesame niekaip apgynę. Dabar, paskutinėmis žiniomis, vėl jau nebepalieka „Nemuno aušra“ socialdemokratams vieniems tos ministerijos formuoti, sako „formuokime kartu“. Taigi net šitas bazinis, elementarus reikalavimas dar nėra įgyvendintas ir pagrindinis mūsų protesto dalyvių siekis nėra pasiektas. Aš manau, kad apie kažkokius labai plačius, bendrus, tolimus tikslus dar kalbėti yra gerokai anksti, kai nėra net paties elementariausio [pasiekta]. Ministerijos darbas paralyžiuotas, komanda nesuformuota, švietimo, mokslo ir sporto ministrė tarsi turi rūpintis dviem ministerijomis. Tai padėtis tikrai dar nėra normali ir, manau, atsakyti į jūsų klausimą apie kažkokius tolimus, ambicingus planus dar yra ankstoka, kol tas žvirblis saujoje dar nespurda.
– Pone Gelūnai, o ar jus guodžia tai, kad šiandien premjerė pareiškė, jog ji pati ieškos kultūros ministro?
A. Gelūnas: Nežinau, kas čia turėtų mane guosti ar neguosti. Mūsų reikalavimas yra „ne“ „Nemuno aušrai“ Kultūros ministerijoje. Kai pamatysime ir ministro ar ministrės kandidatūrą, ir komandą, ir jeigu vis tiek sąsajos su „Nemuno aušra“ bus akivaizdžios, tai protestai tęsis, ir manau, kad mes tikrai su tokiu sprendimu nesutiksime.
– O kaip jūs manote, ponia Masteikaite? Vis dėlto, tiek daug bendruomenių ir organizacijų pareiškia norą ne tik jus paremti, bet ir su jumis kalbėtis ir turbūt galvoti, kaip bandyti apsiginti, jeigu juos ištiktų tokia pati situacija. Man tai jau visai panašu į labai rimtą protestą, kuris gali iš tikrųjų išsiplėsti, ir tai yra toks tarsi kultūros bendruomenės sukeltas sąjūdis už demokratijos išsaugojimą.
G. Masteikaitė: Pirmiausia aš labai pritariu Arūnui Gelūnui, kad mūsų pagrindinis tikslas dar yra nepasiektas ir prie to spalio 5 dieną vykusio įspėjamojo streiko prisijungė daugybė žmonių, kurie nėra tiesiogiai susiję su kultūra, bet kultūra jiems yra brangi ir jie ją labai vertina. Tai šitų sektorių atėjimas irgi pirmiausia yra inspiruotas to kultūrinio judėjimo ir tų vertybių, kurias mes deklaruojame. Jie ateina kalbėtis, kai pamatinė vertybė yra būtent šita ir jungiamoji grandis yra kultūra. Toliau mes, žinoma, kalbėsimės. Mes nieko negalime planuoti ir sakyti „kas bus, jeigu...“ Pirmiausia norime tikrai grąžinti klausimą ant stalo, nes šiuo metu atrodo, kad vėl jis yra vilkinamas ir bandoma kažkaip gražiai ten apdėlioti pagalvėmis, kad galbūt čia viskas bus gerai, nes ministerija grįžta į socialdemokratų rankas. Bet šiandienos valdančiųjų ir „Nemuno aušros“ atstovų komentarai rodo, kad kova tikrai nesibaigė ir kad, deja, valdantieji rimtai kol kas nežiūri į mūsų reikalavimą, į mūsų protestus ir į mūsų judėjimą, kuris yra tikrai gana stiprus ir reiškia labai stiprią poziciją.
– Pone Gelūnai, iš tikrųjų apie tą požiūrį į jūsų reikalavimus, nes po to, ką mes išgirdome iš „Nemuno Aušros“ lyderio, kokius tekstus savaitės pabaigoje, tai tada ta reakcija buvo labai įvairi ir netgi socdemų lyderis pasakė, kad jam pasišlykštėjimą sukėlė tokie žodžiai, bet šiandien aš matau, kad premjerė kartu su Seimo LSDP frakcijos seniūne susitiko su „Nemuno aušros“ vadovu ir, kaip jos sako viešumoje, jie tiesiog draugiškai pasikalbėjo ir išgėrė arbatos. Ar jums neatrodo, kad tas sprendimas, jog jau premjerė ieškos kultūros ministro, o nebe „Nemuno aušra“, yra toks pro dantis sukąstus? Nes iš tikrųjų nėra kitos išeities, bet noro patiems sutvarkyti situaciją, kad ta ministerija neliktų šitose rankose, nelabai yra, tiesiog labiau prispausti jie tą daro.
A. Gelūnas: Aš manau, tas mane bandantis diskredituoti postas feisbuke, kai vadina mane valstybės perversmininku, ir tai yra labai rimtas kaltinimas ir jis yra dar rimtesnis tuo, kad <...> aš esą esu užsislaptinęs žydas, labai sukrėtė daug žmonių savo nežmoniškumu ir kažkokiu net netikimu šiems laikams. Tai nuskambėjo kaip kažkokie labai seni, blogi laikai. Tai sieti save su tokia partija, kuriai vadovauja toks lyderis, kuris gali imtis tokių veiksmų... Dar pridurčiau, kad tikrai mano socialinius tinklus nuolat atakuoja šimtai ar tikrų, ar netikrų profilių su labai panašiomis žinutėmis, kad prisipažinčiau, jog esu ne lietuvis, o žydas, kad atskleisčiau savo tėvų vardus ir panašiai. Tai sukelia nesaugumo būseną. Čia jau apie žodžio laisvę, padorų elgesį ar kažką kita net neverta kalbėti. Tai yra tiesiog atakos, kurios sukelia man, kaip piliečiui, nesaugumo būseną, norą būti apgintam. Ir, aišku, aš ginsiu savo garbę, kad nesu perversmininkas ir kad mano tapatybė yra tokia, kokia deklaruota Lietuvos Respublikoje registruotuose dokumentuose teisminiu keliu. Tai buvo savotiškas lūžio taškas. Matėme, jog ir frakcija sumažėjo Seime, ir socdemų lyderiai pamatė, su kuo turi reikalą. Tai jeigu net po tokių išpuolių vis tiek partnerystė tęsiama, aš manau, kad mūsų judėjimui tai nėra geras ženklas. Vadinasi, ko gero, procesai užsitęs.
– Labai ačiū.
