Sovietų priekabės ir nakvynės laiptinėse: kaip Birštone suskambo džiazas

1980-ieji – kūrybinė laisvė dar labai ribota, o 25-erių jaunuolis Birštone sumano rengti džiazo festivalį. Pasakodamas, kaip gimė tokia idėja, Zigmas Vileikis pripažįsta, kad teko kovoti su sovietų priekabėmis. Juk sakyta: „Šiandien groja džiazą, rytoj parduos tėvynę.“ O „Birštonas Jazz“ sėkmingai gyvuoja iki šiol – seniausias šalyje tarptautinis džiazo festivalis jau skaičiuoja 45-erius metus. 

Jau septintus metus iš eilės portalo LRT.lt žurnalistai ir fotografai keliauja į žurnalistinę ekspediciją „Aplink Lietuvą“. Šiose įdomiose kelionėse atrandama unikalių žmonių bei išskirtinių jų istorijų, kūrybiškų verslų ir aukštyn kojomis apverstų gyvenimų, įspūdingų muziejų ir gamtos perlų. Visomis šiomis istorijomis dalijamės su skaitytojais portale LRT.lt! Žinote vietą ar žmones, kuriuos turėtų aplankyti mūsų komanda? Rašykite pasiūlymus el. pašto adresu pasidalink@lrt.lt!

„O kas tas džiazas?“

1972–1977 metais Lietuvos konservatorijoje (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija, LMTA) Klaipėdoje Z. Vileikis studijavo modernią lietuvių kalbą, literatūrą ir režisūrą. Tuomet mieste figūravo tokios asmenybės kaip saksofonistas, klarnetininkas Pranas Narušis ir klavišininkas Saulius Šiaučiulis, įkūrę Džiazo katedrą.

„Mūsų specialybės draugavo. O Klaipėda, kaip žinote, yra jūrų uostas. Tuomet galėjome tik Liuksemburgo radijo bei „Amerikos balso“ paklausyti, o jūreiviai atveždavo truputį plokštelių ir panašiai. Kaip žinia, tada nebuvo nei „Google“, nei nieko. Štai tokia laisva dvasia Klaipėdoje figūravo. Ir ten skambėjo džiazas“, – apie pažintį su muzika portalui LRT.lt pasakoja Z. Vileikis.

Jis pasakoja į Birštoną atvykęs 1979 metais kaip meilės tremtinys, paskui būsimąją žmoną. Netrukus Z. Vileikis ėmė dirbti Kultūros skyriaus vedėju ir kartu su muzikologu, Kultūros ministerijos darbuotoju Liudu Šalteniu sumanė rengti džiazo festivalį. Tačiau jiedu suprato, kad tam reikės preteksto.

„Sistema buvo labai centralizuota, visąlaik reikalaujanti derinimų, leidimų gavimo, palaiminimų. <...> Tuomet visi renginiai, reiškiniai turėjo būti kažkam dedikuoti. Ilgai mąstėme, ką daryti. Pasižiūrėjome, kad lapkričio 1-oji – Pasaulinė jaunimo diena. Tada pradėjome kurti mitus. Dabar, kai pasakytum lapkričio 1-oji, 2-oji, suprastum, kad tai Vėlinės, mirusiųjų diena. O tuomet sakyta: „Labai gerai. Čia naujos tradicijos, reikia padengti senąsias“, – atskleidžia pašnekovas.

Kartu festivalis buvo paskirtas esą paminėti 26-ajam Tarybų Sąjungos komunistų partijos (TSKP) suvažiavimui.

„Atvykę į Kultūros ministeriją, susitikome su ministru Jonu Bieliniu. <...> Jis pavedė savo viceministrui Dainiui Trinkūnui. Tada pradėjome galvoti apie tai, kad reikalinga vadinamoji kepurė – turi būti kažkas su Maskva, Leningradu, žmonių figūromis, kad pridengtų. <...> Sugalvojome, kad reikia paskirti dar 26-ajam TSKP suvažiavimui“, – sako Z. Vileikis.

Taip buvo duotas startas Birštono džiazo festivaliui.

„Birštono vykdomojo komiteto pirmininkas, inžinerinio išsilavinimo žmogus, paklausė manęs: „O kas tas džiazas?“ Jam buvo sunku net tokį žodį ištarti. Juokais atsakiau, kad tai tyli muzika, grojama beveik tamsoje. Tada buvo toks sakinys: „Daryk. Bet, jeigu kas, aš tau nieko nesakiau“, – priduria „Birštonas Jazz“ įkūrėjas.

Nakvynės laiptinėse ir sovietų priekabės

Pirmasis dvi dienas trukęs festivalis į Birštoną įskrido tarsi kometa, sako Z. Vileikis. Renginyje pasirodė estas Tõnu Naissoo, Aleksandras Fedotovas su Gintautu Abariumi, Rubinu Vainu, Romualdas Grabštas, Kęstutis Lukšas, kiti atlikėjai.

„Turėjome tokią paklausą! Bilietai platinti tik per ministeriją ir per mus tokiu abonementu – arba gauni jį į visus koncertus, arba iš viso negauni“, – pasakoja Z. Vileikis.

Festivalis traukė žmones iš įvairių miestų. Kai kurie atvykėliai nakvodavo net laiptinėse.

„Juk laiptinėse yra radiatoriai, jie šilo, o tuo metu būdavo šalta. Visiškai 1984–1986 metai. Pavyzdžiui, atvažiuodavo iš Leningrado (dabartinis Sankt Peterburgas – LRT.lt) su terbele. Sako: „Čia turiu tris obuolius, o jūs mane užrakinkite. Neturiu kur eiti“, – pasakoja pašnekovas.

Visgi Z. Vileikis pripažįsta, kad vien sąvoka „džiazas“ anuomet turėjo neigiamą atspalvį. Buvo paplitęs pasakymas: „Šiandien groja džiazą, o rytoj parduos tėvynę.“ Paklaustas, ar teko patirti tiesioginės sovietų pareigūnų kritikos ar net cenzūros, Z. Vileikis prisimena įvykį 1984 metais.

„Sulaikomas pankas Maskvoje. Jis sako: „Lietuvoje, mažame kurortiniame mieste, bus mūsų visų suvažiavimas.“ Šią žinią gauna Centro komitetas (CK). Lionginas Šepetys tuomet pakelia vajų. Pas mus atlekia CK Propagandos ir agitacijos skyrius. [Jo atstovas] klausia: „Drauge Vileiki, kaip atskiriate panką nuo ne panko?“ Nesupratau, apie ką čia. Tada paaiškėja situacija.

Atvažiuoja saugumiečiai, policijos mašinos, atsiveda šunį. Prasideda kabinėjimasis. Tuomet visi nešiojome ilgus plaukus. O pasirodo, kad tas pankas nuvažiavo į kempingą Trakuose ir jie ten pasidarė savo suvažiavimą. Bet mes turėjome atlaikyti anų tikrinimus ir ieškojimus“, – pasakoja „Birštonas Jazz“ įkūrėjas.

Birštono vykdomojo komiteto pirmininkas, inžinerinio išsilavinimo žmogus, paklausė manęs: „O kas tas džiazas?“ Jam buvo sunku net tokį žodį ištarti.

Z. Vileikis pamini ir kitą atvejį. Nunešė derinti festivalio plakatą, kuriame – viena juosta su žvaigždutėmis.

„Pirmas sakinys, kaip šiandien pamenu: „Drauge Vileiki, jeigu čia bus 50 žvaigždučių (o tai yra 50 valstijų), turėsite problemų.“ Aš net neskaičiavau…“ – dalijasi prisiminimais pašnekovas.

Atidžiai stebėta ir programa, kiek bei kokių pasirodymų numatoma.

„Viskas buvo pastyguota. Veikla ant scenos, išėjimai visada kontroliuoti. <...> Tačiau po truputėlį prasiverždavo tie daigai. Aišku, sunkiausia buvo 1980–1982 metais. Bet visur reikėjo tai ginti, įrodinėti, pasakoti, kad čia normali, tinkama muzika. Pats sukūriau truputį, prie [Leonido] Brežnevo citatos pridėjau, kad tarybinio žmogaus laisvalaikis turi būti įvairiapusiškas. Visur reikėjo fantazijos“, – teigia Z. Vileikis.

Jis pabrėžia, kad ypač gelbėjo L. Šaltenis.

„Jis turėjo Dievo dovaną lengvai rašyti, atstovauti visur komisijose, pirmininkauti ir panašiai. Jo žodis Kultūros ministerijai buvo labai svarbus. Sakyčiau, jis tikrai išgelbėjo ne vieną jaunų žmonių grupę, pradedant „Rondo“ ir baigiant kitais“, – kalba pašnekovas.

„Bet čia daro jaunystė. Jei būtum kokių 40 metų, gal nerizikuotum. <...> Norėjau, kad Birštonas turėtų kažkokią spalvą, judesį. Pavyzdžiui, 1992 metais pradėjome rengti oro balionų čempionatus – irgi visiškai nauja. Darėme daug ką nestandartinio. Kaip sakau, negalima gyventi tik šventomis mišiomis bažnyčioje. Turime būti šiuolaikiniai, civilizuoti ir žinoti, kas darosi“, – priduria Z. Vileikis.

Lietuva – festivalių kraštas

1982 metais organizatoriai nusprendė perkelti festivalį į paskutinį kovo savaitgalį. Tad „Birštonas Jazz“ vyko ir 1990-ųjų kovą – pačiame istorinių pokyčių įkarštyje.

„Padėtis paprasta – nebuvo kur gyventi. O tuomet mokykla išeidavo atostogų, olimpinė irklavimo bazė buvo laisva. Tad nutarta, kad bus kovo paskutinis savaitgalis. Taip dirbome kas dvejus metus: 1980, 1982, 1984, 1986, 1988-aisiais. 1987 metais vilniečiai Profsąjungų rūmuose surengė „Jazz Forum“ ir nuo ten prasidėjo „Vilnius Jazz“. Kaunas startavo 1991 metais, Klaipėda dar vėliau. O dabar Lietuva – festivalių kraštas“, – sako Z. Vileikis.

Pašnekovas pažymi, kad „Birštonas Jazz“ anksti suprato, jog negali sutalpinti visų žanrų. Todėl Lietuva šiuo požiūriu buvo savotiškai padalinta.

„1988 metais Antanas Gustys (festivalio „Vilnius Jazz“ įkūrėjas – LRT.lt) pasuko avangardinio, ultramodernaus džiazo kryptimi. Jonas Jučas (festivalio „Kaunas Jazz“ sumanytojas – LRT.lt) nutarė, kad darys tokį aktyvesnį, džiazroką. Klaipėda nusprendė daryti diksilendo festivalį gatvėje, lauke. O Birštonas liko su tradicija ir lietuviškumu“, – vardija Z. Vileikis.

Šiandien, kaip pastebi pašnekovas, džiazo festivaliai organizuojami daugelyje Lietuvos miestų ir miestelių. Tačiau, jo manymu, ne visus tokius renginius derėtų vadinti festivaliais.

„Jei per dieną surengi du koncertus ir vadini tai festivaliu, tai, manyčiau, tas pats, kas žąsį pavadinti gulbe. Bet vis tiek džiaugiamės, kadangi tai prisideda prie publikos auginimo“, – svarsto Z. Vileikis.

Jis regionuose įžvelgia ir kitą problemą. Pašnekovo manymu, neužtenka „šventinio pabuvimo“ kartą per metus – muzikinio skonio ugdymas turi vykti nuolatos.

„Jei tik kartą per metus pristatai džiazą, tas efektas labai liūdnas, trumpalaikis. Pavyzdžiui, Birštone stengiamės surengti koncertą kartą per mėnesį arba kas du mėnesius. Tas lašas turi nuolat kapsėti. <...> Esmė, kad užsikurtų meno mokyklos, kad atsirastų vaikų kūrybinės stovyklos“, – įsitikinęs Z. Vileikis.

Apskritai pašnekovas lietuvių pasiekimus džiazo srityje vertina teigiamai. Muzikantai gauna aukščiausius apdovanojimus, jauni žmonės gilina žinias prestižinėse įstaigose užsienyje, pavyzdžiui, Berklio muzikos koledže. Ypač pašnekovas atkreipia dėmesį į Jievaro Jasinskio suburto kolektyvo „Vilnius JJAZZ Ensemble“, šiuo metu reziduojančio LRT KLASIKOJE, veiklą.

„Džiugina, kad viskas atsivėrė. Dabar esmė turėti publikos ir kad žmonėms tai būtų priimtina“, – sako Z. Vileikis, pripažįstantis, kad džiazo publika – nišinė.

„Tai ne stadionų, ne gatvių, ne užstalės muzika. Reikia šiek tiek turėti potraukį, suvokimą. Tai visada labai atsiliepia. Šiandien Birštone renkame 100 žmonių. Tai visi sako, kad labai daug. Nors, atrodytų, galėtų būti dar daugiau, bet yra, kaip yra“, – kalba „Birštonas Jazz“ įkūrėjas.

45-eri bendrystės metai

„Birštonas Jazz“ gyvuoja jau 45-erius metus. Z. Vileikis pasakoja, kad komanda visą šį laiką išliko stabili, nors neišvengta ir netekčių.

„Dalis žmonių jau nuo debesėlio sveikinasi su mumis. <...> Šiaip esame sėslūs. Dirbame su stabilia komanda. Rimvydas Kepežinskas plakatus kuria jau 44 metai. Norvydas Birulis apšviečia jau apie 28–30 metų. Nepriklausomi garso režisieriai irgi jau – kai kurie sako, kad tai laukiamiausias festivalis. Ne tai, kad geriausias, didžiausias, bet laukiamiausias. Čia telpa gana daug. <...> Scenografiją darome su profesionalia dailininke Irma Mickevičiūte“, – vardija Z. Vileikis.

Pasak jo, „Birštonas Jazz“ scenoje kasmet vyksta šeši koncertai. Vienas penktadienį, trys šeštadienį ir du sekmadienį. Susirenka maždaug 15–16 grupių, apie 180–190 atlikėjų. Organizatoriaus nuomone, daug kas šiame renginyje vertina būtent dvasią ir artumą.

„Publikos turime, sakyčiau, kokius 50 procentų tos pačios, kasmet atvažiuojančios. O kita [dalis] – truputį jaunesnė. <...> Turime keliasdešimt žmonių, kuriuos kasininkė iš balso pažįsta“, – tikina Z. Vileikis ir priduria, kad ištroškusiems džiazo netrūksta išradingumo.

„Ateina jauna mergina. Sako: „Labai mėgstu džiazą, bet sergu sunkia liga. Ir jei dabar negausiu įėjimo, tai liga paūmės.“ Klausiu: „Tai kiek jūsų ligonių?“ – „Trise“, – juokiasi Z. Vileikis.

Jo nuomone, „Birštonas Jazz“ išskirtinumas – rengėjai sudaro atlikėjams galimybę pabendrauti tarpusavyje, vyksta dvi naktinės improvizuoto grojimo sesijos (angl. jam sessions).

„Dabar koncertų industrija tokia, kad nusileidai lėktuvu, tave paėmė, atvežė, pavalgei vietoje, išeini į sceną, atgroji. Dar jeigu miegi – gerai, jeigu ne – vėl atgal. Nelabai pajauti tos dvasios. Tai mes šiuo atveju truputėlį kitaip. Sudarome atlikėjams galimybę pagyventi, pabūti, pabendrauti. Todėl pas mus ir tie naktiniai jam`ai vyksta iki 4–5 ryto. Jie tokie veržlūs, energingi, įdomūs“, – atvirauja pašnekovas.

Be to, jis pažymi, kad festivalis nesirenka komercinių žvaigždžių.

„Birštonas truputį kitoks. Visada sudarome tokią grandį. Sakykime, būna Vilniaus kolegija, LMTA ir tada profesionalai, iš to gyvenantys. Esame kvietę ir Balio Dvariono mokyklą. [Siekiame] sujungti visas pakopas. Tada gali matyti visą paletę ir vaikams tai labai geras stimulas“, – dėsto Z. Vileikis.

Tai ne stadionų, ne gatvių, ne užstalės muzika. Reikia šiek tiek turėti potraukį, suvokimą.

Renginio metu taip pat apdovanojami labiausiai nusipelnę džiazo puoselėtojai. Jiems įteikiamas specialus „Grand Prix“ prizas. Juo buvo įvertinti tokie grandai kaip Petras Vyšniauskas, Vladimiras Čekasinas, Vladimiras Tarasovas.

„Apdovanojame ne už tai, ką šiuo metu žmogus pagros, bet už tai, ką jis darė per tą dvejų metų laikotarpį. <...> Prizas kuriamas specialiai tam žmogui. Kai priimame sprendimą, kad, sakykime, gaus Arkadijus Gotesmanas, tai tada skulptorius Marijus Petrauskas daro prizą, žinodamas, kad A. Gotesmanas – būgnininkas. <...> Tie mūsų prizai tokie išjausti, išpuoselėti, numatyti, brangūs ir patiems atlikėjams“, – dalijasi pašnekovas.

Jis neabejoja – džiazo muzikantai ypač geranoriški, paslaugūs ir mandagūs, priešingai nei kad kai kurie įsivaizduoja.

„Buvo etapas, kai būdavo daug alkoholio, viskio, alaus, rūkydavo, būdavo dūmų ir panašiai. Bet tas etapas baigėsi. Tauta, sakyčiau, išblaivėjo. Kai manęs klausia, koks jūsų kontingentas, atsakau, kad nuo diplomatinio korpuso iki moksleivių – visiems“, – tvirtina Z. Vileikis.

„Džiazas tikrai nenumirs“

Z. Vileikis pripažįsta, kad ateina metas į sceną žengti jaunajai kartai. Ši, pašnekovo manymu, pasižymi disciplina ir puikiais techniniais įgūdžiais.

„Jei pažiūrėtumėte į Lietuvos festivalių rengėjus, tai visi didieji grandai – senjorinio amžiaus. Aš – senjoras, J. Jučas – senjoras, A. Gustys – senjoras… <...> Jau laikas ateiti jaunimui. Dabar mes savotiškai savo skonį primetame. Bet mes lankomės, girdime, matome, sekame. <...> Duok Dieve, kad Lietuva priimtų tas naujoves, modernumą ir šiuolaikiškumą“, – sako „Birštonas Jazz“ įkūrėjas.

Kalbėdamas apie „Birštonas Jazz“ ateitį, pašnekovas nusiteikęs pozityviai.

„Esame maži, bet deimantai nebūna dideli. Jie būna maži ir vertingi. Tai ir mes tą festivaliuką esame taip nugludinę. <...> Manau, kad festivalis, lietuvybės lopšys, džiazo mekos vardas, kurį suformavome, išliks. Man liūdniausia būtų, jei jis netektų bendrystės. <...> O džiazas Lietuvoje tikrai nenumirs ir neišnyks“, – sako Z. Vileikis.

Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.