Prabėgo jau septyneri metai, kai netekome legendinio tenoro Virgilijaus Noreikos. Rugsėjo 22-ąją jam būtų suėję 90 metų. Šios sukakties proga jį – beapeliacinį autoritetą profesiniame, pedagoginiame ir žmogiškajame lygmenyse – prisimena maestro artimieji ir kolegos.
„Visada turėjau į ką atsiremti“
Maestro žmona – Lietuvos baleto artistė, šokio pedagogė Loreta Bartusevičiūtė-Noreikienė, kartu su V. Noreika pragyvenusi trisdešimt šešerius metus, sako, jog vis dar sunku pripažinti, kad Virgilijaus nėra: „Trūksta ne tik jo užburiančio, įtaigaus dainavimo. V. Noreika buvo be galo emocingas, nuoširdus ir geranoriškas šeimos tėvas, puikus pedagogas, scenos partneris bei autoritetas visai Lietuvos kultūros bendruomenei“, – sako ji.
Loreta prisimena, kad jų kelias į jausmus buvo tiesus ir greitas: „Teatre mes kartu dirbome – vieną kartą kavutės išgėrėm, koridoriuj pasikalbėjom, ir užgimė tie mūsų jausmai. Jis tiesus vyras, nuoširdus žmogus, tai mes labai greitai nusprendėm susituokti. Jaudinantis buvo momentas. Visi mus nuoširdžiai sveikino, prie santuokų rūmų, nors niekur nesiskelbėme, susirinko minia žmonių. Turiu vieną nuotrauką, kur matosi pilna aikštė. Aš tada nejaučiau kojų... Bet Virgilijus paėmė mane stipriai už rankos, ir aš pajutau, kad visada turėsiu į ką atsiremti. Iš šventės geriausiai atsimenu kaip mes šokome valsą „Neringos“ restorane aplink fontanėlį – Virgilijus buvo puikus šokėjas!“
36 metai kartu prabėgo kaip akimirka. Mes labai gerai sutarėme, nežiūrint į tai, kad gyventi mums nebuvo lengva. Reikėjo dirbti ir užsidirbti, sūnų užauginti. Kelerius metus nuo 1993-iųjų gyvenome ir dirbome Venesueloje, šalyje, kur labai didelis nusikalstamumas – reikėjo save saugoti. Kai grįžome, žmonės mus pasitiko oro uoste, buvo labai pasiilgę, buvo toks lyg atgimimas. Neturėjome išeiginių. Bet kitaip gyvenimo ir neįsivaizdavome.
Abu atsigaudavome gamtoje. Dzūkijoje įsigijome sodybą, Virgilijus labai mėgo žvejoti, aš – grybauti, po mišką pasivaikščioti. Dabar suprantu, kad gamtoje jis pailsėdavo nuo darbo ir nuo direktoriavimo. Tiesa, toje sodyboje esame drauge įkritę į ežerą. Žurnalistai norėjo nufilmuoti, kaip mes dviese einame lieptu. Jis toks nedidelis, kelios minutės ėjimo. Aš apsivilkau gražią suknelę, Virgilijus pasipuošė, einam vienas į kitą įsikibę, o viena lenta, matyt, buvo atšokus nuo vinies – mes kaip žengėm, taip ir įgriuvom abu, taip mus ir nufilmavo. Atsimenu, tada tiek juokėmės.... Noreika sako žurnalistams: „Nerodykit šito“, o paskui pagalvojęs pridūrė: „Ai, galit rodyt“. Kažkur tebėra ta filmuota medžiaga.“
Su šypsena Loreta prisimena šeimyninius ritualus: „Gruodžio 31-ąją jis dainuodavo „Traviatoje“, tai iš vakaro namie užvirdavo maisto gamyba. Po spektaklio užvažiuodavome pas draugus, o sausio pirmą sutikdavome mūsų sodyboje. Būtinai turėjo būti skanių patiekalų pagaminta – Virgilijus žuvį su medumi labai mėgo. Aš jau žiojau, kad jei jau Naujieji metai, tai virtuvėje viskas verda, kunkuliuoja. Virgilijus buvo vaišingas, mėgo žmones, turėjo, ką papasakot ir mokėjo kitus išklausyt. Ne kalbomis, o darbais padėdavo žmonėms. Niekada nepraeidavo pro šalį, visada pakalbindavo, paklausdavo, pamatydavo netgi daugiau, negu reikia. Noreika yra Noreika.
Mes turėjome apie ką pakalbėti, jautėm vienas kitam kažkokį supratimą. Tarp mūsų vyravo didelė pagarba. Neįsivaizdavau gyvenimo be jo, ir jis, tikriausiai, taip pat. Žinojom ir vertinome, kaip gera būti kartu. Labai trūksta jo šilumos, žmogiškumo. Neįmanoma to žodžiais nusakyt. Pasiilgstu labai.“
Buvo pasaulinio lygio dainininkas
Muzikologas Viktoras Gerulaitis, dešimtmetį keliavęs su V. Noreika po Lietuvą, vadina jį „didžiu“, bet priduria, kad pats dainininkas šito žodžio nemėgo:
„Kai jam taip pasakydavau, atrėždavo: „Taip taip, aš didelis“, turėdamas minty savo ūgį. Bet tai yra didis, turbūt, garsiausias ir žymiausias visų laikų Lietuvos dainininkas. Joks mokinys jam neprilygsta ir nežinia, ar prilygs. Visada sakau, jog jis turėjo būti kartu su trimis tenorais – Placido Domingo ir Luciano Pavarotti. Su Pavarotti, jie, beje, buvo simboliškai susitikę ant La Scala operos teatro laiptų – Pavarotti leidosi žemyn, o Noreika kilo aukštyn (šypsosi).
Noreika tikrai turėjo Dievo duotą balsą, kurį La Scala ir italai patobulino, nors jis ir Lietuvoje turėjo labai gerą mokyklą. Kipras Petrauskas jo nemokė, jis sakydavo: „Dainuok kaip aš.“ Bet jis turėjo dar vieną mokytoją, kurio pavardė Norvaišas (Liudas). Kai jis atvažiavo į Italiją, vos išgirdę jį, italai pasakė: oho, čia Pucciniano – pučiniškas balsas. Pats Noreika labai gražiai sakydavo: „Verdis balso technikai, o Puccinis – jausmams.“ Italijoje jis turėjo puikų pedagogą Gennaro Barra ir buvo trečiasis lietuvis, debiutavęs La Scaloje. Kaip žinome, epizodiškai La Scaloje dainavo Kipras Petrauskas, bet atstovo ne Lietuvai, o Sankt Peterburgui, paskui daug La Scaloje dainavo pasaulinio lygio dainininkė Veronika Puodėnaitė ir V. Noreika. Trečias, bet pirmas iš pokario lietuvių, paskui save atvėręs kelius daugumai. Jis turėjo tikrą bel canto – gražų balso tembrą, virtuozišką techniką ir stiprų balsą. 2014 m. Metropolitano operos leidžiamas žurnalas „Opera“ įvardijo žymiausius pasaulio tenorus, kurie yra dainavę „Lucia di Lammermoor“ pagrindinį Edgaro vaidmenį. Beveik cituoju: šitam sąraše turėjo būti ir briliantinio balso lietuvių dainininkas Virgilijus Noreika, bet geležinė uždanga jam trukdė pasireikšti pasaulyje visa jėga ir grožiu. Čia daugiau ir komentuoti nėra ką.
Jei ne sovietų sąjunga, jis būtų dainavęs daugybėje pasaulio scenų. Ir jį kvietė, tik tie kvietimai būdavo dažniausiai nuslepiami. Nežinau, kas nuslėpdavo – ar Maskva, ar mes patys. Visaip būdavo. Vis dėlto jis dainavo garsiuose pasaulio teatruose, bet Noreika buvo tikras patriotas. Tai nėra skambūs žodžiai. Didysis teatras jį visaip įkalbinėjo, kad jis liktų Maskvoje. Žadėjo keturių kambarių butą centre, viceministro algą, volgą ir t. t. Nes, pavyzdžiui, garsi dainininkė Višnevskaja trypė kojomis ir šaukė: „Jeigu Cavaradossi ne Noreika, aš nedainuosiu Toscos!“ Ir kai jam pasiūlė likti Didžiajame teatre visiems laikams, Noreika be jokių išvedžiojimų pasakė „ne“. Nuo tos dienos Didžiajame daugiau nebedainavo.
Kaip dainininkas nuveikė nepaprastai daug – dainavo visas tenoro partijas, gana retas dalykas, kad idealiai perprato lietuvių liaudies dainas. Pavyzdžiui, tokia pagavi daina „Žalieji lankeliai“ – visi dainuoja labai linksmai, o Noreika sakė: „Palauk, vaikeli, kokia čia linksmybė? Čia tragedija. „Nėra mano mylimos“, o kodėl jos nėra?“ Kai jis iššifruodavo tekstus, atsiverdavo visai nauji dalykai. Kai jis Kauno halėje užtraukė „Anoj pusėj Dunojėlio“, visi 5000 žmonių atsistojo ir verkė.
Jam tiko ir populiarioji muzika. B. Gorbulskis pirmas radėjo rašyti konkrečiai dainininkui V. Noreikai. Ir Lietuva apie Noreiką sužinojo pirmiausia iš tų estradinių dainų, nes jas transliavo per radiją. Noreika dainavo puikiai ir stilingai, pusiau vaidybiškai. Tai buvo teatras.
Žodžiu, Noreika buvo visapusiškas, universalus dainininkas, visur vienodai stiprus. Teko didžiulė laimė koncertuoti su juo po visą Lietuvą maždaug dešimt metų. Ir paskutiniame jo naujamečiame pasirodyme Ramygaloje keli mėnesiai iki mirties aš dalyvavau. Jis nevengdavo bažnytkaimių, dainavo neskaičiuodamas žiūrovų.
Kaip žmogus, buvo išsilavinęs, labai gerai išmanė istoriją. Ir niekaip negaliu suprast, kodėl, bet visą laiką buvo geros nuotaikos. Ir tai buvo užkrečiama. Humoro jausmas jam turbūt buvo įgimtas. Tai buvo inteligentas, kuris man irgi yra mokytojas, nors aš ne dainininkas. Ko jis mane išmokė? Kaip elgtis scenoje, už scenos, kad į sceną su paltu ir ant fortepijono padėt kažką, išskyrus natas, negalima. Šalia jo jausdavaisi savo vietoje ir nieko nebijodavai.
Tai yra šviesi, pozityvi išmintinga ir gudri asmenybė. Gudri gerąja žodžio reikšme. Nes išsaugot jaunatvišką balsą iki 83 metų, yra stipru. Gal esu sentimentalus, bet prisipažinsiu. Kai jis uždainuodavo Griego „Sapną“, negalėdavau neverkti. Man jis yra vienas iš kelių paskutiniųjų mohikanų, kurį galiu vadint Maestro.“
Scenos džentelmenas
L. Noreikos mokinys, pasaulinį pripažinimą pelnęs solistas Edgaras Montvidas pabrėžia, kad tarp mokinių ir mokytojo vyravo nesuvaidinta pagarba ir meilė.
„Ne visi didieji dainininkai yra geri pedagogai. Mokant dainuoti, neturi prieš akis klaviatūros, kaip pianistas. Mūsų aparatas yra nepasiekiamas, nepačiupinėjamas, reikalaujantis tam tikro įsivaizdavimo ar netgi fantazijos. Labai svarbu jaunam dainininkui rasti būdą kaip verbalizuoti, paaiškinti mokymosi procesą. Pats kartais dirbu su studentais Muzikos akademijoje ir dabar jau puikiai suprantu, kiek šis darbas reikalauja atsakomybės ir kantrybės. Maestro Noreika – ir didis dainininkas, ir labai puikus pedagogas – jis išleido visą plejadą studentų po visą pasaulį. Didžioji jų dalis tęsia gyvenimą susietą su dainavimu – tai labai daug ką pasako.
Jo klasėje tvyrojo nesuvaidinta pagarba ir ypatinga aura. Pamenu, kai jis dirbdavo su vienu studentu, kiti sėdėdavo ir klausydavo tos pamokos – tai būdavo nesibaigiantys meistriškumo kursai. Jis labai jautė, kada žmogus yra nesuinteresuotas savo ateitimi, kada dirba be širdies arba į profesiją žiūri nerimtai, tai su tokiais studentais jis per daug ir nesiterliodavo. Bet kai jausdavo, kad tu atneši naujus kūrinius, imiesi iniciatyvos, tokius studentus jis mylėdavo, ir aš buvau vienas jų.
Mes gi jauni bernai buvom, būdavo kartais ir užbaliavodavom iš vakaro, ir jis kitą dieną girdėdavo, kad balsas traška. Pakalbėjęs griežtai su mumis, nusisukdavo į pianistą, akį mirkteldavo. Mes jo bijodavom, bet iš pagarbos. Buvom atvykę iš skirtingų šeimų – vieni iš kaimų, kiti iš miestų, vieni, galbūt, iš turtingesnių šeimų, kiti iš vargingesnių, bet jis po lygiai skirdavo mums koncertų. Labai daug važinėdavom po Lietuvą, ir tie koncertai padėjo mums tiek profesiniame augime, tiek prisiduriant prie varganos studentiškos stipendijos. Tuo pat metu, jie buvo dar viena mokyklos dalis. Jau tada aš galėjau stebėti, kaip jis betarpiškai bendrauja su publika – ar koncertas vyktų Mokslų akademijoj, ar kaimo kultūros namuose.
Nepamiršiu, kaip vienos keliones metu su mumis keliavo pianistė moteris ir nešė savo lagaminą. Noreika tiesiog pasiuto, kad mums, bernams, nė vienam nekilo mintis paimt iš jos ir panešti tą lagaminą. Dar pamenu, kaip atėjau į kažkokį priėmimą be kostiumo, tiesiog juodai apsirengęs, tada irgi gavau velnių. Nesakiau, kad aš to kostiumo tada dar neturėjau – įsigijau laimėjęs pirmą premiją. Noreika ne dirbtinai, labai aistringai tikėjo aukštąja scenos kultūra, atstovavo „senąją“ mokyklą, kuriai šventa yra scena, kaip dainininkas turi atrodyti, kaip turi elgtis visuomenėje. Jis visuomet buvo Virgilijus Noreika – scenos džentelmenas.
Vakarojant po koncertų, jis mums pasakodavo įvairias istorijas, dalindavosi scenine patirtimi, nuolat pabrėždavo vokalinį genealoginį medį, kurį atstovavo. Ir dabar jaučiu nešantis jo mokyklos deglą ateinančioms kartoms.
Kelionių metu aš pamatydavau jį ir kitokį – žemišką žmogų. Jis buvo labai racionalus, mėgstantis ūkio darbus. Iki pat mirties išlaikė labai aštrų protą. Noriu pasakyti, kad jis buvo ne tik vokalo pedagogas, bet ir paruošė mus būsimam dainininko gyvenimui. Mano santykiai su juo, baigus Muzikos akademiją, nenutrūko. Mes labai atvirai pasišnekėdavome ir apie balso dingimus, ir apie neišvengiamas kūrybines krizes. Jis buvo pirmas žmogus, kuriam skambinau pasidžiaugti, kai pavadavau susirgusį dainininką ir debiutavau Covent Gardene. Mūsų ryšys nenutrūko iki pat jo gyvenimo pabaigos. Ir tai liudija tikrą, nesuvaidintą jo mokinių meilę. Mūsų, mokinių, iniciatyva Operos ir baleto teatre puikuojasi Virgilijaus Noreikos biustas, atidengta memorialinė lenta ant namo, kuriame gyveno Ne iš pareigos jausmo visa tai...“
Žinojo žmonių bėdas ir stengėsi padėti
Lietuvos operos ir baleto teatro vyresnioji redaktorė Eglė Ulienė, sako, kad Noreika jai – vienas didžiausių autoritetų, ir pirmiausia tuo – kad niekada tuo autoritetu nepiktnaudžiavo.
„Bendravau su Virgilijumi Noreika, kai jis grįžęs iš Estijos muzikos akademijos, turėjo įkūręs operos studiją. Į ją dvejiems metams buvo priimami jau baigę ar bebaigią studijas akademijoje solistai. Būdavo nepaprastai įdomu stebėti baigiamuosius jų pasirodymus. Juos lydėdavo aptarimas ir vakarėlis su vaišėmis, kuriomis visada pasirūpindavo Loreta Bartusevičiūtė. Aš iki šiol juokauju, kad sūdyti lašišą aš išmokau iš Noreikos. Na, ir tie sumuštiniai su lašiša... Noreika sakydavo: sumuštinis su lašiša turi būt toks, kad batono nesimatytų.
Mano manymu, tai yra ir didis artistas, ir išskirtinis žmogus, kuriam, tiesą pasakius, nematau kas galėtų Lietuvos kultūroje prilygti. Nepaisant to, kad dabartiniai solistai turi visai kitas galimybes.
Esu girdėjusi, kad jis, būdamas direktoriumi, žinojo daugelio žmonių bėdas, rūpesčius ir, kai tik būdavo galimybė, stengdavosi padėti, ar tai buvo bendrabučio, ar talono sekcijai gavimo klausimai. Tai – vienas didžiausių autoritetų, su kuriais man teko dirbti. Bet Noreika autoritetu niekada nepiktnaudžiavo. Visada buvo be galo nuoširdus ir paprastas, žaižaravo išskirtiniu humoro jausmu.
Širdyje išliko viena istorija. 2015 metais aš Rotušėje planavau savo gimtadienį. Jame turėjo koncertuoti keli solistai ir mano klasiokas – džiazo pianistas Artūras Anusauskas. Apie Noreikos dalyvavimą šventėje net nedrįsau galvoti. Tuo metu mano vyras gydė Noreiką. Vieno Noreikos vizito pas gydytoją metu, skambina man Ulys ir sako: va, profesorius pas mane, o tu ką, jam dar kvietimo neišsiuntei? Taip aš pakviečiau Noreiką į savo šventę. Vieną dieną skambina man maestro ir sako: girdėjau, kad jums kažkas dainuos? Tai ir aš jums padainuosiu. Ir jis padainavo. Tada atėjo laikas groti Artūrui. Jis jau pradėjo įsijautęs džiazuoti, bet čia atsistojo Noreika, ir pradėjo dainuoti, Artūras improvizuoti ir tai truko dar kokią valandą. Noreika buvo tokioj geroj nuotaikoj, tokio įspūdžio jokiame koncerte nepatyriau.“
Renginiai, skirti Virgilijui Noreikai atminti:
Spalio 29 d. 18 val. – vakaras-koncertas „Susitikti Jus norėčiau vėlei…“ Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos Sauliaus Sondeckio koncertų salėje.
Lapkričio 7 d. 18 val. – maestro bus pagerbtas jo gimtajame mieste ir čia vyks baigiamasis ciklo koncertas su Šiaulių miesto simfoniniu orkestru „Camerata Solaris“ (meno vadovas ir dirigentas Vilhelmas Čepinskis) Šiaulių koncertų salėje „Saulė“. Dainuos prof. V. Noreikos mokiniai, diriguos Martynas Staškus ir Vilhelmas Čepinskis.
Gruodžio 2 d. 18 val. – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Didžiojoje salėje vyks vakaras-koncertas, kuriame pasirodys Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Dainavimo katedros studentai, prisiminimais dalysis mokiniai ir kolegos.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
