Atsiskyrėlis, padovanojęs Birštonui jurginus: kas buvo Stanislovas Moravskis?

19 amžiaus Birštone nugriaudėjo žinia apie iki šiol nematytas gėles – jurginus. Jas savo dvare puoselėjęs intelektualas Stanislovas Moravskis rašė, jog apie iki tol žmonėms nepažįstamą gėlę sklido įvairiausi gandai: „Kad jas iš Amerikos, iš Mėnulio, kad net iš po žemės parsigabenu.“

Jau septintus metus iš eilės portalo LRT.lt žurnalistai ir fotografai keliauja į žurnalistinę ekspediciją „Aplink Lietuvą“. Šiose įdomiose kelionėse atrandama unikalių žmonių bei išskirtinių jų istorijų, kūrybiškų verslų ir aukštyn kojomis apverstų gyvenimų, įspūdingų muziejų ir gamtos perlų. Visomis šiomis istorijomis dalijamės su skaitytojais portale LRT.lt! Žinote vietą ar žmones, kuriuos turėtų aplankyti mūsų komanda? Rašykite pasiūlymus el. pašto adresu pasidalink@lrt.lt!

S. Moravskis (1802–1853) dažnai pristatomas kaip atsiskyrėlis, tačiau jo biografijoje matyti ir gydytojo, literato, net sodininko veidai. Būtent S. Moravskio dėka Birštono apylinkėse išpopuliarėjo jurginai. Birštono muziejaus direktorius Simonas Matulevičius įsitikinęs – apie S. Moravskį ir jo reikšmę verta kalbėti visos Lietuvos mastu.

„Rašytojas, mąstytojas, poetas. Turbūt ir etnologas, nes aprašęs to meto žmonių gyvenseną, būdą. Ir ne tik valstiečių, kaimo žmonių, bet ir miesto žmonių, bajorų, vyskupų. Į juos pasižiūrėjęs per tokią, sakykime, neutralią prizmę, kalbėjęs apie juos su humoru, nevengęs ir pašiepti, ir kritiškai vertinti tą kartais perdėtą jų oficialumą, rimtumą.

Taip jautriai pažiūrėti į to meto žmones – labai gražu ir įdomu. Ne visi ir drįsdavo taip žiūrėti. Juolab kad jis pats buvo iš bajorų sluoksnio, kilmingas. Tad kalbėti apie savo luomo žmones taip, kaip jis kalbėjo, reikėjo ir truputėlio drąsos, ir, aišku, mokėti aprašyti. Jis tikrai gražiai valdė plunksną, turėjo sąmojį. Net šiais laikais labai gražiai ir lengva skaityti“, – sako S. Matulevičius.

Kaip atskleidžia pašnekovas, S. Moravskis didelę dalį savo gyvenimo praleido Birštono krašte, Jundeliškių arba kitaip vadinamame Ustronės dvare. Paveldėjęs jį po tėvo mirties, ten persikėlė ir paskutiniuosius gyvenimo metus praleido kurdamas, bendraudamas su vietos žmonėmis, susirašinėdamas laiškais su bičiuliais.

Pokalbyje su portalu LRT.lt S. Matulevičius išsamiai nupiešia S. Moravskio portretą – nuo sudėtingų santykių su tėvu ir įgimto patriotiškumo iki atsiskyrėlio gavendos ir meilės jurginams.

Balansavo tarp dviejų pasaulių

S. Moravskis penkerius metus pašventė medicinos studijoms Vilniaus universitete, 1823-iaisiais apsigynė daktaro disertaciją. S. Matulevičius pažymi, kad anuomet bajorui tapti gydytoju buvo neįprasta. Dauguma šio sluoksnio atstovų, turėdami finansines galimybes, rinkdavosi nerūpestingesnį kelią.

„[Jis atsiranda] labai arti prie paprasto žmogaus. Galiausiai fizinis prisilietimas, kas yra neįsivaizduojama. <...> Medicina ir šiais laikais, ir visais laikais buvo savotiška misija dėl žmonijos. Tai pinigais nepamatuojama reikšmė žmonėms. Gelbsti ir sveikatą, ir gyvybę“, – sako istorikas.

Jo teigimu, S. Moravskiui medicinoje sekėsi puikiai, o jo metodikos bei tyrimai sulaukia dėmesio ir šiandien. S. Matulevičius vadina S. Moravskį savotišku revoliucionieriumi, išdrįsusiu aprašyti net moters kūną.

„Tuo metu visomis tradicijoms, ceremonialais, aprangos dalykais moters kūnas buvo tarsi kuo labiau slepiamas, kad nebūtų matomas, kad būtų toks mistiškas ir nepažįstamas“, – pastebi S. Matulevičius.

Nuo pat jaunystės S. Moravskis bendravo su tokiais intelektualais kaip Adomas Mickevičius, Tomas Zanas. Studijų metais jis priklausė Filomatų ir Filaretų draugijoms, vėliau – masonų ložei.

„Dalyvaudamas ten, jis prisiima visą atsakomybę dirbti, veikti ir galbūt už tai sulaukti kažkokių valdžios represijų. Tiesiog galbūt jo veikimo būdai yra ne tokie kaip kitų. <...> Jis kartais, atrodo, ir pats mini, kad galbūt kitaip reikėtų daryti. Gal ne taip, sakykime, atvirai ir drastiškais būdais, gal diplomatiškais. Jis, atrodo, mini, kad reikėtų išsaugoti tą lietuvišką elitą, jo nesueikvoti, nesunaikinti atvira kova prieš to meto okupacinę valdžią“, – pažymi pašnekovas.

S. Matulevičius pabrėžia, kad S. Moravskis karštai palaikė Lietuvos nepriklausomybę. Jo patriotiškumas atsiskleidžia ir kūryboje. Eilėraštyje „Kas ta šalis?“ (1849) S. Moravskis sutalpina įvairias visuomenės ydas, bet baigia žodžiais:

Kas ta šalis?

Tu nežinai? Staiga visai aptemo

Tau akys? Betgi pagaliau išvysk! –

Žinau! Žinau ją! Tai lietuvių žemė.

Mana šalis!

S. Matulevičius atkreipia dėmesį, kad S. Moravskis balansavo tarp dviejų pasaulių. Iš dvarininkų šeimos kilęs vyras nevengė pasijuokti iš elito ir pats sodininkavo, bendravo su valstiečiais, supusiais jį Ustronėje.

„Jis kalba, kad jie dar tamsūs, dar daug ko nežinantys, bet stengiasi juos kilstelėti, pamokyti, parodyti“, – pasakoja istorikas.

Nesutarė su tėvu, nesukūrė šeimos

Sudėtingesnė tema S. Moravskio biografijoje – šeima. Vaikystėje jis neteko motinos, o su tėvu santykiai buvo ypač sunkūs. Dėl to vėliau S. Moravskis pasitraukia į Sankt Peterburgą ir grįžta į Ustronę tik po tėvo mirties, 1838 metais.

„Mirus [S. Moravskio] mamai, tėvas susiranda kitą gyvenimo moterį. <...> Galbūt tėvas piktas. Galbūt tarp jų kažkas įvyko. Iš to, ką [S. Moravskis] rašo, tikrai atrodo, kad tie santykiai sunkūs. Net truputį gaila, kad toks talentingas jaunas žmogus nesusilaukia savotiškos šilumos iš aplinkos. Taip ir išlieka iki gyvenimo galo. Jis grįžta gyventi [į Ustronę] tik tada, kai tėvas numiršta. Tai tarsi vaiko bėgimas nuo tėvo, nuo savo aplinkos. Nuo aplinkos, jam priminusios vaikystę“, – pasakoja S. Matulevičius.

Tiesa, pašnekovas pastebi, kad tėvas ir sūnus turėjo panašumų.

„Jo tėvas irgi buvo veiklus žmogus. Tas pats patriotas, bajoras, su plačiomis pažintimis, artimas valdovui žmogus. Jis paruošė dirvą Ustronės dvarelyje, jį sukūrė. <...> Pats tėvas vadino jį atsiskyrėlio vieta. S. Moravskis irgi pasirenka tokią vietą sau pabėgti“, – akcentuoja istorikas.

Be to, nors S. Moravskis nestokojo moterų dėmesio, niekada taip ir nevedė.

„Turėdamas dideles pažintis ir puikiai, lengvai bendraudamas su moterimis (tiek susirašinėjo, tiek pats buvo savotiškas piršlys ir A. Mickevičiui, ir kitiems bičiuliams), pats nesukuria šeimos. Nusprendžia atsiskirti, atsitraukti nuo žmonių. Rašyti, auginti gėles, bendrauti su aplinkiniais, stengdamasis juos šviesti. Galbūt ir savo gyvenimo, savo laimės sąskaita. Pats save aprašo, kad buitis asketiška ir atsiskyrėliška“, – teigia pašnekovas.

„Iš Amerikos, iš Mėnulio“ – jurginų kelias į Birštoną

Vienas ryškiausių S. Moravskio palikimo Birštone ženklų – jurginai. Kaip pasakoja S. Matulevičius, ši iš Meksikos kilusi gėlė pirmąkart aprašoma 16 amžiuje, o 18 amžiuje per Ispanijos valdovo dvarą atkeliauja į Europą ir čia paplinta.

„Mokslinis gėlės pavadinimas dahlia kilęs nuo švedų botaniko Anderso Dahlo <...>. Vėliau pradedamos veisti kitos jurgino veislės. 1805 metais vokiečių botanikas Carlas Ludwigas Willdenowas pakeitė vienos iš augalų genties pavadinimą iš dahlia į georgina pagal vokiečių gamtininko Johanno Gottliebo Georgi, tuo metu rezidavusio ir dirbusio Sankt Peterburge, vardą. Taip to meto imperijoje paplinta vardas georgina. Iki šiol jurginas sulietuvintai taip vadinamas ir Lietuvoje“, – pažymi istorikas.

Jurginus į Birštono kraštą atgabena ir savo dvare juos puoselėti pradeda S. Moravskis. Intelektualo požiūris į gėles atsiskleidžia jo paties dvaro aprašyme: „Vėl tas pačias vietas pamatei, tuos pačius, bet dar puikiau ir dosniau šešėlį metančius medžius, tuos pačius upokšnius, tą visuomet sūkuringą į riedulius besitrankančią upę ir tas šviežias, žavingas, spalvingas, nuolat tau besijuokiančias gėles.“

S. Matulevičiaus manymu, galima neabejoti, kad šioje citatoje S. Moravskis kalba apie jurginus. O jo mėgstamiausi, anot pašnekovo, buvo karmazininės spalvos – ryškiai raudoni.

Meile jurginams S. Moravskis dalinosi su bičiuliu, žymiu to meto botaniku Juozapu Strumila. Šis rašė: „Neperdedu sakydamas, kad jokia gėlė taip nepuošia rozečių, klombų ir vejų kaip jurginas. Būtent dėl šių priežasčių tas augalas, kartą apsigyvenęs mūsų soduose, gali būti tikras dėl populiarumo ir nebijoti nepastovios mados keistenybių, netgi atvirkščiai – dar išplėsti valdas Floros Karalystėje, kur jau ir taip savo rankose valdžios skeptrą laiko.“

„Ši gėlė iki tol žmonėms buvo nepažįstama. Kaip pats [S. Moravskis] rašo, krašto žmonės labiau vertina daržoves bei panašiai ir teikia joms didelę reikšmę, o gėlių visiškai nepažįsta“, – pasakoja S. Matulevičius.

Vieną kuriozinę situaciją, atspindinčią vietinių gyventojų susidomėjimą jurginais, pasijuokdamas aprašė pats S. Moravskis: „Tuo metu, kai buvo sekamas kiekvienas mano žingsnis, kai kiekvienas mano žodis kaipmat per nusamdytus liežuvautojus buvo iškraipomas ir išnešiojamas, taigi staiga nugriaudėjo žinia, kad mano sode auga iki šiol nematytos nepaprastos gėlės. Kad jas iš Amerikos, iš Mėnulio, kad net – iš po žemės parsigabenu. O tai mažų mažiausiai reiškė, kad čia tokia įdomybe niekas pasipuikuoti negalėjo. 1838 metais tuo požiūriu dar čia taip tamsu buvo, kad niekas aplinkui net pilnavidurių jurginų nebuvo matęs!

Taigi kaipmat čionykštės damos arba jų vyrai, savo antrosioms pusėms norėdami mielą siurprizą padaryti, panaudojo patį paprasčiausią ir čia pilietybės teisę turintį būdą. Pas mano sodininką išsiuntė pasiuntinius, kad galėtų jį papirkti ir ką tik būtų galima pavogti! Pasiuntiniai apsigavo neapsakomai! Nes po ilgų pastangų galop išsiaiškino, kad tas sodininkas – buvau… aš pats. Kaipgi čia mane patį papirksi?“

Anot S. Matulevičiaus, 19 amžiaus pirmoje pusėje bene visoje Lietuvoje gėlių įvairovę buvo galima rasti tik dvaruose. Jos sodintos net po langais, kad kvapas pasklistų po kambarius.

„Parkas prie dvaro yra tarsi pabėgimo vieta žmonėms. Kaip mes iš miesto išvykstame pailsėti į gamtą, tai visiškai taip ir to meto žmogus. Jis irgi pavargdavo. Jam irgi kainavo daug nervų, problemų, rūpesčių ir sveikata kartais pakrikdavo, atrodo, nuo miesto šurmulio. Mums atrodo, kad dabar miestai labai intensyvūs. Bet jau tada žmonės rašė, kad miesto gyvenimas jiems intensyvus <...>. Parkai buvo savotiška atsitraukimo, ramybės vieta, oazė pasivaikščiojimui, pamąstymui“, – dalijasi pašnekovas.

S. Matulevičius atkreipia dėmesį, kad 19 amžiuje atsiranda ir gėlių kalba. Visos gėlės turėjo skirtingas reikšmes – jomis buvo galima išreikšti jausmus ir mintis. 1834 metais Vilniuje pasirodžiusiame J. Strumilos sudarytame gėlių žodyne jurginas reiškia permainas, laikinumą. Tačiau kitur galima rasti kitus aiškinimus – pavyzdžiui, kad jurginas simbolizuoja orumą ir eleganciją.

„Tai, kokią gėlę dovanoji, kaip dovanoji, paduodi kaire ar dešine ranka, turėjo skirtingas reikšmes. Turbūt didžiausia gėlių kalbos ambasadorė Europoje, pati labai susidomėjusi gėlininkyste, buvo Anglijos karalienė Viktorija“, – kalba pašnekovas.

1838 metais tuo požiūriu dar čia taip tamsu buvo, kad niekas aplinkui net pilnavidurių jurginų nebuvo matęs!

S. Moravskis

Jis pamini, kad tuo metu gėlių atvaizdai pradeda puošti ir interjerą, baldus, sienas, lipdinius, paveikslų rėmus. Nemažai gėlių gaudavo ir vyrai.

„Čia atsiranda ir gėlių, kaip savotiškų aprangos detalių, pritaikymas garderobe, – gėlių laikikliukai [įsisegti į atlapą], į kuriuos gėlytės įdedamos“, – pasakoja S. Matulevičius.

Kūriniai gali patraukti kiekvieną

Vertas dėmesio yra ir S. Moravskio literatūrinis palikimas. S. Matulevičius neabejoja, kad jo kūrinius verta perskaityti tiek akademikui, tiek tiesiog vakaro skaitinio ieškančiam žmogui.

„Jo kūriniai apie gyvenimą Vilniuje, atsiskyrėlio gyvenimą, savo būtį, apie Nemuną nuo Merkinės iki Kauno... Tikrai įdomu ir etnologui, ir istorikui, ir Vilniaus gyvenimo ar atskirų to meto asmenybių tyrinėtojui, ir botanikui [paskaityti] apie tą metą, nes rašo ir apie augalus: jurginus, kitas gėles. Rašymo stilius pakankamai lengvas ir dar su humoro jausmu“, – įsitikinęs S. Matulevičius.

Jis pabrėžia, kad apie 19 amžių apskritai žinome nedaug. Istoriko teigimu, šis laikotarpis nėra pakankamai nušviestas.

„Tai beprotiškai įdomus laikas visame pasaulyje, visoje Europoje, taip pat ir Lietuvoje. [Vyksta] dideli virsmai. Iš tokių luominių, sunkių monarchijų atsiranda labai atviras, įdomus, įvairus miestietiškas gyvenimas. Prasideda žmonių kelionės. Daugelis atsisuka į savo kraštą, pradeda rašyti apie savo istoriją. Čia turime ir Simoną Daukantą, ir [Motiejų] Valančių. Žmonės pradeda ieškoti savo šaknų. Truputį keičiasi santvarka. Labai atviras metas. Pramoninė, industrinė revoliucija irgi duoda savo“, – pasakoja S. Matulevičius.

Tuo metu kuriasi ir Birštonas. 1851 metais atliekami ir aprašomi moksliniai Birštono mineralinio vandens šaltinių tyrimai.

„Iki tol žmonės Birštone vartojo mineralinius vandenis, bet mokslas dar nebuvo pagrindęs, aprašęs. O tada ištiria, aprašo ir pasako, kad yra tinkama [vieta] kurortui. Tuo metu pradeda kurtis jau moksliškai pagrįstas, kad turi sveikatai gerą poveikį, kurortas. Deja, S. Moravskis taip nepažįsta dabartinio Birštono kurorto. Jo mirtis sutampa su [Birštono] šuoliu į tikrą kurortą, su infrastruktūra ir panašiai“, – kalba istorikas.

Būtų tikrai įdomu susėsti jo dvarelyje, pasikalbėti prie arbatos puodelio, kvepiant gėlėms.

S. Matulevičius

S. Moravskis miršta 1853 metais, perkopęs 50-metį. Didžioji jo archyvo dalis pražūsta Antrojo pasaulinio karo metu Varšuvoje.

„Apie S. Moravskį nemažai išlikę susirašinėjimuose, kitų žmonių rašymuose apie jį. Bet jo didysis laikomas archyvas sunyko, buvo sunaikintas. Tai karo bėdos, karo skausmai. Kaip ir daug kas pas mus istorijoje karų metu sunyksta, taip ir S. Moravskio palikimas. Tai irgi savotiška intriga, nes galbūt ten yra kažkas, ko iki šiol nežinome. Gal dar ką nors atrasime“, – svarsto S. Matulevičius.

Moravskio palikimas vis dar žydi

Birštone S. Moravskio atminimas gyvas iki šiol. Birštono viešoji biblioteka kasmet organizuoja S. Moravskio skaitymus, šalia Ustronės dvaro vyksta susitikimai, pokalbiuose dalyvauja tiek akademinė bendruomenė, tiek vietos gyventojai, o soduose žydi jurginai, vardija S. Matulevičius. Kasmet rengiama Jurginų šventė. Jos metu išrenkamas Metų jurginų jurginas ir Metų jurginų kompozicija.

„Turbūt pati ryškiausia vieta visoje Lietuvoje, kur galima kalbėti apie S. Moravskį, yra Ustronės dvarelis arba atsiskyrėlio gavenda. Ten jis gyvena paskutiniuosius metus. Tas pastatas išlikęs. Daug pasikeitęs, daug pokyčių išgyvenęs, bet vis dar stovi toje vietoje, kur ir stovėjo“, – teigia pašnekovas.

Paklaustas, apie ką pats norėtų pasišnekėti su S. Moravskiu, jei galėtų vieną vakarą susitikti su juo Ustronės verandoje, apsuptoje žydinčių jurginų, S. Matulevičius neabejodamas atsako – apie Lietuvą.

„Paklausčiau, koks turi būti valstybės receptas. Kaip rasti didesnį susikalbėjimą tarp mūsų? Nes atrodo, kad jis ieškojo susikalbėjimo su visais. Kažką pakritikuodavo, pašiepdavo, bet ne drastiškai. <...> Būtų tikrai įdomu susėsti jo dvarelyje, pasikalbėti prie arbatos puodelio, kvepiant gėlėms“, – sako S. Matulevičius.

Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.