Sovietų režimo auka ar šaltakraujiškas savanaudis kolaborantas? Poetas Kostas Kubilinskas iki šiol yra neįminta pokario istorijos mįslė.
Kaip LRT TELEVIZIJOS laidoje „Daiktų istorijos“ sako istorikas dr. Darius Juodis, šiame asmenyje tilpo daugybė paradoksų: jautrumas ir žiaurumas, vaikiški eilėraščiai, alkoholis ir žmogžudystė. Dėl savo nusikaltimų, nusinešusių ne vieno lietuvių partizano gyvybę, kaip pasakoja liudininkai, jis rėkdavo per sapnus. Tiesa, oficialiuose dokumentuose rašytojas didžiavosi dirbęs sovietiniam saugumui ir vylėsi už tai atlygio.
„Aš dėl kūrybos galiu daug ką padaryt“
Archyvuose esantys dokumentai leidžia tiksliai sužinoti K. Kubilinsko nusikaltimus, bet ar iš jų galime suprasti, ką vėliau poetas išgyveno: kaltę ar pasididžiavimą? Naštą ar garbę?
Jis gimė 1923-iaisiais nepasiturinčioje valstiečių šeimoje Vilkaviškio apskrityje. K. Kubilinskas augo stokodamas visko, greičiausiai ir meilės, nes savo vaikystės išgyvenimus lygino su šunelio patirtimi. Jaunuolis lankė marijonų gimnaziją, priklausė katalikiškoms ateitininkų, pavasarininkų organizacijoms, bet vėliau rašydamas sovietų saugumui išsižadėjo sąsajų su bažnyčia – teisinosi, esą jaunystėje buvo suklaidintas tamsybininkų.
Istorikas D. Juodis teigia, kad būdamas 16 metų K. Kubilinskas jau ėmė rašyti nesudėtingus eilėraščius ir pamilo kūrybą. „Per kelis dokumentus eina toks pasakymas: „Aš dėl kūrybos galiu daug ką padaryt.“ Ir va čia, man atrodo, jau yra jo ateities spąstai“, – svarsto istorikas.
D. Juodžio teigimu, poeto asmenyje tilpo gausybė paradoksų: švelnūs vaikiški eilėraščiai, šūvis, alkoholis, jautrumas ir žiaurumas.
„Jis pats kartais nesuprato, kada buvo nuoširdus savo darbuose ir veiksmuose, kada prisitaikė, kada bandė kitiems paaiškinti, kad jis daro teisingai. Turbūt vienas teisingiausių jo paaiškinimų buvo, kad jis nuolat blaškėsi“, – komentuoja LRT TELEVIZIJOS laidos „Daiktų istorijos“ pašnekovas.
Lietuvos ypatingojo archyvo LKP dokumentų skyriaus vedėja Nijolė Maslauskienė teigia, kad poeto kolaboravimas su sovietais buvo jo asmeninis pasirinkimas. „Sovietinės okupacijos metais kiekvienas žmogus turėjo pasirinkti: ar jam priešintis sovietiniam okupaciniam režimui, ar prie jo prisitaikyti ir su juo kolaboruoti. Kosto Kubilinsko pasirinkimas tuo metu buvo būtent toks – tarnauti sovietiniam režimui“, – teigia N. Maslauskienė.
Nušovė partizaną Benediktą Labėną
Žinome, kad K. Kubilinskas iš partizanų gavo Kapso slapyvardį ir jautėsi savas tarp jų arba apsimetė, kad toks yra. Tiesa, neturime istorinių duomenų, ar poetas davė partizano priesaiką.
1948 m. K. Kubilinskas parašė laišką tuomečiam Sovietų Sąjungos Komunistų partijos Lietuvos skyriaus lyderiui pirmajam sekretoriui Antanui Sniečkui. Laiško turinys, deja, nežinomas, bet keliamos skirtingos versijos, iš kurių mįslingiausia – galimai poetas dar kartą pasisiūlė tapti sovietų agentu.
Galiausiai su sovietų saugumu kolaboruojantis K. Kubilinskas gavo Varno slapyvardį. Tada jis jau buvo išmokęs rašyti agentūrinius pranešimus, turėjo ne tik gerus ryšius su partizanais, bet ir jų pasitikėjimą. D. Juodis pasakoja, kad sovietų saugumas suporavo K. Kubilinską su jo draugu Adolfu Skinkiu, tapusiu agentu slapyvardžiu Vilnis.
„Jiems buvo užduotis likviduoti partizanų štabą – aišku, vadovybę. Likimas suveda, kada jie abu turi vykdyti operaciją, atsiranda viename bunkeryje su Benediktu Labėnu. Jų keliai kažkada buvo susiėję kaip jaunųjų poetų. 1949 m. kovo pradžioje Skinkys, Kubilinskas, Latėnui užmigus, susirašo rašteliais ir šauna. Pirma šauna Kubilinskas, paskui Skinkys, paskui dar Kubilinskas. Kubilinskas tai daro lyg impulsyviai, o Skinkys – užtikrinčiau. Kubilinskas parašo: „Aš tokių darbų negaliu daryt“, – komentuoja istorikas.
Be to, kaip sako D. Juodis, K. Kubilinskas nurodė bunkerio vietą, kuriame paskui žuvo itin aktyvus partizanas Vaclovas Voveris-Žaibas ir daugiau partizanų.
Poetą kamavo praeities nusikaltimai
Dailininkas Mikalojus Vilutis pasakoja, kad pas jo tetą į namus ateidavo svečių, jis jų neprisimena, bet K. Kubilinskas išliko atmintyje. „Sako: „Aš bijau nakties, aš sapnuoju žmones, prieš kuriuos nusikaltau. Jie stovi, žiūri į mane tuščiom akim ir aš einu pro juos, ir man labai negera“, – K. Kubilinsko žodžius prisimena dailininkas.
Pasak istoriko D. Juodžio, rašytojas Algimantas Baltakis taip pat yra pažymėjęs, kad buvo sunku miegoti viename kambaryje su K. Kubilinsku, nes šis rėkdavo per sapnus. Dėl pakrikusios psichinės sveikatos, kaip pastebi istorikas, poetas elgdavosi „netipiškai“.
„Grynai kirto per psichiką. Kiti ten pasakojo, kaip jis prisigėręs grieždavo dantim, daužydavo per stalą. Yra pasakojimas, kaip jis atsistodavo prieš veidrodį, su savimi kalbėdavosi, save negražiai pravardžiuodavo. Kitą kartą, kad jis išgėręs lįsdavo po kėde“, – komentuoja mokslininkas.
Tiesa, Lietuvos ypatingojo archyvo LKP dokumentų skyriaus vedėja N. Maslauskienė pažymi, kad oficialiuose dokumentuose K. Kubilinskas savo pasirinkimo kolaboruoti su sovietais nesigailėjo. Veikiau priešingai – jis didžiavosi, jog sąmoningai pasirinko kolaboravimo su sovietų saugumu kelią ir dalyvavo sunaikinant Dainavos apygardos štabą ir jo vadus.
„Tai jis laiko vienu didžiausių savo nuopelnų sovietų valdžiai. Ir skunduose jis išreiškė viltį, tikėjimą, kad į tai bus atsižvelgta ir šis jo nuopelnas bus tinkamai įvertintas“, – kalba laidos pašnekovė.
Istorikas D. Juodis pažymi, kad sovietų saugumo agentų, kurie nužudė dar daugiau žmonių, yra dešimtys, bet K. Kubilinskas mums geriau žinomas. „Kostą Kubilinską vadino pasakų karaliumi, bet jis gyveno ne pasakišką gyvenimą, kur laimingos pabaigos, kur viskas būna [gerai]. Čia ne ta pasaka, čia žiauri pasakų karaliaus pasaka“, – pabrėžia jis.
Plačiau – laidos įraše.
Parengė Emilis Jakštys
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
