„Neatlaikyčiau tiek pamazgų, kiek jis atlaiko“, – LRT RADIJO laidoje „Vasaros popietė“ apie tėtį profesorių Vytautą Landsbergį kalba kino kūrėjas, edukatorius, prozininkas Vytautas V. Landsbergis.
Neatlaikytų tiek pamazgų, kiek jų tenka tėvui
Paklaustas apie tėčio sveikatą, V. V. Landsbergis sako, kad daug pasakoti nenori, ypač platformose, kuriose yra galimybė parašyti komentarą. Anot jo, papasakojus žurnalistams apie profesoriaus V. Landsbergio sveikatą, viešojoje erdvėje pasipila paniekos srautas.
„Kai žmogus yra senyvas ir tikrai turi daug sveikatos problemų, komentarai dažniausiai būna labai priešiški ir piktdžiugiški arba linkintys kuo greičiau pakratyti kojas ir panašiai. Tai aš stengiuosi apsaugoti savo tėvuką ir šeimoje nutarėme, kad nebekalbėsime apie sveikatą, nes visuomenė nėra pasiruošusi tą žinią priimti ir ją gerbti“, – komentuoja V. V. Landsbergis.
Politiko sūnus sako, kad tėtis, būdamas tokio amžiaus, yra itin aštraus ir imlaus proto.
„Netgi būdamas ligoninėje, jis visada stebi, seka informaciją ir apibendrina. Lietuvoje matau nedaug tokio lygio politikų, analizuojančių, apžvelgiančių pasaulio situaciją ir šį tą siūlančių, ne tik paverkšlenančių, kaip blogai“, – kalba V. V. Landsbergis.
Pašnekovas sako, kad šiuo metu itin mėgstantis kalbėtis su tėvu, o tokius pokalbius šis vadina „bylojimais“. V. V. Landsbergis teigia, kad veikiausiai rugsėjį bus išleista antroji pokalbių su tėčiu knygelė, ironišku pavadinimu „Suokalbiai su tėvu“. Autorius sako, kad pavadinimą pasiūlė jo tėvas, primindamas, kad sovietmečiu ne apie viską galima buvo šnekėtis viešai, todėl „suokalbininkai“ kalbėdavosi akis į akį.
Itin daug neigiamų komentarų, pasirodančių viešojoje erdvėje apie V. Landsbergį, V. V. Landsbergį, jautrų žmogų, atgrasė sukti politikos link.
„Neatlaikyčiau tiek pamazgų, kiek jis atlaiko. Ir iš tikrųjų jis išmoko nekreipti dėmesio, nes Lietuvą ir darbą Lietuvai jis myli, vertina labiau negu žmonių atsiliepimus, vertinimus. Žinoma, yra labai daug priešiškos kaimynės valstybės pastangų, siekiant jį suniekinti, kad būtų suniekinta ir Sausio 13-osios, ir Kovo 11-osios pastanga, ir daugelis dalykų, kurie vyko vėliau“, – teigia pašnekovas.
Lietuvoje matau nedaug tokio lygio politikų, analizuojančių, apžvelgiančių pasaulio situaciją ir šį tą siūlančių, ne tik paverkšlenančių, kaip blogai.
Jis tvirtina, kad veikia „trolių fabrikai“, generuojantys neapykantos turinį komentarų skiltyse.
„Ir Kėdainiuose, ir visuose miesteliuose yra visokių organizacijų, sėkmingai tai darančių. Kai tik pasirodo žinutė apie Landsbergį, iškart pasipila masė labai panašių žinučių. Atrodo, kad labai labai daug žmonių jo nekenčia ir pasibaisėję, jis yra Lietuvos valstybės priešas numeris vienas, bet žinai, kad tai gali būti siunčiama tik iš kelių adresų“, – komentuoja V. V. Landsbergis.
Jis pasakoja, kad profesorius V. Landsbergis sėkmingai atlaiko gausų neigiamą turinį, nes itin stipriai tiki tuo, ką daro dėl Lietuvos.
„Jeigu darai sąžiningai, nesi prisivogęs, prisimelavęs, tai nėra dėl ko bijoti, kad kas nors atras kokius nors slaptus dokumentus KGB archyvuose ar dar ką nors, nes žinai, kad ten nieko nėra. Eini ir dirbi, negūžčioji per petį, nesi valdomas pletkų. Daugelis politikų labai bijo šitų tamsiųjų technologijų, nes žino, kad gali atrasti skeletų, ką neseniai matėme ir su premjeru, ir su kitais. Tai aš džiaugiuosi, kad tėvukas tų skeletų neturi ir jam tai neįdomu“, – kalba menininkas.
Sujungė kaimą ir miestą
V. V. Landsbergis džiaugiasi, kad dokumentinis filmas apie Z. Kelmickaitę jau beveik baigtas.
„Norime spėti spalio 19-ą, per Zitos gimtadienį, paleistį jį kino teatruose. Taigi jau visiškai paskutiniai štrichai. Kodėl jį sukūriau? Yra labai asmeniška priežastis. Tai susiję su mano tėvuku. Kai 1979 metais įstojau į Vilniaus universitetą, tariausi su tėvu: „Ką čia ir kaip toliau veikti?“ ir jis gerai pažinojo Zitą, jie kartu konservatorijoje dirbo, sako: „Žinai, man atrodo, kad tau labai patiktų išmokti dainuoti liaudies dainas ir nueik pas Zitą į „Ratilio“ ansamblį.“
Iš pradžių folkloras man buvo labai tolimas ir nepažįstamas. Turbūt pagalvojau, kad ten yra gražių merginų ir gražių vakaronių, šokių, jaunam žmogui tai visada aktualu (...) Galų gale aš ir žmonelę Ramunę susiradau „Ratilio“. Kartais tie šokiai nuveda bendru gyvenimo keliu“, – prisimena kino kūrėjas.
Jis tikina įsitraukęs į ansamblio gyvenimą, pamatė tokią Lietuvos pusę, kurios kaip vilnietis nebūtų atradęs.
„Zita per tuos 30 metų išugdė be galo gražią ir stiprią Lietuvos dalį. Galbūt net esminę – folkloro žmones, kurie ėjo į Sausio 13-ą ir kurie dainavo Kovo 11-ą, kurie liaudies dainomis lydėjo visus Sąjūdžio mitingus. Taigi, dabar, kai Zitos nėra, pradedu suvokti, kad turėjome mažo ūgio milžiną. Žmogutį, kuris atrodė ir ten, ir ten bėgioja, bėgioja, vijurkėlis“, – pasakoja V. V. Landsbergis.
Kino kūrėjas sako, kad 1979–1989 m. laikotarpis jam yra gražiausi Lietuvos metai.
„Pajudėjimas iš visiško brežnevinio įšalo per privačius pasidainavimus Rumšiškėse, kai dar viskas sekama, prižiūrima, kai KGB alsavimą jaučiame į nugarą. Ir staiga pamažėl didėja, didėja, didėja – „Skamba, skamba kankliai“, „Baltika“, koncertas su Algirdu Kaušpėdu, „Antim“ [Vilniaus] sporto rūmuose. Staiga pilnas Vilnius – suvažiuoja dzūkai, aukštaičiai, žemaičiai“, – prisimena pašnekovas.
V. V. Landsbergis sako suvokęs, kad Z. Kelmickaitė atliko „fenomenalų judesį“ – sujungė miestą su kaimu.
„Ji sugebėjo atvežti kaimą, užkelt ant scenos, pagerbt, pasigrožėt... Dabar kartais pagalvoju: „O jėtau, kaip trūksta Zitelės.“ Piktosios jėgos nori, kad miestas su kaimu nesutartų, kad mes čia vieni prieš kitus „elitais“, „runkeliais“ apsivardžiuotumėm ar dar kaip nors, o iš tikrųjų to nebuvo Sąjūdžio laikais. Ir tai buvo labai didelis Zitos nuopelnas – buvome tokie pat. Dainuojantys žmonės negali keiktis, jie negali nekęsti vieni kitų“, – mintimis dalijasi jis.
Menininkas sako, kad konfliktas nūdien tapo esmine visuomenės tapatybės formule.
„Mes tik per konfliktą įsivardiname: „Aha, aš to nekenčiu, o tu kurio nekenti? Ai, tu irgi to paties, tai mes draugai.“ Bet ką mes mylime, kas turėtų būti aukštesnė realybė? Zitos laikais aukštesnė realybė buvo Lietuva. A. Kaušpėdo laikais, Veronikos laikais ir man baugoka, kad tie laikai traukiasi. Ar tai nėra mamutų gentis, kurie pasitrauks, ir mes liksime ant plyno lauko – tokie žiūrintys vienas į kitą vilko akimis ir nemokantys dainuoti“, – svarsto V. V. Landsbergis.
Kelmickaitė apgudraudavo KGB
Vytautas V. Landsbergis sako, kad filmas yra padėka Z. Kelmickaitei. Filme „Ratilio“ ansamblio nariai nuolat žiūri Z. Kelmickaitės pusėn.
„Kaip matėme Zitą, ką ji mums davė ir kaip per Zitą mes patyrėme Lietuvą. Tai labai didelis jos nuopelnas. Iš tikrųjų ta „Ratilio“ karta yra fenomenalus reiškinys. Dauguma turi savo ansamblius, toliau vaikus moko liaudies dainų ir šokių. Plinta, plinta, plinta judesys, prasidėjęs nuo vieno žmogučio. O ką naujo radau? Įdomu, kaip Zita mokėjo gudriai elgtis labai sudėtingose aplinkybėse, kai mus norėdavo išvežti į užsienį“, – prisimena laidos pašnekovas.
Jis sako, kad „Ratilio“ ansamblis, prieš vykdamas į užsienį, turėjo gauti KGB leidimą. V. V. Landsbergis prisimena, kad Z. Kelmickaitė mokėjo kabinti makaronus KGB darbuotojams.
„Nenoriu išpasakot, ateisit, pamatysit, bet Zita pergudravo KGB. Ji nebuvo iš tų, kurie vengė. Ji žinojo, kad jai, kaip vadovei, teks turėti ryšį, ji nebuvo agentė, bet ją išsikviesdavo, turėjo patvirtint, kad studentai ten nepasiliks. Ir kaip ji su jais žaidė, ir kaip visus mus išvežė“, – atsiminimais apie Z. Kelmickaitę dalijasi menininkas.
Dainuojantys žmonės negali keiktis, jie negali nekęsti vieni kitų
Kino kūrėjas sako, kad vienas įspūdingiausių prisiminimų, kaip ansamblis 1988-aisiais lankėsi Ženevos gėlių fiestoje, Šveicarijoje.
„Pirmą sykį iškėlėme trispalvę ir nešėme per visą Ženevą. Ir kaip sovietų ambasados darbuotojai bėgo iš paskos ir liepė greičiau pašalinti: „Jūs užmiršot, kokia jūsų vėliava?“ O priėjus Zita kibo į atlapus, sako: „Jūs neskaitėt naujausio Gorbačiovo nutarimo? Taigi, šita vėliava pripažinta.“ Ji makaronus kabino, melavo, ji taip mokėjo juos apžaisti. Ir tie pasimetė, o gal tikrai naujas įsakymas ir jie dar nespėjo? Ir išsisuko.
Tai ten bus tokių istorijų – kaip reikia būti tokiam gudriam ir bebaimiam. Ir netgi iš tamsiųjų įstaigų išeiti švariam ir su nauda Lietuvai. Zita buvo unikalus egzempliorius“, – pabrėžia V. V. Landsbergis.
Plačiau – laidos įraše.
Parengė Emilis Jakštys
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
