Paskelbus apie Pasaulinį Gailestingumo kongresą ant Išganytojo kalvos, daugelis sužinojome, kad ji taip vadinasi. Gyvenu netoliese ir vis praeinu pro čia esančio Vizičių vienuolyno sieną ir subtilius barokinius vartus.
Tik mane, kaip architektę ir urbanistę, vis ėdė visa šito barokinio kūrinio nepaisanti aplinka: Drujos magistralė, plento tipo „Pro-Bro“ autovalykla, nukirsta ir suparkinta Rasų gatvė, sovietinis darželis, „LIDL“ su per dosniu antžeminiu parkingu, silikatinių plytų kalėjimo siena. Visa aplinka tarsi sako: ta šventa teritorija už aukštos sienos – nesvarbi. Arba – jos nėra.
Išgirdusi arkivyskupo idėją surengti 5 000 piligrimų renginį ant Išganytojo kalvos – negalėjau neprisidėti. Arkivyskupija paprašė padėti architektūriškai – ši nekonvencinė, galinga mintis neabejotinai turės stiprų poveikį miesto suvokimui. Kūrybiškai minčių jau buvo prisikaupę nuo to kasdienio aplinkos neatitikimo, o pradėjus gilintis, narplioti ir paišytis, pradėjo ryškėti visiškai netikėtas Vilniaus matymas.
Keliukai, kurių nematėme
Kaip susiūti šią teritoriją su miestu, kuris ją atkirto ir pamiršo, – apsupo magistralėmis, nutraukė gatves, padarė taip sunkiai pasiekiamą? Narpliojant istorinius žemėlapius ir vaikštant aukštyn žemyn aplink, į kalvą ir nuo kalvos, aplankė naujas suvokimas – pamačiau Švč. Jėzaus Širdies bažnyčią Vilniuje lyg Monmartro Švenčiausiosios Jėzaus Širdies baziliką Paryžiuje. Abi kalvos – su Švč. Jėzaus Širdies šventovėmis aukščiausioje vietoje ir plačiomis miesto panoramomis. Net pavadinimai tie patys. Į jas atsigręžia ir veda visas miestas. O jei tokius keliukus rastume ir į Išganytojo kalvą? Pradėjome jų ieškoti.
Pirmiausia atradome senąjį piligriminį kelią nuo Aušros vartų iki Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios. Pati tiek daug kartų ėjau, važiavau dviračiu Daukšos gatve – pabyrėjęs užstatymas, gimnazija, niekas, kas bylotų apie čia buvusias gausias procesijas. Man buvo didelis atradimas taip pamatyti šį kelią, vedantį link vienuolyno Teodoro Narbuto vartų ir bokštų už sienų, su galimais gausiais piligriminiais srautais.
Kitas – buvusi ilgoji Rasų gatvės trasa, jungusi Vilniaus Aukštutinį senamiestį su Rasų kapinėmis. Šiandien, mes turime tik jos galiuką nuo Rasų kapinių iki Žiuprionių gatvės, nutrauktą sovietmečiu. Nutrūkusi gatvė tapo akligatviu, buvęs brukas buvo užlietas asfaltu, kuris patogiai virto geltonąja automobilių statymo zona. Taip ilgainiui visi pripratome, kad prie barokinių vartų į aukščiausiai Vilniuje stovinčią bažnyčią yra patogu pastatyti automobilį, kaip ir prie barokinėje sienoje sovietmečiu išmuštuose languose kabančio užrašo „Pasimatymų kambarys“.
Dar radomekelis išmintus keliukus, vedančius nuo Vilnelės ir Kūdrų parko, per buvusius Misionierių sodus, link Išganytojo kalvos, per dar kelis čia likusius vilnietiškus brūzgynėlius. Tik kol kas jais reikėtų kopti apsipurškus priemone nuo erkių.
Vieša erdvė prieš vartus
Kai visi šitie keliukai tapo atpažinti, labai natūraliai išryškėjo, kad jie visi atveda ir susikerta prie Vizičių vienuolyno ir Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios vartų. Sunku visa tai įmatyti nekapstant žemėlapių ir strategiškai nebandant atkurti, kaip visa galėjo veikti iki okupacijų, vien tik matant dar prieš gerą mėnesį čia buvusį ir tiek daug kartų praeitą duobėtą geltonosios zonos stovėjimo aikštelę. Tačiau suvokus šitos vietos svarbą, be galo norėjosi ją įprasminti ir deramai pagerbti – oria vieša erdve Žmogui.
Taip su labai didele Vilniaus miesto savivaldybės ir Kultūros paveldo departamento pagalba stovėjimo aikštelė tapo vieša erdve. Kaip architektūrinėse ir urbanistinėse svajonėse – tik vientisa erdvė, padedanti Vartams atsiverti visu didingumu.
Be bortelių.
Su granito grindinyje įprasminta senąja Rasų gatvės trasa.
Su erdvės kraštą įrėminančiu plačiu mediniu suolu – žmonės jau sėdosi, net kai jie dar buvo montuojami, taip jų čia reikėjo.
Su Žmogaus mastelio žibintais.
Su akmeniniais kuoleliais, keičiančiais erdvės ritmą, – skirtą Žmonėms susiburti, prisėsti, atsisukti į Vartus, į Varpinę, į Kupolą. Atrasti naujus įpročius, tarp jų ir kitas vietas automobiliams statyti.
Paroda apie Išganytojo kalvos istoriją
Viešojoje erdvėje, pasikeitus ritmams ir dominantėms, atsirado sąlygos ne tik Žmonėms, bet ir pasakojimams, šventėms, piligrimų susibūrimams. Nuo sekmadienio čia vyks atvira paroda „Atverti vartai. Vizičių vienuolyno ansamblis“ – tai bandymas sugrąžinti vietai atmintį. Paroda pasakoja Išganytojo kalvos istoriją – nuo vizičių vienuolyno įkūrimo iki sovietmečio, nuo kalėjimo iki šių dienų. Ir kelia klausimą: kuo ši vieta galėtų tapti?
Monmartre visi keliukai veda į viršų – į Švenčiausiosios Jėzaus Širdies baziliką. Vilniuje jie veda į Švč. Jėzaus Širdies bažnyčią ant Išganytojo kalvos. Tik keliukai dar laukia, kol bus atpažinti, išvaikščioti, įprasminti. Šį sekmadienį – pirmas žingsnis. Minkime juos, tikintieji Dievu, Žmogumi ir mus suburiančiu miestu.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
