„Tarp dangaus ir žemės“ – vinilinė plokštelė, įrašyta gitaristo Roko Jurkaus kaip dovana Lietuvai, mininčiai kūrėjo genijaus – kompozitoriaus ir dailininko Mikalojaus Konstantino Čiurlionio 150-ąsias gimimo metines. Keturiolikos pjesių kelionė nuo ankstyvųjų miniatiūrų, liaudies dainų pagrindu sukurtų variacijų iki harmoniškai kompleksiškų, veržlių preliudų, palydima Mindaugo Urbaičio kvinteto, plokštelėje įrašyto drauge su Čiurlionio styginių kvartetu, tarytum atliepiant pomirtinio gyvenimo ramybės aliuziją.
„Tarp dangaus ir žemės“ nedideliu – vos 150 vienetų tiražu, taip simboliškai kiekvieną jų skiriant vieniems Čiurlionio metams, išleistas muzikos kūrinių rinkinys vainikuoja gitaristo parengtą M. K. Čiurlionio fortepijoninės muzikos aranžuočių klasikinei gitarai leidinį, prieinamą tiek skaitmeniniu, tiek knygos formatais visam pasauliui, tai išskirtinės svarbos darbas, turint omenyje ir M. K. Čiurlionio kūrybinį palikimą, ir apskritai Lietuvos kultūros fondą, jo įprasminimą, išsaugojimą, puoselėjimą ir sklaidą.
Vinilinės plokštelės reikšmių ir prasmių skambesiui ataidint – pokalbis su gitaristu, aranžuotoju-kūrėju, prodiuseriu, muzikos meno asmenybe R. Jurkumi.
– Kaip suponuoja įžanga, Rokai, esate itin įsigilinęs į M. K. Čiurlionio muziką, galbūt net apskritai visą įvairialypį šio menininko palikimą, tad pasidalykite, kas ir koks jums ir jūsų M. K. Čiurlionis.
– M. K. Čiurlionio asmenybė ir jo kūryba paliko neišsemiamus turtus. Skirtingais etapais mane patraukė skirtingi atradimai. Tai ir įtaigi simbolizmo dailė, ir nuostabios fortepijoninės miniatiūros, ir jo švelnūs laiškai Sofijai, ir daugybė daugybė kitų dalykų. Svarbiausia, kad visame justi M. K. Čiurlionio vienis: gilus gilus dvasingumas, lietuviškos šaknys ir neaprėpiamai platus žvilgsnis į pasaulį.
Itin trumpoje muzikinėje kūryboje vyko kardinalūs virsmai, gimę iš nuolatinio ieškojimo ir žaidimų. Vienas mano mylimiausių dalykų M. K. Čiurlionio kūryboje – muzikos ir dailės sintezė: kaip „Vasaros sonatoje“ girdisi Allegro ar Andante; kokią „Jūrą“ nutapė savo simfoninėje poemoje. Tokios kūrybos pavyzdžių M. K. Čiurlionio kataloge – daugybė. Jie visi ne tik įdomūs savo novatoriškumu, bet ir neįtikėtinai įtaigūs. Vienetinis kūrėjas.
– Aptarkite ir išskleiskite vinilinę plokštelę „Tarp dangaus ir žemės“.
– Rengiant plokštelės įrašus labai daug prisidėjo mano kolega iš Kroatijos Lovro Peretić. Esu jam labai dėkingas. Albumą sudaro penkiolika kūrinių: keturiolika M. K. Čiurlionio pjesių ir M. Urbaičio kvintetas „Ramybė“.
Pirma vinilinės plokštelės pusė pavadinta „Žemė“. Ją pradeda „Noktiurnas VL 183“. Tai pati ilgiausia M. K. Čiurlionio pjesė albume. Šią aranžuotę parengti buvo itin sudėtinga, pareikalavo daugybės valandų kruopštaus ir sutelkto darbo. Aranžavimo procesas, galiu sakyti, buvo tikras valios ir kūrybingumo išbandymas, kuriame dalyvavo ne vienas bendramintis. Noktiurno skambesys man primena, kad į gitaros pasaulį galiu atnešti ir labai sudėtingų fortepijoninių faktūrų, taip pat nebijoti paprašyti pagalbos ir neprarasti vilties tamsos akimirką.
„Preliudas VL 182a“ – mano pati pirmoji M. K. Čiurlionio kūrinio aranžuotė, parengta su vienu iš bakalauro studijų dėstytojų Carlo Marchione. Jausmas, aplankęs pirmą sykį sugrojus šį preliudą ir supratus, kad pirmoji aranžuotės versija baigta, inspiravo mane tolimesniems aranžavimo darbams. Pritaikęs šį preliudą gitarai supratau, kad M. K. Čiurlionio muzika taps didele dalimi mano repertuaro.
„Preliudo VL 188“ aranžuotė itin paprasta, iš esmės tai yra tiesiog kūrinio perkėlimas iš fortepijono į gitarą. Tai vienas mano mylimiausių preliudų, tikros kopėčios į ramybę.
„Pastoralė VL 187“ – žaisminga miniatiūra, prabėganti per minutę, bet ji savo techniniais iššūkiais reikalauja didžiulio pasiruošimo. Bėgant laikui šiame preliude pradedu vis aiškiau ir aiškiau matyti lietuvių liaudies dainų ir gamtos įkvėptus vaizdinius.
„Išėjo mergaitė, VL 278“ – šviesus, žaismingas preliudas, atnešęs džiaugsmo bangą pabaigus aranžuotę ir kiekvienąsyk atliekant. Šiuo kūriniu pirmąkart albume suskamba lietuvių liaudies dainos variacijos.
„Prapuoliau, močiute, VL 291“ – solinė miniatiūra, kurią grodamas koncertuose jaučiuosi kaip tvirtas laivo kapitonas. Jos tempus ir trukmę leidžiu padiktuoti intuicijai. Vienąsyk su ja pavyksta greitai ir lengvai pastatyti tiltą tarp kitų dviejų pjesių, kitąsyk, jusdamas nerimastingumą savyje ar auditorijoje, leidžiu sau užtęsti kūrinį, kol pasieksime ramybės uostą.
„Dainelė VL 199“ – trumputė giliai melancholiška miniatiūra, kurianti tamsią, mėlyną atmosferą.
„Oi giria, giria, VL 276“ – man itin brangi liaudies daina, kurią groju labai dažnai.
„Bėkit, bareliai, VL 279“ – viena klausytojų mylimiausių aranžuočių, giliai lietuviška ir dinamiška.
„Lakštingala, VL 268“ – programinės muzikos pavyzdys, kurio aranžuotė parengta gražią naktį per pusvalandį.
„Preliudas VL 312“ – trumpiausias kūrinys albume, pralekiantis strimgalviais. Neriame į vėlyvąją M. K. Čiurlionio kūrybą ir atonalumo eksperimentus.
„Motule mano, VL 340“ – chaotiška ir itin virtuoziška miniatiūra, stumianti gitarų duetą iki techninių galimybių ribos.
Antra plokštelės pusė pavadinta „Dangus“. Ją pradeda „Preliudas VL 338“, kuriame M. K. Čiurlionio muzika skamba labai romantiškai ir unikaliai, su daugybe chromatizmų.
„Fuga VL 219“ – pasiekiame „Dangaus“ vartus. Trimis gitaromis skambanti fuga primena baroko sakralinę muziką. Vienos iš gitarų žemiausioji styga suderinta visa kvarta žemyn, šitaip praplečiant ansamblio diapazoną.
Kompozitoriaus M. Urbaičio „Ramybė“ – išsiskiriantis kūrinys dėl šiame albume išskirtinės instrumentinės sudėties, gitaros dermė su styginių kvartetu. Šis kūrinys – tai pomirtinio gyvenimo aliuzija ir, M. K. Čiurlionio atveju, jam būdingi aidai, girdimi iki šiol. Kvintete suskamba daugybė M. K. Čiurlionio ir lietuvių liaudies dainų temų, iš kurių nemaža dalis įprasminta ir albume.
– Vis dėlto, ko gero, esminis darbas – pradžių pradžia ir galutinis taškas, bent jau esamuoju laiku, aktualizuojant M. K. Čiurlionį, – jūsų parengtas ir su Lietuvos muzikos informacijos centro pagalba išleistas M. K. Čiurlionio fortepijoninės muzikos transkripcijų rinkinys. Kaip, kada ir kodėl kilo idėja, kas inspiravo ar įpareigojo imtis Čiurlionio kūrybos, fortepijoninių kūrinių aranžuotės klasikinei gitarai? Žinau, kad svariai prisidėjo jūsų studijos Lilio muzikos ir šokio konservatorijoje…
– Taip, aranžuotės radosi Prancūzijoje, konservatorijos dėstytojams ir administracijai paskatinus studentų koncertuose pristatyti lietuvišką muziką. Iki studijų buvau grojęs tik vieną kitą lietuvišką pjesę gitarai, kurių nė viena iš jų su manimi iki galo nesurezonavo. Pasidomėjęs lietuviškomis kompozicijomis gitarai, neradau, kas mane įkvėptų. Taip gimė mintis pamėginti aranžuoti.
M. K. Čiurlionis yra artimiausias man lietuvių kompozitorius dar nuo mokyklos laikų. Tačiau esminė priežastis, kodėl pasirinkau aranžuoti būtent jo muziką, yra tai, kad M. K. Čiurlionio preliudų klausydamas pajutau, jog fortepijoninė jų raiška turėtų puikiai persikelti į gitaros skambesį. Įtarimas visiškai pasitvirtino.
Taip susiklostė, kad natų leidinys buvo išleistas anksčiau negu muzikos albumas. Mano meilė aranžavimo procesui ir M. K. Čiurlionio muzikai atvedė mane prie taško, kai supratau turintis daug daugiau M. K. Čiurlionio aranžuočių, negu kad groju koncertuose ar tilptų į vinilo plokštelę. Taigi natų rinkinys susiformavo gerokai anksčiau už muzikos albumą.
– Jūsų muzikinė raiška yra koncentruota į klasikinę gitarą, tad pristatykite, kas ir koks tai instrumentas. Dabarties pajauta, jūs ar gitara nusprendėte, kad būtent jos stygomis skambės jūsų idėjos?
– Klasikinė gitara labai jautri ir minkšta. Jos vibracijomis su mumis kalbasi angelai. Gal kam skambės saldžiai ar pretenzingai, bet tai tiesa. Gitaros instrumentas sukuria tiltą tarp žmogaus ir dangaus, nuvalo sąmonės nešvarumus. Kelionė su šiuo instrumentu yra skaistykla. Užtai ir dovanos yra ypatingos: meilė, šviesa, tiesa. Norėčiau daugiau laiko praleisti su šiuo instrumentu ir linkiu visiems to paties.
Gitara tikrai mane surado, bet, matyt, kažkuriuo metu ir aš atpažinau, kokį brangakmenį laikau savo rankose, ir pasirinkau ją visa širdimi.
Klasikinė gitara labai jautri ir minkšta. Jos vibracijomis su mumis kalbasi angelai.
– Žinia, mokėtės Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazijoje pas pedagogą Artūrą Kelpšą. Jei iš dabarties suvokimo taško žvelgtumėte atgal, kaip manote, kas svarbiausia mokantis skambinti klasikine gitara? Kiek įtakos turi sutiktas mokytojas – tiesioginis ir (ar) netiesioginis, juk neretas išmoksta, tačiau tikrai nedažnas pasirenka tapti profesionaliu gitaristu?
– Šiuo metu man atrodo, kad mokantis skambinti klasikine gitara yra labai svarbu ją išgirsti ir su ja žaisti kuo natūraliausiai. Tegul kelią rodo ausys, o žingsnius deda pirštai.
Man sutikti mokytojai turėjo didžiulės įtakos. A. Kelpšai gitara taip pat skamba angelo balsu. Stebėdamas jo ryšį su instrumentu aš taip pat užsinorėjau išgirsti gitarą ir pradėjau jos klausytis. Taigi mokytojas savo pavyzdžiu mane giliai įkvėpė ir tai tapo didžiule mano kelio dalimi.
– Rokai, studijavote Lilio muzikos ir šokio konservatorijoje. Kaip esate minėjęs viename interviu, paprastai instrumentalistai renkasi ne mokymo įstaigą, bet mokytoją, tad įžodinkite asmeninę studijų pas dėstytoją Judicaelį Perroy patirtį.
– J. Perroy man atskleidė, kaip gerai mano rankos žino, ką joms reikia daryti. Išmokau mažiau galvoti apie technikos taisykles ir leisti rankoms pačioms susirasti sau patogius kelius išgauti norimą garsą. Dėstytojo tikėjimas manimi tapo didžiule stiprybe ir postūmiu, padėjo savyje atrakinti techninius ir muzikinius gebėjimus, kurių anksčiau netikėjau turintis.
Muzika gali ir turi skambėti visur, kur jos reikia, kur jos klausysis. Todėl neretai groju erdvėse, kur susirenka klausytojai ne dėl to, kad žinotų mane ar mano muziką, o dėl kokių nors kitų priežasčių.
– Rengiate koncertus kaip solistas, taip pat atliekate kamerinę muziką bendradarbiaudamas įvairiuose projektuose. Prašyčiau palyginti šias raiškos formas-muzikavimo sritis. Ką ir kaip (su)teikia, kuo viena kitą galbūt papildo?
– Soliniai koncertai teikia laisvę pačiam kurti patirtį. Tai nuostabus jausmas ir mano mėgstama žaidimų aikštelė. Kamerinėje muzikoje atsakomybės našta pasidalinama su bendrakūrėjais, silpnumo akimirką iš jų galima pasisemti stiprybės. Abi sritys pilnos iššūkių ir džiaugsmų. Kuo toliau, tuo labiau mėgaujuosi kamerine muzika. Gyvenime apskritai vis didesnį dėmesį skiriu gilesniems ryšiams su žmonėmis, tad ir kamerinės muzikos kūrimas tampa įrankiu su kitu žmogumi ar žmonėmis susijungti į vienį. Tai jaučiu kiekvienoje repeticijoje ir koncerte.
– Rokai, kaip regite ir vertintumėte muzikinį gyvenimą Lietuvoje, galbūt ir Europos mastu, koncentruodamas dėmesį į klasikinės gitaros raiškos sritį: galimybes skleistis sau kaip solistui, kurti bendradarbiavimo praktikas, įgyvendinant autentiškus projektus?
– Galimybes skleistis sau kaip solistui ar įgyvendinti autentiškus projektus Lietuvoje vertinu labai teigiamai. Iššūkių yra apsčiai, tačiau turime ne vieną muzikantų idėjas finansuojantį fondą, padedantį aukšto lygio kūrėjams kurti. Vertinti situacijos visoje Europoje nesiryžčiau, nes per mažai su tuo susidūriau, tačiau tikrai žinau, kad ne vienoje valstybėje situacija yra daug sudėtingesnė už esančią Lietuvoje.
– Žvelgdamas iš kitos pusės, kaip apibūdintumėte klausytojų auditoriją? Ko publika pageidauja, tikisi, ką ir kaip geba priimti ir įvertinti?
– Publikos turime nemažai, nors ji labiau susikoncentravusi sostinėje. Regionuose situacija įdomi: klausytojai ten mielai renkasi kone į bet kokius renginius dėl jų stygiaus. Todėl įprastai publika nėra tikslingai susirinkusi, tačiau, mano akimis, dažnas iš jų sugeba atsiverti ir patirti koncertą, net ir jeigu muzikinė kalba jam nepažinta, svetima.
Gitara tikrai mane surado, bet, matyt, kažkuriuo metu ir aš atpažinau, kokį brangakmenį laikau savo rankose, ir pasirinkau ją visa širdimi.
– Kaip apibūdintumėte savo klausytoją? Kaip, galvodamas apie jūsų dar nepažįstantį auditorijos narį, jam pristatytumėte savo muziką?
– Mano nuomone, muzika gali ir turi skambėti visur, kur jos reikia, kur jos klausysis. Todėl neretai groju erdvėse, kur susirenka klausytojai ne dėl to, kad žinotų mane ar mano muziką, o dėl kokių nors kitų priežasčių: tiek kitų atlikėjų ar vyksmų toje pačioje erdvėje, tiek tiesiog pasitikėdami organizatoriais ar panašiai. Noriu tikėti, kad ir pati programa ar vizualinis identitetas patraukia naujus klausytojus ateiti išgirsti mano muzikos.
Vis tik, be abejo, yra susiformavęs ir pastovesnių klausytojų ratas, jau atpažįstančių ir pamėgusių. Įprastai tai jautrūs žmonės, kurių akyse neretai kaupiasi ašaros, taip pat melomanai, vertinantys tikrumą. Nereta, kad mano koncertuose susirenka žmonės, kurie šiaip jau akademinės muzikos koncertuose nesilanko.
Manęs dar neatradusiam auditorijos nariui pažiūrėčiau į akis ir su užtikrintumu pakviesčiau tiesiog pasitikėti, ateiti ir atrasti. Nėra ko daugžodžiauti, muzika daug iškalbingesnė, o aš visiškai pasitikiu savo galimybėmis sukurti paveikią patirtį ir atverti širdis. Tai scenoje išgyvenu ir pats.
– Dar viena jūsų raiškos sritis, apie kurią būtina kalbėti, – Kauno valstybinis muzikinis teatras (KVMT). Pirmiausia pasidalykite kaip kaunietis, ne tiek kaip muzikos žmogus, o labiau kaip klausytojas, kaip teatro žiūrovas, ką jums apskritai reiškia muzikinis teatras ir kaip konkrečiai regite KVMT repertuarą, kuriamus spektaklius?
– KVMT yra lankomiausias Kauno teatras ir didžiausias muzikinis teatras Lietuvoje. Kauno kultūriniame gyvenime šis teatras yra ypatingos reikšmės, o jo lankytojų sutinku įvairiausiose vietose – nuo odontologo kabineto iki vaikų darželio. Į teatro muzikantus kauniečiai žiūri su didele pagarba.
Kai mokiausi kitapus gatvės įsikūrusioje Kauno Juozo Naujalio gimnazijoje, ne vienas mokytojas į KVMT žiūrėjo nerimtai, ypač kai KVMT repertuare atsirado ir išpopuliarėjo miuziklo žanras. Tad, mokytojų prisiklausęs, KVMT ir nesidomėjau, juo labiau kad kaip moksleiviui man bilietai į šį teatrą buvo tiesiog per brangūs.
Taigi teatrą iš esmės pažinau tik pradėjęs jame dirbti. Gerai pažįstu miuziklų repertuarą, nes su juo dirbu, šiek tiek mažiau pažįstu šokio spektaklius, mažiausiai – operas ir operetes. Miuziklų repertuaras KVMT man atrodo labai stiprus, o pastarųjų metų pastatymai – man brangūs ir artimi.
– Praskleiskite gitaristo raiškos barus muzikinio teatro skambėjime.
– Kaip jau ir minėjau, gitara KVMT repertuare, be retsykiais pasitaikančių koncertų, skamba miuziklo spektakliuose. Juose gitaristai dažnai groja ne vienu instrumentu. Pagrindinis kūrybinis įrankis yra elektrinė gitara, bet taip pat grojame ir klasikinėmis, akustinėmis gitaromis, gitalele.
Dažnai atlikdami vieną kūrinį turime pagroti dviem ar net trimis skirtingais instrumentais. Šia specifika esame panašūs į perkusininkus, kurie žongliruoja dar daugiau instrumentų. Gitara yra ritmo grupės dalis, tačiau dažnai gauname pagroti ir įvairių solinių partijų. Miuziklų partitūrose gitara laisvų numerių turi mažai, taigi per spektaklį dirbame nepailstamai.
– Pokalbio pabaigoje išsakykite save gitaros natomis, kas ataidi iš praeities, kaip skamba dabartis, kas jau gimsta, randasi įsivaizduojant ateitį, varijuojant melodiją, improvizuojant akordais.
– Praeities La šiuo metu keičia Mib. Ateitis lyg žada Re. (Šypteli.)
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
