Skaitymas – tai tylus pokalbis su savimi, vykstantis tarp eilučių. Literatūros terapija atveria duris į vidinį pasaulį, kuriame žodžiai tampa atrama, o istorijos – šviesa keliui pirmyn.
Prisiekę keliautojai puikiai žino, kad į vieną ir tą pačią vietą galima nukeliauti daugiau negu vienu būdu: ne tik automobiliu, traukiniu ar dviračiu, bet ir laiku, jausmu ar ypatingu rankos mostu. Britų autoriaus Johno Bergerio knyga „Mes susitinkame čia“ – tai savotiškas Atlas Obscura – alternatyvus Europos žemėlapis, žymintis emocinę istoriją, jausminį palikimą, simbolizmo gimimą.
Tačiau tokiai kelionei reikalingas ne tik smalsumas, bet ir ištvermė. Svarbiausia – specialus pasiruošimas, kadangi kelionė pareikalaus drąsos ir tolerancijos. Ši knyga – tai savotiškas atsisveikinimas su fiziniu pasauliu ir pirmas žingsnis į (kad ir nemirtingą) mirusiųjų pasaulį.
Gyvenimas – labai sunkus dalykas: niekada neišeini iš jo gyvas!
Knyga rekomenduojama:
- pasiruošusiems ir gebantiems toleruoti net ir tas nuomones, kurioms patys nepritaria – be teisės interpretuoti;
- smalsiems, atviriems ir emociškai tvirtiems;
- jaučiantiems draugystę (ar abejingumą) gyvenimo banalumui, jo laikinumui ir nuspėjamumui;
- nebijantiems mirties net suvokus, kad gyvenimo perprasti taip ir nespėta.
Knyga nerekomenduojama:
- trokštantiems gyvenimo džiaugsmo;
- besimokantiems gyventi čia ir dabar;
- įsitikinusiems, kad vienprasmybė neegzistuoja.
Kelionės, ypač pažintinės, dažnai neatsiejamos nuo didelio tempo. Tik ne šįkart. Viena gražiausių šios istorijos pusių – tai dideli atstumai lėtu žingsniu.
Ženeva – trumparegė, seksuali, išsiskyrusi stebėtoja. Madridas – savotiška parodija, primenanti ir karališkuosius rūmus, ir cirką vienu metu. O štai Krokuva pažymėta grotesku – joje galima nusipirkti smidrų, kurių priskinti į artimiausias kaimo kapines buvo pasiųsti vaikai. Būtent tokia pasakotojo meilė šiam pasauliui – prieštaringa, o tuo pačiu sujungianti nesujungiamus dalykus.
Ypatingą vietą pasakojime užima Lisabona – besijuokianti, graži, kadaise buvusi be galo svarbi visam pasauliui – tokia svarbi, kaip autoriui buvo jo mama. Dabar Lisabona – stokoja vandens ir gyvybės. Kaip ir mama.
Ši knyga – tai savotiškas atsisveikinimas su fiziniu pasauliu ir pirmas žingsnis į (kad ir nemirtingą) mirusiųjų pasaulį.
„Jau per vėlu!“ buvo vienas iš mėgstamiausių jos posakių. Išgirdęs jį kaskart įtūždavau. Taip apie savo mamą mums pasakoja protagonistas. Ir visai nenuostabu dėl jo įtūžio – juk, pasirodo, per vėlu nebūna niekada – su mylimaisiais galima pasikalbėti net ir po jų mirties.
Šie pokalbiai su jau išėjusiais brangiaisiais ir sudaro pasakojimo šerdį. Pasakojimas konstruojamas be aiškių dialogo skyrybos ženklų taip, kad kartais sunku atpainioti autorystę – kur protagonisto, kur jo mylimo žmogaus, kur vaizduotės teiginys. Tokia teksto sandara sukuria mistiškumo aurą, kliūsteli melancholijos, o svarbiausia – leidžia lengvai žaisti išeities tašku, fragmentuoti istoriją ir tuomet pasirinkti netikėtus jos junginius.
Čia sutiksime pasakotojo mylimąsias, draugus, tėvą, dukrą Katią (kaip ir protagonisto, taip ir autoriaus duktė vardu Katya). Taip pat formalius ir neformalius mokytojus – pačius svarbiausius žmones, formavusius protagonisto asmenybę, o taip pat atspindinčius jo vertybes ir pasaulėjautą. Per kitus žmones autorius sugeba nupiešti protagonisto portretą, detalų jo sielos žemėlapį, lyg tarp knygos lapų džiovinama gėlė atspaudžianti tiksliai atitinkantį žemėlapį ir Europos žemyne.
Kita vertus, kiekvienas miestas ir kiekviena istorija knygoje galėtų priklausyti ir absoliučiai skirtingiems veikėjams. Tad protagonistų šioje knygoje galėtų būti tiek, kiek ir pasakojimų, tarpusavy turinčių tik minimalių sąsajų.
Knygos autorius realiame gyvenime turėjo daugelį talentų. Be prozininko, jis taip pat buvo vadinamas scenaristu, dramaturgu, poetu bei tapytoju. Vis dėlto Johnas Bergeris buvo labiausiai vertinamas kaip meno kritikas – jo knyga „Ways of seeing“ (liet. „Kaip menas moko matyti“) laikoma vienu reikšmingiausių meno kritikos darbų (nuoširdžiai rekomenduoju šią knygą kiekvienam inteligentiškam, aštriam ir žingeidžiam protui!).
Analizuodamas gyvenimą romane „Mes susitinkame čia“, autorius panaudoja tuos pačius profesinius meno analizės įgūdžius. Tai netikėta perspektyva – su dideliu meniniu, istoriniu, kultūriniu kontekstu, tačiau tik saugiu atstumu – stebėti galima tik iki tam tikros ribos, už kurios draudžiama žvelgti giliau į istorijos veikėjų vidinį pasaulį. Interpretuoti žmogaus vidinį pasaulį neturint pagrįstų įrodymų meno kritikoje reikštų „kritinę klaidą“, automatiškai sunaikinančią pasitikėjimą kritiko objektyvumu. Autorius akivaizdžiai pažįstamas su kritinėmis klaidomis ir meistriškai jų vengia. Visgi, stokodamas visažinio ambicijos, istorijos pasakotojas pakabina šį romaną kažkur tarp grožinio kūrinio ir profesionalios kritikos darbo.
Jei jau perskaitėte ar planuojate skaityti Johno Bergerio „Mes susitinkame čia“, štai keletas klausimų tolimesniems apmąstymams ar diskusijoms su sielos bičiuliais. Linkint šilumos:
- Kaip manote, kiek pasakotojų seka šią istoriją? Ar tai vieno, ar daugiau protagonistų pasakojimas? Kodėl?
- Svarbiausia mamos pamoka pasakotojui – pagarbos svarba. Kuo į mamos pamoką panaši dukters Katios pamoka?
- Mamos pamoka apie pagarbą – ilgiau nei civilizacija išliekantis palikimas, apie kurį protagonistas pasakoja iš Ardešo. Kokia jūsų gyvenimo pamoka, jūsų manymu, išliksianti ilgiau už civilizaciją?
- Vertinant iš suaugusiojo protagonisto perspektyvos ir per jo – jau suaugusio žmogaus – prisiminimų emocijas, kuo pavadintumėte Keną – vedliu, ar labiau „kontrabandininku“, t. y. nusikaltėliu?
- Kaip manote, ką bendro turi Keno damastinis (t. y. „kilęs iš Damasko“) lovos apklotas ir Odrės „Damaskas“?
- Gvenos profesionalūs piešiniai, sukurti iš meilės ir aistros, visiškai praranda vertę jai mirus. Kas, jūsų manymu, menui iš tikro suteikia vertę – objektyvios savybės ar subjektyvūs vertinimai? O kas vertę sukuria gyvenimui?
- Kokį charakterį suteiktumėte Oslui ir ką jis pasako apie pasakotojo draugystę su Odre?
- Ar jūs paliktumėte ant tilto dalį Boženos duotų bulvių? Ar, kaip ir pasakotojas, nesusimąstytumėte, o gal visgi neišdrįstumėte? Kodėl? Kokius kultūrinius skirtumus tarp Boženos ir protagonisto atspindi ši scena?
- Po mokyklos ateidavau pas jį pasikalbėti, mudu išradome savo kalbą, nepanašią į jokią kitą – nei į lenkų, nei į rusų, nei į lietuvių, nei į prancūzų, nei į vokiečių kalbą. Ja galėjome pasakyti tai, ko niekas kitas nepasakydavo; ko gero, visos meilės susikuria žodyną, priedangą pasislėpti. Ar Jūs su kuo nors esate turėjęs slaptą alfabetą? Jei taip, iš ko jis susidėjo?
- O ar jūs kalbatės su mirusiais mylimaisiais? Jei ne, kodėl? Jei taip, kiek jie tokie patys, kaip jūsų prisiminimuose, o kiek pasikeitę? Jei taip, kodėl? Jei taip, kaip jie pasikeitę? Išmintingesni, ramesni, kantresni, linksmesni? Kokie?
Literatūrinį „receptą“ išrašė Julijona Račiūnė, Oksfordo universitete baigusi trumpąjį literatūros kritikos kursą. „Receptas” yra rekomendacinio pobūdžio, tad prašome atsakingai naudotis nuosava galva ir šiame straipsnyje pateiktą informaciją vertinti kritiškai.
Daugiau literatūrinių „receptų“ rasite čia.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
