Viačeslavas Mickevičius noru būti teatro scenoje tryško nuo ankstyvos vaikystės. Tačiau įstojus studijuoti aktorystės meno, vėliau – prisijungus prie išsvajoto teatro komandos ir pamačius užkulisius, jo svajonės subliūško.
LRT RADIJO laidoje „Gyvenimo citrinos“ aktorius, dabar – cirko artistas dalijasi savo gyvenimo istorija, kaip priverstas pasitraukti iš teatro pasaulio jis pagaliau rado savo svajonių profesiją ir kodėl lūkesčiai gyventi artisto gyvenimą žlugo.
– Šiandien scenoje ir gyvenime esate žinomas vardu Slavka – kodėl išsirinkote būtent tokį pseudonimą?
– Tai yra trumpinys tarp šuns vardo ir Kafkos. Toks skambesys iš esmės atspindi mane. Kai reikia, galiu ant laiptų laukti laidos vedėjos, bet, kai reikia, galiu filosofuoti iki paryčių.
– Dabar esate laimingas savo profesijoje, tačiau taip buvo ne visuomet. Nuo ko prasidėjo jūsų laimės paieškos?
– Penktoje klasėje lietuvių kalbos mokytoja pastebėjo mano juokingą būdą ir pasakė: „Tau reikia būti aktoriumi.“ Aš jos išsiklausinėjau, kaip žmonės tampa aktoriais, ji man paaiškino, man viskas pasirodė labai lengva ir aš pradėjau tikslingai to siekti. Mokykloje koncentravausi į tuos dalykus, kurių man prireiks aktoriaus kelyje. Įstojau į aktorinį Klaipėdoje, nors aš esu iš Vilniaus, bet beldžiausi į Klaipėdą, praėjau visas trijų dainų atrankas, išsipildė mano svajonė. Džiaugėsi visi, nes visi žinojo, kad tokiam kvailiui, kaip aš – tik į aktorinį.
Džiaugėsi visi, nes visi žinojo, kad tokiam kvailiui, kaip aš – tik į aktorinį.
Tačiau mane priėmė su sąlygomis. Man liepė greitai išmokti slėpti savo rusišką akcentą. Aš gimęs Vilniuje, vėliau persikraustėme į Trakus, ten įgavau ilgesnes balses, turėjau ir lenkų, ir rusų draugų. Tokį akcentą pavadino „kalbos defektu“.
– Kas jus nustebino studijuojant aktorystės meną?
– Viskas prasidėjo ne studijų metu. Studijos kėlė man klausimų, aš jau antrame kurse susidomėjau cirku, kuriuo gyvenu dabar, bet tuo metu mane dėl to labai gėdijo. Aš iš tikrųjų patikėjau, kad aktoriaus profesija yra sudievinta. Man tuo metu sakė: „Juk studijuoji aktoriniame, cirkas yra nelygis.“
Tuo metu man atrodė, kad chirurgo darbas tikriausiai nėra toks rimtas, kaip aktoriaus – teatre buvo galima pajusti tokią nuomonę. Nebuvo galima eiti į jokias reklamas, net už didžiausius pinigus, nebuvo galima siųsti savo gyvenimo aprašymų, reikėjo tik sėdėt ir laukti, kol kažkas tave pastebės. Mano smegenys buvo užnuodytos, todėl cirko meno aš mokiausi slapčia, kai dėstytojai nematė.
– Kaip jautėtės, kai papuolėte į teatrą?
– Jaučiausi kaip atsitrenkęs į betoną. Pamačiau, kad tai, ko mokiausi, nelabai veikia. Pagalvojau, kam tie ketveri studijų metai. Kuo toliau, tuo labiau pamačiau, kad nėra taip, kaip įsivaizdavau. Kai statėme pirmąjį spektaklį, buvo daug nusivylimo.
Jau antrame kurse susidomėjau cirku, kuriuo gyvenu dabar, bet tuo metu mane dėl to labai gėdijo. Aš iš tikrųjų patikėjau, kad aktoriaus profesija yra sudievinta.
Pirmosios repeticijos metu, kol režisierius geria vyną, viskas tvarkoje. Antroje repeticijoje, kai vynas pasibaigęs, režisieriui jau nebelinksma, turi viską perdaryti iš naujo. O rezultatas – spektaklis išeina toks, kokį iš atplaišų sudėlioja pagrindinis aktorius. Pradėjau kelti daug klausimų.
– Kas jums kėlė vidinių priešpriešų?
– Mes [aktoriai] buvome kaip žiurkės, kurios papuolė į skęstantį laivą. Buvome priklausomi nuo skirtingų vietų, aš neturėjau savo etato, nes teatras buvo uždarytas, buvau dekoracijų montuotojas. Statydavau teatrus, matydavau jų užkulisius, dirbdavau naktimis. Tačiau mane kviesdavo ir vaidinti, todėl dirbau dviem etatais, reikėjo plėšytis.
Man atrodė, kad chirurgo darbas tikriausiai nėra toks rimtas, kaip aktoriaus – teatre buvo galima pajusti tokią nuomonę.
Aš mačiau viską iš abiejų pusių, iš užkulisių, iš salės, ir negalėjau suprasti – kaip žmones gali žavėti teatras. Ten viskas taip netikra, viskas yra taip išstenėta, manyje degė perfekcionizmas, aš pykau, kodėl teatre tiek nereikalaujama, kiek akademijoje.
– Kaip galvojate, ar teatras dabar yra pasikeitęs? Ar jums pasipasakoja buvę kolegos?
– Pasipasakoja, mes palaikome ryšius, tačiau jie nėra taip susikoncentravę į tai, į ką aš buvau susikoncentravęs. Būtent dėl to jiems gali atrodyti, kad niekas nepasikeitė, nes viskas yra taip pat gerai, kaip ir buvo.
Aš į teatrą ėjau su didele meile, tačiau aš ją greitai išmėčiau. Aš iš teatro norėjau tiek pat daug, kiek teatras norėjo iš manęs.
Aš į teatrą ėjau su didele meile, tačiau aš ją greitai išmėčiau. Aš iš teatro norėjau tiek pat daug, kiek teatras norėjo iš manęs.
– Ar, išėjęs iš teatro, turėjote planą „B“?
– Šalia teatro veiklos, aš vesdavau renginius – tai tapo pagrindiniu mano darbu. Man buvo dar smagiau, galėjau susiplanuoti savo metus į priekį taip, kaip norėjau, – turėjau daug darbo, buvau nuo nieko nepriklausomas. Mano sėkmė – gatvės cirkas. Jis mano gyvenime atsirado po to, kai išvykau užsidirbti į Škotiją. Ten pamačiau, kaip žmonės gatvėje sugeba sustabdyti žmones ir sulaikyti juos ištisai valandai, demonstruodami savo meną.
– Ar dabar jūs esate vieno žmogaus teatras?
– Taip. Aš priėjau ribą, taip kentėjau nuo teatro, kol supratau, kad aš pats galiu būti teatras. Dabar esu labai laimingas, kiekvieną kartą – vis kita publika, vis kiti iššūkiai, vis kita vieta. Kiekvieną kartą jaučiuosi kaip eidamas į premjerą, nes aš daug improvizuoju.
Viso pokalbio klausykite čia:
