Savaitgalį Vilniuje, Užupio Meno Inkubatoriaus (UMI) galerijoje atidaryta Berlyne gyvenančio amerikiečių tarpdisciplininio menininko Davey Whitcraft instaliacijų paroda „Stichinis miegas: šešios nesėkmės“, tyrinėjanti ekologinę atmintį, industrines topografijas ir iš medžiagos kylantį laiko netolydumą, rašoma galerijos pranešime žiniasklaidai.
UMI eksponuojama vaizdo, skulptūros ir garso instaliacija, sukurta remiantis lauko tyrimais Lietuvoje – Kazlų Rūdos kariniame aerodrome, Baltosios Vokės durpyne ir kituose gavybos bei erozijos paveiktuose kraštovaizdžiuose.
Menininko teigimu, tai yra vietos, kuriose išlikusios infrastruktūros liekanos tarsi tyliai registruoja lėtą smurtą ir istorijų sluoksnius, kurių nematome, bet jie vis dar veikia.
„Medžiaginis buvimas išlieka – įspaustas paviršiuje, išsklaidytas formoje, veikiantis, nors pasireiškiantis pavėluotai. Stichinis miegas atsigręžia į mineralinį laiką – į giliuosius materijos registrus, formuojamus gavybos, kaupimo ir irimo. Projektas reaguoja į geologinių procesų, technologinių sistemų ir ekologinių trikdžių susikirtimus, o prasmė formuojasi per erdvinį ritmą ir suvokimo klajones“, – sako D. Whitcraft.
Paroda skleidžiasi dviejuose pojūčių laukuose: šviesioje salėje eksponuojamos skulptūros – molio atspaudai, suformuoti kūnu spaudžiant į žemę, tarsi laikinos formos, susidariusios per slėgį ir pasipriešinimą. Tamsioje salėje rodomi lauko tyrimų įrašai, kurių vaizdas ir garsų virpesiai įtraukia žiūrovą į neapibrėžtos trukmės būseną, primenančią stichinį miegą. Žiūrovas kviečiamas sustoti, įsiklausyti ir leisti medžiagai kalbėti savo tempu – per spaudimą, tekstūrą ir garsą, atskleidžiant tai, kas liko po žmonių prisilietimo.
Kaip teigia parodos kuratorė Gretė Ona Tvarkūnaitė, instaliacija prakalbina vietas, kuriose atrodo nieko nelikę – tik tyla ir deformuotas laikas. Net ir pats laikas menininko kūrinyje neturi aiškios struktūros – nėra linijiškumo, tik nutrūkimai, sugrįžimai ir persekiojančios būsenos, kurios, pasak autoriaus, „lieka pakitusioje dirvoje“. Tai primena laikinius kraštovaizdžius (angl. timescapes) – sluoksniuotos trukmės, išsiskleidžiančios ekologiniuose, technologiniuose ir geologiniuose sandūrose.
Kūrinio centre atsiduria litis – ne tik metalas, bet ir signalas, jungiantis kolonijinę praeitį, posovietinę pramonę ir spekuliatyvias žaliųjų technologijų ateitis. Litis čia tampa būdu mąstyti apie išskydusias laiko struktūras, kuriose susikerta geologinės jėgos, technologinė galia ir ekologiniai trikdžiai.
Davey Whitcraft yra Berlyne gyvenantis amerikietis menininkas, dirbantis su vaizdo, instaliacijų ir aplinkos tyrimais. Jo kuriamos instaliacijos įkūnija sulėtinto ritmo pojūtį, veikiantį tiek vizualiai, tiek akustiškai. Menininko praktika sutelkta į medžiaginę atmintį, infrastruktūros liekanas ir laiko įspaudus iškastinių medžiagų gavybos suformuotame kraštovaizdyje.
Skulptūrinę vaizdo ir garso instaliaciją „An Elemental Sleep“ („Stichinis miegas“) ir kitus kūrinius D. Whitcraft kūrė reziduodamas Užupio meno inkubatoriuje. Vaizdai buvo filmuojami Kazlų Rūdos kariniame aerodrome, Baltosios Vokės durpynuose ir kitose vietose, tyrinėjant laiką ir erdvę per molio atspaudus, lauko įrašus ir lėtas vaizdų sekas.
Parodos vieta: Užupio Meno Inkubatoriaus galerija, Užupio g. 2A, Vilnius. Ekspoziciją galima aplankyti iki rugpjūčio 22 d., nuo trečiadienio iki šeštadienio, tarp 13:00–18:00 val., įėjimas nemokamas.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę, užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
