Sakoma, kad knygos negydo – bet padeda pasveikti. Ši rubrika – tiems, kurie ieško ne triukšmo, o aidų savo viduje. Literatūriniai receptai – be kontraindikacijų, bet su šalutiniais poveikiais: giliu atpažinimu.
Vasaros mieste retai būna gaivios – ypač Romoje. Dusinančio karščio užspausta ji laikinai netenka gyvybės. Ir prisikels tik drauge su rudens gaiva. Tačiau italų rašytojo Gianfranco Calligarich romane „Paskutinė vasara mieste“ Roma ne tik miršta ir prisikelia – miestas čia simbolizuoja pačią gyvybę.
Šios savaitės „literatūriniame recepte“ – prieš daugiau negu keturis dešimtmečius pirmą kartą išleista istorija, klaidžiojanti nuo miesto iki jūros, nuo gyvybės iki mirties.
Dabar, laikinai pailsėjusi tolimame knygų lentynos kampe, „Paskutinė vasara mieste“ vėl grįžta į skaitytojų rankas, žadėdama gyvenimą, kedenamą lengvo jūros brizo, jokiu būdu neįleidžiant šaknų ir toli nuo la dolce vita.
Knyga rekomenduojama:
- jaučiantiems dvasinį skaudulį, trokštantiems įsikabinti į gyvenimą ir įsišaknyti;
- trokštantiems gelbėti kitus žmones nuo jų pačių;
- matantiems gyvenimo efemeriškumą ir dėl to dar labiau jį branginantiems;
- ieškantiems atsakymų po brangaus žmogaus savižudybės.
Knyga nerekomenduojama:
- jaučiantiems dvasinį skausmą, nepritapimą, vienatvę;
- jaučiantiems bejėgiškumą;
- svarstantiems pasiduoti.
„...paprašysiu jos mėnesienos nušviestą naktį, kai plauksime Baltijos jūra. Brangioji, pasakysiu, ar nori už manęs... finansuoti?“ – štai tokia šios knygos romantika. Svaiginanti tiesmukiškumu. Lengvabūdiškumu. Nejautrumu. Tačiau dėl tokio požiūrio niekam nevertėtų įsižeisti. Nebent pačiam gyvenimui.
Ši frazė priklauso Gracianui, geriausiam protagonisto Leo draugui. Taip juodu vienas kitą vadino – geriausiais draugais. Tačiau nebūtų klaidinga juodu pavadinti ir dviem po pačio obuolio puselėmis. Lyg broliai, vieningai mintyse žudantys savo tėvą, kaltinamą viena vienintele, tačiau pačia baisiausia nuodėme – atsakomybe už jų – vaikų – gimimą šioje žemėje.
Gyvenimas ir Leo, ir Gracianui – tai bausmė. Jiedu – kaip dvi paralelės: vienas vedęs, kitas – ne. Vienas pertekęs pinigų, kitas amžinai jų stokojantis. Vienas geria, kitas – meta.
Nors „švytuoklė“ tarp kojų nebestovi abiem. Ir, nepaisant visų išorinių skirtumų, pabaigoje abi paralelės sueina į tą patį vieną tašką. Tik vienas buitiškai, o kitas – poetiškai.
Didžiąją pasakojimo dalį užima Leo ir Arianos tarpusavio trauka. Kartais jie ją vadina meile. Dažniau tai būtų galima vadinti psichologine priklausomybe nuo neapibrėžtumo ir atstūmimo.
Leo nekovoja už savo gyvenimą – nei už svajones, nei už meilę, nei už teisę vaikščioti šia žeme. Jam svetima savirefleksija, lyg vidinis pasaulis būtų uždraustas arba visai neegzistuotų. Ir kiekvieną kartą, kai gyvenimas pareikalauja atsakomybės, Leo reaguoja kompulsyviai – alkoholiu, pabėgimu, šiurkštumu.
Tačiau, nors ir ignoruojamas, Leo vidinis pasaulis egzistuoja – platus ir galingas – visai, kaip jį traukianti jūra. Leo siela, „nežiūrėdama“ į save, turi daug laiko permatyti kitus, susiformuoti savitą santykį su laiku, erdve, lyg jautrų eilėraštį, surimuoti kasdienybę. Ir, žinoma, nuo jos atsiriboti: „Paieškokime baro. – Taip ir padarėme, aušrai akies krašteliu pradedant žvelgti į miestą. Priešaušrio pilkumoje grupelės žmonių laukė, kol atvažiuos pirmieji autobusai. Buvo tas laikas, kai visą naktį nemiegojusio žmogaus skrandis reikalauja ko nors šilto, laikas, kai rankos po antklode ieško artimo žmogaus, kai sapnai tampa ryškesni, valanda, kai laikraščiai kvepia rašalu, o diena pradeda estafete perdavinėti pirmuosius garsus. Aušo – ir viskas, kas liko iš nakties, tebuvo du šešėliai po akimis tai keistai merginai greta manęs.“
Leo gyvenimas, atrodo, neturėjo asmeniškumų – jokių, išskyrus du lagaminus knygų. Gal dėl to jam vis norėjosi „kelti bures“. O gal atvirkščiai – dėl to buvo neįmanoma jų nepakelti. Jūros šauksmas, lydėjęs nuo mažumės, buvo neįveikiamas ir neatskiriamas taip, kaip gyvenimas neatskiriamas nuo mirties. Ir „ko gi tikėtis iš gyvenimo, kai pirmas dalykas, ką gauni ateidamas į šį pasaulį, – pliaukštelėjimas per užpakalį.“
Jei jau perskaitėte ar planuojate skaityti Gianfranco Calligarich „Paskutinė vasara mieste“, štai keletas klausimų tolimesniems apmąstymams ar diskusijoms su sielos bičiuliais. Linkint šilumos:
- Leo jautėsi nereikalinga našta savo tėvams bei seserims. Kas lėmė jo įsitikinimą, jog jis neturįs vietos ir teisės į pilnavertį gyvenimą?
- Kodėl Leo erzino tėvo ramybė?
- Kas paskatino Leo mesti gerti? Kas buvo jo motyvacija? Jei ne meilė, ne karjera, ne svajonės, ne viltis gyvenimui, tai kas? Grynas poetizmas?
- Ar sutinkate su Leo požiūriu, jam nusprendus nutraukti draugystę su Diakonais? Jūsų nuomone, kam pritrūko atsakomybės rūpintis Ariana – Diakonams, ar pačiam Leo? Ką tai sako apie Leo?
- Kaip manote, kuo iš esmes skiriasi vyro ir moters meilė?
- Leo nė karto negaudė Arianos, neskambino jai, neieškojo, neateidavo. Išskyrus vieną vienintelį „aš manau, kad tave myliu“, jo veiksmai nerodė jokios meilės. Kodėl Ariana vis dėl to galvojo, kad yra jo mylima?
- Kokį Leo poreikį patenkindavo nuolat vėl ir vėl pasirodanti atstumtoji Ariana?
- Madlenos simbolizuoja Arianos vidinę paguodą. Kai niekas nebeguodžia, ir madlenos pasidaro neskanios. O Jūs ar turite guodžiantį skanėstą ar patiekalą?
- Kaip vertiname knygos pasakojimo toną? Ar jį pavadintumėte ramiu ir susitaikančiu? Abejingu? O gal niūriu? Erzinančiu? Kodėl?
- Kaip Jums patiko Leo ir Graciano humoro jausmas? Kokius jausmus Jums sukėlė jų taiklus ir beviltiškas sarkazmas?
- Jūsų manymu – ar ir ką gyvenime laimėjo Leo?
Literatūrinį „receptą“ išrašė Julija Račiūnė, Oksfordo universitete baigusi trumpąjį literatūros kritikos kursą. „Receptas” yra rekomendacinio pobūdžio, tad prašome atsakingai naudotis nuosava galva ir šiame straipsnyje pateiktą informaciją vertinti kritiškai.
