Literatūrologas Eugenijus Žmuida sako, kad iškilios lietuvių archeologės Marijos Gimbutienės rekonstruotoje Senojoje Europoje svarbiausia buvo žmogaus gyvybės paslaptis. Jis svarsto, kad tuo metu moterys galimai buvo garbinamos kaip deivės, mat dar nebuvo suvokta, kad jos tampa nėščios dėl lytinių santykių. Anot E. Žmuidos, būtent epas „Eglė žalčių karalienė“ yra tarsi raktas į senuosius siužetus.
Epas byloja visos Europos priešistorę
E. Žmuida pažymi, kad „Eglė žalčių karalienė“ yra vienas svarbiausių epų, pasakojančių apie dingusią civilizaciją, kurios elementų nedaug kam pavyko išsaugoti. Jis atkreipia dėmesį, jog šis epas yra pirmoji užrašyta pasaka tautosakos bumo rinkimo laikotarpiu, kuris į Lietuvą atsirito 19 amžiaus pirmojoje pusėje. Pirmą kartą pasaka buvo paskelbta almanache „Biruta“. Tiesa, šiame almanache „Eglė žalčių karalienė“ buvo pavadinta tiesiog „Lietuviška pasaka“.
„Ten yra grynai „Eglės žalčių karalienės“ siužetas ir netgi eiliuotų intarpų, tos užkalbėjimo, pavertimo medžiais formulės. Visa pasaka užrašyta lenkiškai, bet yra lietuviškų intarpų. Taip, kaip lenkas sugebėjo užrašyti, ten lietuviškai pateikė, kad autentika būtų kuo didesnė. Čia tos pasakos pradžia. Apie ją sužino kultūrinis pasaulis“, – žiniomis dalijasi mokslininkas.
Jis pažymi, jog, epui pasirodžius almanache, kiti autoriai ėmė perrašyti kūrinį arba įtraukti intarpus į savo darbus. Pavyzdžiui, lenkų rašytojas Jozefas Ignacy`as Kraszewskis perrašė „Eglę žalčių karalienę“ kaip poemą, o rašytojas Antanas Baranauskas įtraukė epizodą iš šios pasakos į savo kūrinį „Anykščių šilelis“.
Literatūrologas pažymi, kad „Eglės žalčių karalienės“ epas kalba apie visos Europos priešistorę. Anot E. Žmuidos, kūrinys nukelia į gilią senovę, kur daug mokslininkų bijo žengti, nes tai spėliojimų ir versijų erdvė.
Kalbėdamas apie įvairius epus E. Žmuida atkreipia dėmesį, kad juose neretai vaizduojama moterų deivių jėga.
„Visi mokslininkai, mitologai sutiks su tuo, kad, tyrinėjant civilizaciją, dievų panteonus, neišvengiamai pastebėta dar 19 amžiuje, kad kuo archajiškesnė civilizacija, tuo daugiau moterų dievų, moteriškosios lyties dievų. Graikų, romėnų jau tik mažuma jų ir jos nėra svarbiausios, svarbiausias Dzeusas, o, einant, tarkim, į šumerų mitologiją, ten jau iškyla moteriškosios dievybės, kurios valdo svarbiausią dalyką – gyvybę ir mirtį“, – komentuoja E. Žmuida.
Ypatingas ryšys tarp žmogaus ir žvėries
Literatūrologas sako, kad įvairiuose epuose atskleidžiamas paslaptingas žmogaus ir gyvūno ryšys. E. Žmuida pažymi, kad pasakos pasiekia mus dar iš akmens amžiaus laikų.
„Tai buvo pats ilgiausias laikotarpis žmogaus kaip Homo sapiens istorijoje. Neabejotinai ten buvo atsiradę daug siužetų, mitų, ritualų, nes be jų visuomenės negalėdavo gyventi. Tai buvo jų savaiminis atsiradimas, tokia kultūrinė savaiminė veikla. Taigi iš ten jie atkeliauja ir rodo, kad žmogaus psichologija ne taip smarkiai keitėsi, ne taip smarkiai pakito. Ir pasakose mes skaitydami matom tą žmogaus ir žvėries, sakykim, betarpišką kontaktą“, – komentuoja E. Žmuida.
Literatūrologas primena, kad akmens amžiaus žmonės iš žvėrių mokėsi, kaip gyventi gamtoje. E. Žmuida pažymi, kad toks žmogus buvo tarsi bejėgiškas, o gyvūnai puikiai valdė tam tikrus įgūdžius. Jis atkreipia dėmesį, kad, pavyzdžiui, Egipto dievų panteono dievai vaizduojami kombinuotu žmogaus ir žvėries pavidalu. Kitaip sakant, pirmieji dievai buvo įsivaizduojami kaip žvėrys.
Kuo archajiškesnė civilizacija, tuo daugiau moterų dievų, moteriškosios lyties dievų.
E. Žmuida pasakoja, jog vėliau pasakose atsiskleidžia įvykęs civilizacinis virsmas – žmogus tampa pranašesnis ir sugeba pergudrauti mešką, liūtą, kitus žvėris. Taip pat stebuklinėse pasakose žmogaus santuoka su gyvūnu yra įprastas reiškinys.
„Kuo unikali stebukliniu atžvilgiu yra „Eglė žalčių karalienė“, tai tuo, kad čia simpatija yra žvėries, tai yra žalčio, pusėje. Tai beveik niekur jau nesutinkamas dalykas. Netgi „Eglės žalčių karalienės“ variantuose, kuriuos rinko ir užrašinėjo Sauka (lietuvių tautosakos tyrinėtojas Leonardas Sauka – LRT.lt), niekur kitur, be lietuvių, nėra tos simpatijos žalčiui“, – atkreipia dėmesį E. Žmuida.
Anot jo, kitose pasakos versijose žalčio likimas visiškai kitoks – jis nugalimas, nužudomas. Tačiau „Eglės žalčių karalienės“ pasakoje simpatija išlieka Eglės sąjungos su žalčiu pusėje.
„Ir čia yra šitos pasakos didžioji paslaptis, didžioji archaika, didžioji mįslė, kuri mums sufleruoja, kad šita pasaka yra raktas į civilizacijų, apie kurias mes neturim daugiau didesnių duomenų, fragmentus, raktas rekonstruoti senuosius siužetus“, – komentuoja mokslininkas.
Išaiškinama moterų paslaptis
Literatūrologas svarsto, jog archeologės M. Gimbutienės rekonstruotoje moteriškų dievybių civilizacijoje svarbiausia paslaptis buvo gyvybės atsiradimas.
„Tai yra mįslė, kodėl moteris staiga pradeda lauktis kūdikio, kodėl vyrai negimdo, o moterys gimdo. Arba iš kur moterys atsineša vaiką. Viešai tikriausiai negimdydavo, tai būdavo kažkokios, reikia manyti, moterų uždaros šventyklos, iš kurios jos grįždavo su kūdikiu, na, tas kūdikis būdavo antgamtiškas dalykas. Iš kur jis atsiranda?“ – teigia jis.
E. Žmuida pažymi, jog tuo metu susieti nėštumą ir vaiko gimimą su lytiniais santykiais nebuvo taip paprasta.
„Ir aš spėčiau, kad buvo toks laikotarpis ir galbūt visa civilizacija, kada moterys, turėdamos šitą gyvybės paslaptį, buvo iš tikrųjų garbinamos kaip deivės, galinčios duoti gyvybę – naują gyvybę, naują stebuklą, nes kiekvienas žmogus yra stebuklas, kiekvienas žmogus yra didžiulė vertybė su savo dvasinėmis savybėmis“, – svarstymais dalijasi literatūrologas.
Jis mano, kad „Eglės žalčių karalienės“ epas byloja apie ką tik minėtą moterų mitą, kuris žlugo. E. Žmuida atkreipia dėmesį, jog pasakoje vyrai išaiškina, kas yra vaikų tėvas.
„Aš manau, kad „Eglė žalčių karalienė“ yra pasaka apie lūžį, apie moteriškos paslapties išaiškinimą, tai yra gyvybės paslapties. Gyvybės atsiradimo paslaptį išduoda dukra Drebulė, verčiama pasakyti, kas yra jos tėvas. Na, po šita formule, po šituo noru sužinoti, kas yra tėvas, slypi, ką ji išduoda. Tą paslaptį, kurią žino tik moterys“, – kalba mokslininkas.
E. Žmuida svarsto, kad pasakoje broliai neišdavė paslapties, mat jie tiesiog nežinojo, o dukra Drebulė žinojo, būtent ji pasakė, kad po vandeniu žaltys yra žmogus.
„Vadinasi, tėvas yra žmogus, o ne žvėris, nes, kaip jau sakiau, tie dievai buvo žvėrys. Taigi moterys, kurios nežinia iš kur atsinešdavo kūdikį, santykiaudavo ar gaudavo iš dievų, tai yra iš žvėrių, tą gyvybę. Jos iš ten neva paimdavo tą gyvybę. O štai šita pasaka, kur šiuo atveju yra santuoka su žalčiu, su gyvate, parodo tą lūžį, ir mes matom, kas įvyksta, kodėl Eglė savo vaikus prakeikia, paverčia juos medžiais“, – mintis dėsto literatūrologas.
Anot jo, lietuvių epe atsiskleidžianti tragedija nėra vienos šeimos, o veikiau moterų civilizacijos ir fenomeno dėl atskleistos jų paslapties žlugimas.
„Ir viskas pasakoje ilgainiui simboliškai sutelkta į tą simbolišką Drebulę, kad tu dabar amžiais drebėsi. Vadinasi, prasideda, ateina vyrų epocha“, – kalba E. Žmuida.
Literatūrologas atkreipia dėmesį, kad bažnytinio meno paveiksluose galima pamatyti vaizdų, kuriuose šv. Jurgis nukauna drakoną, prie kurio dažnai virve pririšta mergelė. Anot jo, žvėris yra įveikiamas tarsi blogio simbolis, bet pamirštama, jog iš tikro nukaunamas pirmapradis tėvas, gyvybės davėjas.
„Krikščionybė kovoja su kažkokiu neapibrėžtu blogiu, o iš tikrųjų tai kovoja su pirmapradžiu tėvu. Na, vėliau vėlgi, tarkim, tokioje senoje, vienoje seniausių monoteistinių religijų kaip judaizmas tą drakoną arba slibiną vertė žmogumi. Ir išėjo toks pusiau žmogus, pusiau žvėris – velnias su kanopom, su uodega. Na, ir Biblijoje mes žinome tą Adomo ir Ievos mitą, kuris irgi turi tiesioginį ryšį ir su „Egle žalčių karaliene“, – komentuoja literatūrologas.
Plačiau – laidos įraše.
Parengė Emilis Jakštys
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
