„Gailėtis praeities gali tik visiškas asilas. Gailėtis to, ko negali pakeisti, yra labai neprotinga. Reikia gailėtis to, kas ateityje gali nutikti, ten klaidų gali padaryti. Nors apskritai gailėtis savęs nereikia, nes ką galėjai, tą padarei“, – sako žurnalistas, publicistas Rimvydas Valatka. Apie tai, kuo muzika panaši į rašymą, ir apie žodžio galią – pokalbis LRT KLASIKOS laidos „Pakeliui su klasika“ rubrikoje „Be kaukių“.
– Jūs labai aktyviai pasisakote apie Rusijos pradėtą karą Ukrainoje. Muzika – universali kalba. Ar Piotras Čaikovskis, Sergejus Rachmaninovas, kiti kompozitoriai turi erdvės dabar būti grojami ir girdimi?
– Jeigu Rusija nebūtų pradėjusi šito bjauraus imperialistinio karo, neturėčiau nieko prieš tuos vyrus. Bet kadangi žmonija per šitiek civilizacijos metų yra sukūrusi tiek gerų dalykų, šito karo metu galiu apsieiti be Rusijos kūrėjų. Juolab kad jie yra išimtis iš Rusijos istorijos, ne taisyklė. Beje, nežinau, ar jūs žinote, bet klasikinis reportažas yra rašomas lygiai taip pat, kaip sonata allegro. Tie patys dalykai: introdukcija, tiltelis, pagrojama pirma tema, tiltelis, antra tema, tiltelis, trečia tema, vėliau peršokama į kitą ir t. t.
– O jūs muzikologijos nesate baigęs?
– Ne. Bet kai šitiek metų rašai, ateina toks momentas, kai tai, ką išmokai, gali pradėti teoretizuoti. Aš mokiausi rašyti pats, nebaigiau žurnalistikos, nebaigiau literatūros. Intuityviai kasiesi, aklas eini per mišką, atsitrenkinėji į medžius, gauni gumbų ir galiausiai išmoksti.
Ir staiga atrandi tokių keistų dalykų, pavyzdžiui, kad labai svarbus yra kvėpavimas. Vienaip rašysi reportažą, jeigu sėdėsi lovoje, pasidėjęs ant kelių nešiojamąjį kompiuterį, ir visai kitaip, jeigu sėdėsi prie stalo patogiai padėjęs rankas, kvėpuodamas giliai, iš pilvo apačios. Beje, operoje kvėpavimas dainininkui yra pagrindinis dalykas. Be balso, aišku.
– Pagal išsilavinimą esate istorijos mokytojas, taip?
– Taip, turėjau būti istorijos mokytojas.
– Tapote žurnalistu kokiais 1982 metais?
– Pradėjau dirbti 1978 metais, o 1980 metais paėmė į rusų kariuomenę. Po dvejų metų pradėjau dirbti nacionalinėje žiniasklaidoje, „Valstiečių laikraštyje“, kultūros skyriuje.
Intuityviai kasiesi, aklas eini per mišką, atsitrenkinėji į medžius, gauni gumbų ir galiausiai išmoksti.
– Vėliau ta karjera kilo ir tęsėsi per kitus leidinius.
– Taip, truputį kilau, kol nė nepamačiau, kaip atėjo senatvė.
– Kaip atsirado žurnalistika? Kodėl nenuėjote dirbti istorijos mokytoju?
– Aš pats ir sau, ir kitiems aiškinau vis kitaip. Planavau studijuoti lietuvių kalbą ir literatūrą Vilniaus universitete, bet vienintelį pirmą kartą iš literatūros rašinio gavau ketvertą (tais laikais buvo penkių balų sistema). Kai laikiau egzaminą, nebuvo apeliacijų. Aš buvau literatas, radijas transliavo mano poeziją, kai man buvo septyniolika metų. Geri diktoriai skaitė, man atrodo, penkis eilėraščius. Labai gerai skambėjo, gavau didžiausią honorarą.
Mokytojas, kuris buvo mano fanas ir labai geras žmogus, Jonas Brinza, pasakė, kad man specialiai parašė keturis dėl mano elgesio. Paskutinį kartą iš mokyklos mane metė likus savaitei iki abitūros egzaminų.
– Ką padarėte?
– Šių laikų požiūriu niekas nekreiptų dėmesio. Tuo metu mokinys, kuris ginčijasi su mokytojais, – kažkas tokio neįtikėtino, net nenorėčiau dabar pasakoti. Parašė keturis ir aš, kaip jaunas žmogus, pajutęs neteisybę: „Velniop tą literatūrą, eisiu kur nors kitur.“ Gal būčiau stojęs į žurnalistiką, bet tais laikais buvo labai keista praktika: stojantysis turėdavo pateikti penkis informacinius išspausdintus reportažus. Aš jų neturėjau, tai negalėjau pretenduoti. Nei aš žinojau, kuo noriu būti, nei ką, tai įstojau į istoriją.
– Aišku, žinojote, kad balerūnu nebūsite. Su matematika ir fizika – nieko bendro, ar ne?
– Ne, kaip tik priešingai. Iš fizikos, chemijos yra penketai, o iš literatūros – ketvertas. Aš nesipykau su tiksliaisiais mokslais. Tik galbūt žinojau, kad fizikoje netapsiu fiziku teoretiku, nes smegenų per mažai. Arba ne tokios smegenys duotos, turi savo ribas. Tai svarsčiau, jog reikia, kad galėčiau skaityti tai, ką aš noriu. Išsirinkti tokią specialybę, kur nereiktų mokytis. Istorija buvo pats tas.
– Kokie buvo istorijos vadovėliai tais laikais?
– Ne tik partijos istorija buvo. Buvo ir tokie dalykai kaip numizmatika, chronologija, Antikos istorija, kiti pagalbiniai istorijos mokslai. Perskaitei, gavai penketą ir vėl eini skaityti knygų, žiūrėti spektaklių ir pan. Kadangi anksti vedžiau, reikėjo galvoti, kažkaip užsidirbti pinigų, tai likimas mane atvedė prie žurnalistikos.
– Grynai iš pragmatinių paskatų.
– Taip, turbūt. Bet jeigu nebūčiau rašęs eilėraščių, galbūt tos minties nebūtų buvę.
– Atsitiko taip, kad tapote ir Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataru. Kaip ten atsiradote?
– Grynas atsitiktinumas. Jeigu ne Palangos Sąjūdžio valia, manęs ten nebūtų buvę. Nei aš galvojau ten eiti, nei ką. Palangoje baigiau vidurinę, mano tėvų, senelių ūkis buvo per maždaug penkis kilometrus nuo Palangos, visa giminės istorija mentaliai susijusi su Palanga. Palangiškiai žinodami mano, kaip žurnalisto, veiklą, pakvietė būti kandidatu. Pagalvojau ir sutikau. Visos giminės, tiek iš tėvo, tiek iš motinos pusės, – tremti, aš pats gimęs Sibire. Apsisuko ratas, matyt, taip turėjo būti.
– Nesigailite šito žingsnio?
– Gailėtis praeities gali tik visiškas asilas. Gailėtis to, ko negali pakeisti, yra labai neprotinga. Reikia gailėtis, kas ateityje gali nutikti, ten klaidų gali padaryti. Nors apskritai gailėtis savęs nereikia, nes ką galėjai, tą padarei. Jeigu padarei viską, ką galėjai, tai viskas gerai.
– Didelė prasmė jūsų gyvenime buvo tapti signataru?
– Kai vyko rinkimai, balsavimas, niekas apie jokius signatarus negalvojo. Tai įvyko atsitiktinai. Jau kai pasirašė Vytautas Landsbergis ir Aukščiausiosios Tarybos sekretorius Liudvikas Sabutis, vienas iš deputatų pasiūlė pasirašyti visiems. Taip visi ir pasirašė – atsitiktinumų grandinė. Iš tiesų, mūsų gyvenimas yra atsitiktinumai. Žmonės, kurie bando viską susieti, sako „jeigu ne tai, tai to nebūtų“, kurie bando susieti ugnikalnio Islandijoje išsiveržimą ir Stalino, Putino darbelius, yra labai paveikiami sąmokslo teorijų.
Bet tuo žmogaus gyvenimas ir yra įdomus, kad jame vyrauja atsitiktinumai. Pavyzdžiui, kodėl sutikai tą ar kitą merginą, tos nevedei, o tą vedei ir susilaukei vaikų? Atsitiktinumas. Taip pasitaikė, tokia diena buvo, aplinkybės susimetė – ir viskas.
– Kokie buvo jūsų lūkesčiai, viltys 1990 metais? Buvote jaunas žmogus.
– Labai, 33 metų.
– Ar iš tikrųjų Lietuva dabar gyvena geriausiai?
– Be jokios abejonės – taip. Lietuva niekada taip gerai nėra gyvenusi, kaip dabar. O tada lūkestis buvo vienas: mus išrinko tam, kad balsuotume už nepriklausomybę, o po to – kaip Dievas duos. Vienas variantas – internuos kokiame Žalgirio stadione (čia geriausias atvejis), blogesnis – išveš į Sibirą arba lagerį, pats blogiausias – nušaus. Tokie ir lūkesčiai buvo, o darėme, ką galėjome. Nedaug ką galėjome, galbūt ne viską padarėme, bet iš esmės visi pagrindai buvo padėti.
Kartais žmonės sako: „Ta politika – pliurpimas.“ Tai aš visada prisimenu pirmą sakinį Dantės „Fauste“ iš Evangelijos pagal Joną: „Pirma buvo Žodis, tas Žodis buvo pas Dievą ir Žodis buvo Dievas.“ Penkios Lietuvos Nepriklausomybės Akto pastraipos ir kitą rytą pagal tuos kelis sakinius gyvena milicija, fabrikai, kolchozai – visi žmonės Lietuvoje gyvena pagal tuos žodžius, išskyrus saujelę Sovietų Sąjungos pakalikų.
– Koks jums buvo kovo 12-osios rytas? Laukėte, kol kažkas išveš?
– Kovo 12-osios neprisimenu. Žinau, kad posėdis truko turbūt nuo dešimtos iki labai vėlai. Tada posėdžiaudavome vos ne kasdien, labai ilgai.
Lietuva niekada taip gerai nėra gyvenusi, kaip dabar.
Detaliai prisimenu kovo 11-ąją. Išeinu, ten – euforija. Net aš, eilinis narys, ėjau su glėbiu gėlių. Mačiau, Kazimieras Motieka nešėsi maždaug pusantros tonos gėlių. Gyvenau tada Vandentiekio gatvėje, vieno kambario stalkeriškame bute, chruščiovkėje. Einu į troleibusą ir mintis tokia: „Reiktų atšvęsti.“ O tada buvo gorbačiovinė prohibicija. Vilniuje veikė dvi krautuvės, jos dirbdavo iki aštuonių – uždarytos, restoranai jau nebeveikia, namuose nieko neturiu.
Kovo 12 dienos neprisimenu. Gaila, kad būdamas žurnalistu bodėjausi dienoraščių rašymų. Dabar iš to galėčiau romanus rašyti, kaip visą gyvenimą darė mano mėgstami lenkų rašytojai Witoldas Gombrowiczius ir Czesławas Miłoszas. Daug detalių yra prarasta, mano protas jau niekada jų nebeatgamins.
Viso pokalbio klausykitės LRT KLASIKOS laidos „Pakeliui su klasika“ rubrikoje „Be kaukių“.
Parengė Monika Augustaitytė
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
