„Iš pradžių savarankiškai – iš Ukrainos prisipirkau, atsisiunčiau krūvą vadovėlių, mokiausi nuo nulio. Kai sugebėjau suprasti, ką sako per filmą ar laidą (nes labai daug klausydavausi tinklalaidžių), nusprendžiau, kad man reikia mokytojo“, – LRT KLASIKOS laidoje „Pakeliui su klasika“ apie ukrainiečių kalbos mokymąsi pasakoja aktorė, vertėja Donata Rinkevičienė.
Ji baigė lietuvių filologiją Vilniaus universitete, tačiau dalį gyvenimo susiejo su muzika, dirbo Lietuvos valstybiniame simfoniniame orkestre. Vėliau didžiąją laiko dalį skyrė šeimai ir penkiems augantiems vaikams. O dabar jau penkerius metus intensyviai verčia knygas iš ukrainiečių kalbos. Kaip išversti knygą, kurioje atsispindi tragiškos žmonių patirtys ir netekties skausmas?
– Esate viena geriausių vertėjų iš ukrainiečių kalbos. Jūsų seneliai iš tėvo pusės buvo ukrainiečiai. Kaip ukrainiečių kalba atėjo iki jūsų?
– Ukrainiečių kalbos vaikystėje buvo, bet nedaug. Dainos, žodelyčiai, maisto pavadinimai. Abudu seneliai buvo iš Odesos srities kaimų, bet iš tikrųjų tėtis ir tetos tarpusavyje kalbėjo rusiškai. Mokėjo gruzinų kalbą, kartvelų kalbą, kadangi visi trys baigė kartvelišką mokyklą. Vėliau, kada atvažiavo į Lietuvą, tėtis puikiausiai kalbėjo lietuviškai, nes jis buvo biochemikas.
– Kaip kalbėjote šeimoje?
– Šeimoje su tėčiu kalbėjau ir rusiškai, ir lietuviškai, o su mama – tik lietuviškai. Buvo tokia maišalynė. 2014 metais mano tėtis labai sunkiai sirgo, smarkiai išgyveno separatizmą Donbase, Krymo aneksiją. Aš mačiau, kad tai jam neprideda jėgų. Man buvo tokia nuostaba: juk tu gimei Sakartvele, tu ten užaugai. Tiesa, jis studijavo Odesos universitete. Iš ten visi mūsų draugai odesiečiai, kiekvieną vasarą jie būriais užgriūdavo mūsų namus Šeškinėje. Jam tai buvo ypač skaudi tema.
– Jis šaknis jautė Ukrainoje?
– Jis atostogaudavo Ukrainoje. Visą vaikystę, kai baigdavosi mokslo metai, juos išsiųsdavo, kaip močiutė sakydavo, atmaitinti. Gyveno jie Batumyje ir labai sunkiai vertėsi, dar senelis buvo įkalintas penkeriems metams. Tai visos jo vasaros būdavo Liubašivkoje, pas močiutę.
– Tie 2014-ieji metai ir jus paskatino domėtis?
– Taip, ne tiek paskatino mokytis kalbos, bet paskatino domėtis. Po tėčio mirties aš po truputį pradėjau jos mokytis, pagalvojau, tokia savotiška duoklė. Iš pradžių savarankiškai – iš Ukrainos prisipirkau, atsisiunčiau krūvą vadovėlių, mokiausi nuo nulio. Kai sugebėjau suprasti, ką sako per filmą ar laidą (nes labai daug klausydavausi tinklalaidžių), nusprendžiau, kad man reikia mokytojo. Tam, kad galėtume kalbėtis.
Ukrainiečių kalbos vaikystėje buvo, bet nedaug.
– Jūs norėjote ir susikalbėti? Marius Burokas pasakojo, kad jis kalbėti nemoka, bet gali versti.
– Čia kiekvienas pasirenka savaip. Baigiau versti fantastišką Vasilio Škliaro knygą apie lietuvių partizaną. Kitą dieną mes su juo vaizdo ryšiu aptarinėjome kai kurias detales. Nors žmogus knygą rašė šešerius metus, buvo atvažiavęs į Lietuvą, rinko medžiagą, folklorą, su partizanais bendravo, vis tiek šen bei ten prasprūdo, kas netikslu. Nenorėjau, kad skaitytojas skaitydamas kilsteltų antakį arba nusišypsotų. Kada tu moki kalbą, kada gali susišnekėti, tai tiesiog pasišneki su žmogumi ir tau nereikia rašyti krūvos laiškų.
– 2019 metais pradėjote versti labai intensyviai – išvertėte septyniolika knygų. Kaip pasikeitė ukrainiečių literatūra? Kaip karas pakeitė ukrainiečių literatūrą?
– Karas įžengė į ukrainiečių literatūrą visiems laikams. Vis stengiuosi perskaityti knygų apie karą. Neseniai perskaičiau labai gerą knygą „Medūzos žvilgsnis“ apie tai, kas vyksta su žmogumi, kuris matė karą ir grįžo, kaip jam gyventi civilinį gyvenimą. Turiu mintyse, kad ją irgi reikia išversti. Labai sunku, nes dalis žmonių kaip kokie vilkai žiūri atgal ir nori grįžti. Jie neranda savęs civiliniame gyvenime, pyksta ant tų, kurie vaikšto gatvėmis, sėdi kavinėse.
– O kaip jūs surandate tas knygas?
– Aš seku leidyklų naujienas, žiūriu, ką rengiasi išleisti, ir, aišku, jeigu įmanoma, perku elektronines knygas, nes tai – žymiai patogiau. Esu keliose grupėse, kurios aptarinėja perskaitytas ukrainietiškas knygas. Beje, „Raudonosios skruzdės“ (knyga „Raudonųjų skruzdžių amžius“ – LRT.lt) – irgi iš ten. Buvo labai audringi aptarimai ir aš ją nusipirkau. Atsisiunčiau, perskaičiau porą skyrių ir supratau, kad aš jau skaitau nebe kaip skaitytoja, o kaip vertėja. Supratau, kad man reikia šitą išversti. Tai buvo pirmas kartas, kada, neperskaičiusi knygos iki galo, aš ją pradėjau versti.
Tai buvo pirmas kartas, kada, neperskaičiusi knygos iki galo, aš ją pradėjau versti.
– Kaip jūs gyvenate ir kaip jaučiatės tuo metu, kai verčiate tokią literatūrą? Skaityti apie žmonių traumas, apie karą yra labai sunku. Ir ne tik „Raudonąsias skruzdes“.
– Būdavo taip, kad grįžta vyras namo pietų, atsisėdu ir jis klausia: „Kaip tavo reikalai?“ Sakau: „Tu nežinai, ką aš verčiu.“ Autorė rinko realių žmonių realius atsiminimus. Kaimas yra tikras, ta sanatorija yra. Kai pagrindinė herojė žiūri į nutukusius žmones, kurie stovi parke, ji sako: „Jeigu Dievas minutėlei nusisuktų į šalį, aš, dievaži, suvalgyčiau vieną iš tų nutukusių žmonių.“
Tai yra realios moters, tuo metu mergaitės, atsiminimai. Mažne visi vyrai Ukrainoje buvo arba ištremti, arba sušaudyti. Buvo toks tikslas, kad vyrų nebūtų kaimuose, kad nebūtų pasipriešinimo. Todėl visi tie atsiminimai yra moteriški.
Viso pokalbio klausykitės LRT KLASIKOS laidos „Pakeliui su klasika“ rubrikoje „Be kaukių“.
Parengė Monika Augustaitytė
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
