Sulaukus viltingų Šv. Velykų savo mieluosius klausytojus pasveikinsiu poeto Petro Vaičiūno eilėmis.
„Suskambo Velykų varpai sidabriniai –
Šviesiau bus krūtinėj, laukuos ir žydrynėj...
Išeisim į lauką, į žaliają pievą –
Pagerbsim darbu mes žemę ir Dievą...
Skambėkit, Velykų varpai sidabriniai!
Pavasario saulė – širdy ir žydrinėj!“
Ir išties sakoma, Šv. Velykų rytmetį net saulė tekėdama šoka, pasidabinusi visomis gražiausiomis spalvomis. Senovišku priežodžiu tai taip: „Velykų rytą rožė pražydo, ne dėl manęs vieno, dėl viso svieto“. Ogi vėjo kryptis išpranašaujanti vasaros pradžios orus. Sekmadienį bažnytkaimyje ar miestelyje kaimo žmonės neužtrukdavo, - mat buvo tikima, kas pirmas parlėks namo, tam visi darbai šiemet geriausiai seksis. Be to, ant stalo jau laukia velykinės vaišės. Tradiciniai valgiai – tai riebi kopūstienė, keptas kumpis, šaltiena, varškės sūris. O stalo puošmena – aukštas velykinis pyragas. Valgyti pradėdavo, žinoma, nuo margučio: šeimos vyriausiasis pašventintąjį nulupęs padalydavo visai šeimai. Pirmoji Šv.Velykų diena yra šeimos šventė, - nei giminaičiai, nei kaimynai nekviečiami. Vaikučiai namuose margučius ridinėja, jų stiprumą bando.
Tik vėlų vakarą kaimo „ulyčioje“ pasigirsdavo daina, muzikos garsai. Tai vaikinai, vadinami lalauninkais, sustodami ties kiekvienos trobos langais, išdainuodavo sėkmės darbuose palinkėjimus. Juos vadindavo pagal velykinių dainų priedainį „ei, lalo”. O merginoms lalauninkai skirdavo pačius poetiškiausius žodžius: „Išeik, mergele, ant didžio dvarelio. Rūtele, rūta žalioji. Tai ir patieski margą abrūsėlį, Tai ir surinksi aukso raselę, Ir nusiprausi sau skaistų veidelį...“ Už tokį gražų pagerbimą per pravertą langelį būdavo apdovanojami margučiais, sūriu ir pyragu. Iš tų margučių lalauninkai išrinkdavo „karalienę”, o jų margintoją pašlovindavo visame sodžiuje.
Antrąją Velykų dieną vaikai aplankydavo savo krikšto tėvus ir gaudavo išsirinkti porą pačių gražiausių margučių. Porą – dėl santarvės šeimoje. O kaimo jaunimas tąryt vienas kitą žadindavo sužaliavusių berželių rykštelėmis, suduodami per nuogas blauzdas, sveikatos linkėdami. Sakydavo, „apvelykavo“. Tos dienos jaunimo pramoga – suptis sūpuoklėse. Supimasis turi užslėptą tikslą; sakydavo: kas aukščiau išsisups, to javų pasėliai aukštesni, o linai ilgesni augsią. Nepaprastai gražios yra sūpuoklinės dainos: jos su erdvės, pavasario vėjo pajauta. Reikia pažymėti, kad sūpuoklės, dar vadinamos ūkynėmis – tik pavasario švenčių džiaugsmas. Matyt, kitados čia būta ne pramogos, bet apeigos. Supuosi, o atrodo, kad žemė supasi. Pavasarį ji tarsi kūdikis lopšyje, - teauga, testiprėja, kad vėliau brandintų mums pilnas grūdų varpas, ilgą linų pluoštą. Etnologijos mokslo kalba – tai similinės, panašumo magijos dalykai: „Sūpuoklėlės kai nendrelės, sūpėjėliai – artojėliai“.
Senovėje dar būta samdinių papročio nuplauti savo šeimininkams rankas. Paprotys radosi nusižiūrėjus į bažnytines misterijas, - kaip Pontijus Pilotas rankas nusiplauna, atidavęs Jėzų Kristų teismui. Žemaitijoje ir vidurio Lietuvoje antrą Velykų dieną vaikinai, aplankę tas šeimas, kur yra jaunų merginų, numazgodavo joms rankas. Tam atsinešdavo ir vandens ąsotį, ir rankšluostį. Trečią dieną merginos atsilygindavo bernams tuo pačiu. Žinoma, ne tiek to mazgojimo, kiek taškymosi. Pasak etnografų pastebėjimų, jaunimas laistydavosi kaip padūkę. Ir apskritai laistymosi vandeniu paprotys yra būdingas pavasario šventėms: tuo šaukiamasi drėgmės iš dangaus dirvoje bręstančiam javui.
Trečioji diena po Šv.Velykų senovėje vadinta Ledine. Sakydavo, kad tądien rimtų darbų imtis nevalia, antraip ledai javus vasarą iškapotų, o vilkai kumeliukus išsmaugtų. Ar ne piktoji žiemos dievaitė Leda primena čia savo galias? Tad didžiosios pavasario šventės trukmė – devynios dienos, visa prosenoviškoji savaitė! O lietuviškus tradicinius Šv. Velykų papročius suformavo krikščioniškoji pasaulėžiūra, bundanti nuo žiemos sąstingio gamta bei žmonių pavasariniai rūpestėliai.
