„Tuo metu menas buvo įstrigęs tarp pasenusių, supelijusių sofų, smulkių dekoracijų ar sunkiuose rėmuose kabančių ragų. Staiga atsirado grupė tapytojų, kuriems tai nepatiko, jie norėjo šviesos, oro, lengvumo“, – LRT PLIUS laidoje „Sukurti Čiurlionio“ teigia Jadwyga Siwuda.
Žurnalistė, autorė ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionio biografijos tyrinėtoja LRT PLIUS laidoje piešia kūrėjo gyvenimą kaimyninėje Varšuvoje.
Anot jos, nors Lenkijoje jis praleido nemažai trumpo savo gyvenimo metų, lenkų visuomenė neatsimena M. K. Čiurlionio – neatpažįsta jo meno, tapybos darbų ir muzikos. Nors M. K. Čiurlionis savo darbus dedikavo Lietuvai, Lenkija formavo jį kaip žmogų ir kūrėją. Deja, ši istorijos dalis liko mažai išsaugota kultūrinėje lenkų atmintyje.
Ar Varšuvoje saugomas M. K. Čiurlionio atminimas?
Varšuvoje M. K. Čiurlionis praleido aštuonerius gyvenimo metus. Ten jis mokėsi muzikos meno, vėliau ir tapybos. Žurnalistė J. Siwuda sako, jog Varšuva yra vienas svarbiausių miestų iškilaus kompozitoriaus biografijoje. Šiandien žurnalistė rūpinasi jo atminimu ir muzikiniu paveldu, šviesdama kaimyninės šalies visuomenę.
„Dėl rusų okupacijos uždangos tarp Lenkijos ir Lietuvos mes neturėjome informacijos apie lietuvišką muziką, o lietuviai nežinojo apie lenkų muziką. Informacija pradėjo plisti tik po 1991-ųjų, kai Lietuva atgavo nepriklausomybę“, – įžvalgomis dalijasi J. Siwuda.
Lenkijoje M. K. Čiurlionis buvo apsistojęs kartu su savo broliais – Stasiu Čiurlioniu, studijavusiu Varšuvos universitete, ir Povilu Čiurlioniu, kuris, kaip ir Mikalojus, rinkosi muzikos kelią. Prie Čiurlionių namų jau daugiau nei porą dešimtmečių Čiurlionio biografija besidominti J. Siwuda atneša gėlių paminėti kūrėjo metinėms.
Varšuva yra vienas svarbiausių miestų iškilaus kompozitoriaus biografijoje.
„Parašiau pirmąją knygą apie M. K. Čiurlionį pavadinimu „Varšuvos preliudai“, kurios tada, regis, niekam nereikėjo“, – pasakoja ji.
Pasak J. Siwudos, Lietuvoje ištyrinėtas beveik kiekvienas kompozitoriaus ir dailininko paveikslas, oficialiai paskelbti M. K. Čiurlionio metai, tačiau Varšuvoje jo atminimas blankus. 2001 m. Nacionaliniame Varšuvos muziejuje buvo surengtos M. K. Čiurlionio parodos, tačiau nuo to laiko praėjo daugiau nei du dešimtmečiai.
„Manau, jog Varšuvoje reikės padirbėti, kad M. K. Čiurlionis taptų bent kiek žinomesnis. Rašydama knygą sulaukiau daug palaikymo iš žmonių, kurie pažinojo Josefą Markiewiczių šeimą“, – priduria žurnalistė.
Gydytojas ir pianistas J. Markiewiczius buvo pirmasis, pastebėjęs jaunojo pianisto talentą. Jis rekomendavo M. K. Čiurlionį savo pacientui, grafui Oginskiui, kuris iki pat mirties rėmė M. K. Čiurlionio studijas Plungėje, Varšuvoje ir Leipcige. Varšuvoje studijavo ir M. K. Čiurlionio sielos draugas Eugenijus Moravskis, su kuriuo dailininkui teko išsiskirti, kai šis išėjo ginklu kovoti su caro valdžia, o vėliau buvo įkalintas. M. K. Čiurlioniui jis patarė grįžti į Lietuvą.
Manau, jog Varšuvoje reikės padirbėti, kad M. K. Čiurlionis taptų bent kiek žinomesnis.
„M. K. Čiurlionis gyveno rusų užimtoje teritorijoje. Druskininkai ir Varšuva tuo metu iki 1918-ųjų metų pabaigos buvo okupuoti. Jis tada pasirašydavo kaip Mikołaj Konstanty Churlanis. Taip jis įrašytas ir dailės mokykloje, ir muzikos institute, įtariu, kad taip įrašytas ir Markose, Šv. Izidoriaus parapijos dokumentuose.
1906 m. jis nusprendė visus savo kūrinius skirti Lietuvai. Taip jis pareiškė atsidavimą savo tautai, nors gyveno, kūrė ir mokėsi lenkų kultūroje. Gyvenimo pabaigoje jis aiškiai suvokė – jis bus lietuvių dailininkas“, – įžvalgomis dalijasi rašytoja.
Nuo Varšuvos centro per pusvalandį nutolusiose Markose kūrėjas praleido paskutinius savo gyvenimo metus.
„Iš tikrųjų susierzinau, kad prof. Vytautas Landsbergis vienoje savo knygų teigė, jog M. K. Čiurlioniui Varšuvoje nieko gero neįvyko, jis tik kentėjo.
Jo situacija panaši į Adomo Mickevičiaus – jis ir toks, ir toks. Kai kuriems lietuviams M. K. Čiurlionis pernelyg lenkiškas, o lenkams – pernelyg lietuviškas. Tačiau lietuviai jį tyrė išsamiau“, – teigia J. Siwuda.
Pasak menotyrininkės Rasos Žukienės, M. K. Čiurlionis, paveiktas lietuvių tautinio judėjimo, sąmoningai apsisprendė būti lietuviu. Net ir gyvendamas svetur jis vadovavo lietuvių chorui, užrašinėjo ir harmonizavo lietuvių liaudies dainas bei piešė lietuviškus koplytskulpius. Paskutinius savo gyvenimo metus kūrėjas praleido tarp Lietuvos ir Lenkijos – Markose. Būtent ten jis parašė vienintelį savo atviruką Sofijai – kaip tik tada, kai ruošėsi išvykti iš ligoninės, tačiau, susirgęs plaučių uždegimu, užgeso.
Visą laidos įrašą galite peržiūrėti čia:
Parengė Emilija Balcerytė
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
